fbpx

Henrikui Vaitiekūnui – apdovanojimas už nuopelnus žurnalistikai

Dalintis:

Prieš 53-ejus metus uostamiesčio laikraštyje buvo išsausdintas pirmasis žurnalisto Henriko Vaitiekūno autorinis tekstas. 40 metų žinomas vyras atidavė televizijai, o išėjęs į pensiją ir vėl ėmė rašyti. Už nuopelnus žurnalistikai „Tauragės kurjerio“ bendraautorius apdovanotas specialiu medaliu. Rašto maestro sako tik dabar supratęs, kad rašytas žodis jį džiugina labiau.

Nors apdovanojimas už ilgametį darbą žurnalistikoje Henrikui Vaitiekūnui ne pirmas, jis sako savo nuopelnų nesureikšminantis.

– Kai apdovanoja, žinoma, malonu, bet tų apdovanojimų nedaug. Turiu tokią gražią, mielą statulėlę, kurią gavau iš Žurnalistų sąjungos. Ji nedidelė. Tik vėliau sužinojau, kad statulėlė pagaminta iš akmens, kuris gulėjo Tėvo Stanislovo kieme. Kitaip dabar į ją žiūriu. Stovi namuose ant staliuko. O medalis, kurį gavau dabar, nelabai žinau už ką. Gal už tai, kad laiku nenumiriau? Jis labai gražus, išgraviruotas, delno dydžio. Pasidėsiu į lentyną tarp knygų. Manau, kad visiems, kas tuos 40 metų dirbo žurnalistikoje, ir reikėtų tokius medalius duoti. Prisiminiau, kaip kadaise sakiau mamai, kuri tais nelengvais laikais už darbą gavo medalį. Pasijuokiau tada iš jos ir pajutau, kad kažką ne taip pasakiau. Mama patikino, kad medalis už ilgametį darbą daug geriau nei kokia premija, – sakė H.Vaitiekūnas.

Žurnalistas tikino esąs vienas iš nedaugelio, kuriam darbas teikia patį didžiausią malonumą. H.Vaitiekūnas dar mokykloje žinojo, kad dirbs žurnalistu, bet į žurnalistiką iškart po abitūros nestojo – pamatęs, kiek konkuruojančių, pamanė, kad nėra niekuo išskirtinis.

– Įstojau su keliais draugais į bibliotekininkystę ir bibliografiją. Paskaitos buvo kartu su žurnalistais. Pagalvodavau, kaip gerai jiems. Mūsų pirmajame bibliotekininkų kurse 1968 metais atsirado nauja mokslo šaka – informatika ir mus priskyrė informatikams. Niekada nemėgau matematikos. Kai baigiau vidurinę, maniau, viskas, daugiau man niekada jos nereikės. O bibliotekininkystėje reikėjo aukštosios matematikos. Labai nusivyliau ir vis svajojau apie žurnalistiką, – studijų metus prisiminė H.Vaitiekūnas.

Iškart po vidurinės mokyklos Henrikas įsidarbino Klaipėdoje, kojinių gamykloje, tiekimo skyriuje, nors prašėsi į krovėjus.

– Sakė, baikit, pas mus su viduriniu išsilavinimu krovėjais nedirba. O aš jaunas, turėjau važinėti po visą plačiąją sąjungą ir ieškoti reikiamų dalių. Tai adatų, tai dar ko. Tais laikais mane išlydėdavo su lauktuvėmis: konjaku, saldainiais, bet kur ten vaikas žinosi, kaip tas lauktuves paduoti. Menu, važiuoju traukiniu į Maskvą ir svajoju, būtų gerai ten važiuoti jau kaip žurnalistui, – prisiminė „Tauragės kurjerio“ bendraautorius.

Į televiziją klaipėdietis pakliuvo tik išmonės ir talento dėka. Nuėjęs prašytis darbo, tą pačią dieną buvo išsiųstas patikrinti – lauke jau žiema ar dar ne. Išėjo vienas, be kameros ir per valandą parašęs tekstą atidavė redaktoriui.

– Paklausiau medicinos studentų, ar slidininkai mažiau serga, parduotuvėje sužinojau, kaip sekasi prekiauti rogutėmis, dar susirinkau informacijos ir kai parašiau tekstą, manęs paklausė, o koks bus vaizdas. Apie tai nieko nežinojau, bet sėdėjau, žiūrėjau ir per pavakario žinias pamačiau diktoriaus įgarsintą reportažą, kurį aš parašiau, – pradžią televizijoje atsimena pašnekovas ir tikina, kad dabar į ją grįžti nebenorėtų.

Pasak H.Vaitiekūno, televizija tapo „nebeskani“, komercinė, besivaikanti skambių antraščių ir populizmo.

– Dirba jauni, talentingi žmonės ir jie ne prastesni už mus, tik tos patirties dar nedaug. Kai išėjau į pensiją ir pradėjau rašyti tekstus spaudai, supratau, kad tai teikia man daug didesnį malonumą nei televizija. Visą laiką norėjau, kad žmonėms būtų įdomu, kad jie sužinotų ką naujo, pasijuoktų. Ir tai išeina natūraliai, – sakė laureatas.

Dalintis:

Rekomenduojami video:

Palikite komentarą