Pranešk naujieną
Prenumerata
Kontaktai
Neseniai duris užvėrusi 15 metų vandentiekio pastate veikusi valgykla kyla kaip feniksas iš pelenų – jau baigia įsikurti įsigytose erdvesnėse patalpose kitoje Tarailių vietoje, nupirkti nauji baldai ir indai ir vadinsis ji „Astos valgykla“. Verslininkė Asta Visockienė nekantrauja kuo greičiau atidaryti viešojo maitinimo įstaigą ir vėl gaminti – kiekviena diena be atskubančių alkanų klientų, be mėgstamo darbo, be įprastinės veiklos jai ne tokia džiaugsminga. O permainas paskatino nelabai maloniai susiklosčiusios aplinkybės.
Toli neišsikraustė – liko Tarailiuose
Pakalbinta Asta Visockienė prisipažino, kad daug pavyko nuveikti per trumpą laiką, teliko keli svarbūs dalykai ir galės užkaisti puodus, keptuvėse čirškinti kepsnius, gaminti įprastus ir mėgstamus lietuvių patiekalus. Įsibėgėjus sausiui uždarius valgyklą vandentiekyje jai sopėjo širdį, tačiau atkakli moteris nė nemąstė sėdėti ir rypuoti rankas sudėjusi, o griebė jautį už ragų.
– Liko dar maisto ir veterinarijos tarnybos leidimai, jai visi dokumentai priduoti. Dar reikia įrengti riebalų gaudyklę, kur buvau nusipirkusi vandentiekiui, netiko, tai dabar reikės laukti gal keletą savaičių, kada užsakytą pristatys ir į žemę įkas. Tai atima laiko, kai iš anksto nepraneša tokių dalykų, kai viena sako, o kita daro. Man sakė po kriaukle pasistatyti gaudyklę, tai tokią nusipirkome ir pasistatėme, tačiau netiko. Planavom kovo 24 dieną atsidaryti, tačiau kol įrengs gaudyklę, galim sulaukti balandžio. Ta gaudyklė – toks didelis gargaras, kurį galima įkasti į žemę, – visus reikalus išsamiai žino Asta.
Iš buvusių patalpų Šlaito gatvėje valgykla toli neišsikraustė – įsikūrė Liepų take 10, kur kažkada veikė kavinė „Savas“. Iš bendrovės „Tauragės vandenys“ Asta nuomojosi 150 kv. metrų patalpas, o naujosios dar erdvesnės – 180 kv. metrų. Valgyklos darbo laikas planuojamas nuo 10.30 iki 14 ar 15 val.
– Dabartinės mūsų patalpos visos tvarkingos, kiekviena turi paskirtį, vienur paprasti sandėliukai, kituose maistas sandėliuojamas. Virtuvė nerealiai graži, personalui ir klientams įrengti atskiri tualetai. Yra dvi salės. Gaminsime klientams įprastus patiekalus, ar jie brangs, priklauso nuo produktų kainos. Karbonadas kainavo 4,20 Eur, bus 4,30, stengiuosi daug nebranginti, tikrai nenoriu skriausti žmonių. Meniu išliks toks pat, nors vis pažiūriu ką nors naujo, pavartau knygas, bet dažniausiai gaminu tai, ką labiausiai klientai mėgsta, prisitaikau prie jų skonio, – kalbėjo pašnekovė.
Asta atskleidė, kad labiausiai tauragiškiai mėgsta jos virtus cepelinus ir šonkauliukus, ant kurių visada daug mėsos, ji pasirūpina, kad nebūtų tik „pliki kaulai“. Ne ką mažiau populiarus šnicelis ir karbonadas su sūriu. Iš kur A.Visockienės pomėgis gaminti? Prieš 15 metų atidarius valgyklą buvo sunki ne tik pradžia – sudėtingesnis laikotarpis greitai nesibaigė, bet tikslo siekimas Astą vedė pirmyn.
– Mano amžinatilsį močiutė Pagėgių valgykloje visą gyvenimą dirbo, buvo ir vedėja. Man nuo mažens patinka gaminti, ir pyragus kepiau. Atsimenu pirmąjį pyragą, kurį be cukraus iškepiau, tik soda labai jautėsi. Brolis Mindaugas labai mėgsta pyragus. Man labai patinka gaminti. Pasakysiu atvirai – jei pats nedirbsi, nieko gero nebus. Jei susirgčiau, labai blogai būtų. Esu po inksto transplantacijos, jau penkeri metai, reikia reguliariai tikrintis ir vaistus gerti, – atviravo verslininkė, užaugusi Tauragėje.
Praėjus savaitei pradėjo atsigauti
Haskis – šeimos numylėtinis, vis „išvedantis“ Astą pasivaikščioti. Asmeninio albumo nuotrauka
Asta prisipažino, kad iš buvusių patalpų išsikraustyti vis dėlto buvo skaudu, bet ji su tuo susitaikė, sako, kad gyvenime visko būna. Pasiteiravus, gal pakilo nuomos kaina, todėl įvyko pokyčiai, A.Visockienė neigdama papurtė galvą. Jos nuomone, 400 Eur už 150 kv. metrų „Tauragės vandenų“ pastate – tikrai nedidelė kaina, nors daug kvadratų ir nebuvo išnaudojami.
– Remonto ten reikėjo, mums reikėjo ir tualetą įsirengti, nes mūsų klientams tualetai buvo ten, kur dabar įsikūrė greitoji. Sakėm – gerai, po Kalėdų įrengsim tualetą, suremontuosim patalpas. Tačiau išėjo taip, kad tualetas nelabai tiko, pradėjom dažyti – vėl negerai. Jei trumpai – tai kiek žmonių, tiek nuomonių ir kiekvienas „lipo ant galvos“, vadovavo. Skaudžiausia buvo parašyti, kad jau viskas, užsidarom. Praėjus savaitei pradėjau atsigauti ir ieškoti naujų patalpų, – įveiktą nemalonų etapą prisiminė moteris.
Ieškojimas naujų patalpų per pažįstamus davė vaisių. Verslininkė sužinojo, kad tinkamas pastatas maitinimo paslaugai teikti yra Liepų take, priklauso jis tauragiškio lenktynininko Roko Baciuškos seneliams. Netrukus juos susirado, apžiūrėjusi patalpas liko sužavėta, todėl pasiūlė sandorį ir iš karto įdavė rankpinigius, kad tik savininkai nepersigalvotų.
– Pirkau su mintimi, kad kažkada gal dukra Ilona tuo susidomės, grįžusi iš užsienio, yra ir sūnus Rokas, dar nepilnametis. Kad tik sveikatos būtų. Labai norim dirbti, atsidaryti, bet toks stabdis gavosi. Pareis visi seni darbuotojai – brolis visą laiką su manimi dirbo ir dar viena mergaitė. Norėčiau ateityje išmokyti sau pagalbininkę, kad man kiek mažiau reikėtų sukiotis. Labai pasiilgau savo klientų, visada stengdavausi su visais pabendrauti, pasikalbėti ir pajuokauti, – pasakojo Asta.
Gudrybės jokios nėra
Laisvalaikio A.Visockienei mažai lieka, todėl kai pavyksta nuvažiuoti į Palangą ar išsprūsti su šeima prie kokio ežero Lietuvoje, labai tuo džiaugiasi. Jai patinka su vyru Alvydu žvejoti, sėdę ant motociklo jiedu greitai nulekia prie žuvingesnių vietelių. Daug dėmesio skiria savo keturkojui draugui.
– Kai grįžtu po darbo, mano laisvalaikis – šuo haskis. Kad ir name gyvename, vis tiek einame į pasivaikščioti. O mano darbo diena prasideda anksti, šeštą ryto jau geriame kavą, paskui uolam į darbus, kiekvienas savo darbą žinome, tai viskas greitai vyksta. Verdu įvairias sriubas. Mano kopūstienė visada aštri, nes klientai tokią mėgsta. Aš ją vis tobulinu, savo vyriškiui duodu ragauti. Šaltibarščiai populiarūs, tik gal žiemą mažiau. Pradėjau gaminti jautienos troškinius, klientams labai patiko, tai ir toliau juos gaminsiu, nors jautiena brangi, bet sveika ją valgyti. Pagrindiniai mano prieskoniai – druska, pipiriukai ir česnakas, labai gero skonio suteikia persiladas. Viskas kuo natūraliau, – Astai rūpi kuo skaniau ir sveikiau maitinti tauragiškius.
Apie valgyklos reikalus A.Visockienei smagiausia kalbėti. Ji džiaugiasi nusipirkusi naujus stalus, prie kurių – 44 sėdimosios vietos. Ankstesnėje vietoje buvo 22. Įsigijo naują marmitą karštam maistui sudėti, spinteles ir komodą, naujos lėkštės ir stalo įrankiai dar dėžėse supakuoti. Brangiausi pirkiniai – kasos aparatas ir riebalų gaudyklė, kainavę ne vieną tūkstantį eurų.
– Televizorių pakabinom, gal tuo metu krepšinį transliuos ar ką kita įdomaus, valgydami žmonės galės pažiūrėti. Truputį dar padažyti reikia, bet nedaug. Valgyklos iškabą šią savaitę pagamins. Gudrybės jokios nėra – svarbiausia dirbti, reikia įdėti širdį, o ne „ai, tiks ir taip“. Dėl konkurencijos visiškai nepergyvenu, matysiu, kaip man seksis naujoje vietoje. Kiekvienas žmogus atsirenka, ar jis nori prabangiau pasėdėti ar paprasčiau, manau, jis už tai ir moka, o į valgyklą ateina paprasčiausiai pavalgyti, – drąsiai į maitinimo sektorių po trumputės pertraukos grįžta A.Visockienė.
