Nei mokyklos, nei bažnyčios, nei parduotuvės, bet šimtą nuolatinių gyventojų turinčiuose Šikšniuose visada kaimynams plačiai atvertos bendruomenės pirmininkės Irenos Plauškienės šeimos namų durys. „Dar kartais įsiskaudinu, kai kaimo žmogaus žmogumi nevadina, mano, kad mes kitokie, poreikių neturim, gyvenimu nesidomim, bet laikai, atrodo, keičiasi“, – greitakalbe beria I.Plauškienė ir pakviečia puodelio kavos.
Kaimo korona neaplenkė
– Nebijokite, korona nesusirgsite, aš šitą „gėrį“ jau turėjau, iš miesto parsivežiau ir dar visą šeimą užkrėčiau. Sirgau taip, kad maniau, paskutinioji ateina. Temperatūros nebuvo, skonio ir uoslės nepraradau, bet negalėjau pasikelti, jėgos visai buvo apleidusios, silpau akyse. Prisiverčiau tik stiklinę vandens kas valandą išgerti. Šiaip ne taip išsikapsčiau. Pasidariau antikūnų testą, pasirodo, tikrai COVID-19 buvo, – sako kaime gimusi ir augusi, o dabar ne tik pati ūkininkaujanti, bet ir sūnų prie žemės pripratinusi Irena Plauškienė.
Pasak Šikšnių kaimo bendruomenės pirmininkės, nors kaimo žmonės per karantiną labai saugosi, bet nemažai šeimų koronavirusu vis dėlto užsikrėtė.
– Greičiausiai, kaip ir aš, iš miesto parsivežė. Važiuojam į Tauragę apsipirkti, kas į darbus mieste skuba, taip ir virusas pas mus atsirado, – svarsto Irena.
Paklausta, kaip bendruomenė išgyveno daugiau nei metus Lietuvą ir pasaulį sukausčiusią pandemiją, Irena tikina, kad kaimo žmonės labiausiai pasiilgo bendravimo, susiėjimų ir švenčių. Vasaros pabaigoje bendruomenei dar pavyko susėsti prie bendro stalo ir atšvęsti darbų pabaigtuves. Kalėdos, Užgavėnės, valstybinės šventės, ir, panašu, Velykos praeis tik siaurame namiškių rate.
– Mes mokam ir mėgstam linksmintis. Į Šikšnius atsikraustė daug jaunų šeimų, žmonės aktyvūs, noriai prisideda, noriai dalyvauja susiėjimuose. Pažiūrėkit, kaimas mūsų nedidelis, bet jau beveik nelikę tuščių namų. Jei kas parduoda, iškart nuperka ir naujakurius sveikiname, – sakė bendruomenės reikalus ant savų pečių suguldžiusi I.Plauškienė.
Šikšniai – ne kurortas
Šikšniuose Irena gyvena nuo šešerių. Į kaimą prisiviliojo ir savo vyrą.
– Turėjau galimybę išvažiuoti gyventi į miestą, vyras irgi labai norėjo gyventi mieste, bet aš nemačiau savęs niekur kitur, tik kaime, tik gamtoje. Kai įsikūrėme, prasidėjo statybos, kiti darbai, o dabar net neįsivaizduoju, kad galėčiau gyventi kitur. Anksčiau, kai kelias į Šikšnius ir per Šikšnius buvo duobėtas žvyrkelis, daug kas atvažiavę galvas kraipydavo, kaip mes čia gyvenam. Atsimenu, atvažiuoja politikai į kaimo šventę, išlipa iš mašinos, dulkes nusipurto. Toks pyktis sukildavo. Jie atvažiuoja penkioms minutėms ir jiems čia dulkėta, o mums gyventi reikėjo kasdien tokiomis sąlygomis. O dabar, kai nutiesė asfaltą, ir tie 18 kilometrų iki Tauragės vienas juokas atrodo, – linksmai kalba I.Plauškienė.
Pasak bendruomenės pirmininkės, naujas asfaltas kaimelyje pradžiugino senbuvius, bet kelia aistras naujakuriams.
– Šikšniuose gyvena ūkininkaujantys žmonės. Stengiamės savo kraštą prižiūrėti, kaip įmanoma puošti, bet grįžta vyrai iš laukų traktoriais, kartais ir purvo ant kelio pabyra, ir pariaumoja per miestelį važiuodami. Naujakuriai pažėrė priekaištų ūkininkams, bet aš atsakau jiems paprastai. Mes – kaimo žmonės ir pragyvenam iš ūkio darbų. Stengtis ir palaikyti tvarką reikia, bet Šikšniai – ne kurortas, kad juos traktoriai aplenktų. Kadangi pati kovojau dėl asfalto, tai, kol gyva būsiu, jį ir saugosiu. Supratimo prašau visų kaimelio gyventojų, – sakė pašnekovė.
Vokiškų šaknų nelikę
Irena domisi ir Šikšnių istorija, jos surinkti duomenys liudija, kad kaimas jau buvo žinomas baudžiavos laikais.
– Šikšniai buvo vokiečių kaimas, čia gyveno tik dvi lietuvių šeimos ir šis kraštas buvo evangelikiškas. Prieš karą mokykloje dvi pamokos vykdavo lietuviškai ir dvi vokiškai. Vienas kaimo gyventojas net buvo pasistatęs vėjo malūną, o už kokio kilometro nuo mano tvartų ėjo fronto linija, – kaimo istoriją pasakoja pašnekovė.
Pasak bendruomenės pirmininkės, dabar Šikšniuose draugiškai sugyvena ir katalikai, ir evangelikai, bet gyventojų vokiškomis pavardėmis beveik nelikę.
– Mano pačios vyras katalikas, aš evangelikė, pas mus kalėdoti ateina katalikų kunigas. Skirtumo tarp tikėjimo, tarp rasių, tarp turtingo ar nelabai aš nematau. Pirmiausia mes visi esam žmonės, kurie gyvename tame pačiame krašte, ir turime sugyventi draugiškai, – įsitikinusi Irena.
Išsiilgo renginių
Moteris sako, kad jos prigimtis – šnekėti, pasakoti ir nuolat būti žmonių apsuptyje. Laisvalaikiu Irena ir poeziją kuria. Sako, geriausiai liejasi humoreskos.
– Nieko su literatūra daugiau neturiu bendro. Kažkada dirbau fermos vedėja, vėliau parduotuvėje, dabar ūkininkauju, gyvulius auginam kartu su vyru, galvijų ūkį turi ir jauniausias sūnus, – sako Irena.
Kol dar nebuvo paskelbtas karantinas ir apriboti susitikimai, po darbų Irena važiuodavo į Sartininkus. Moteris yra vietos kapelos narė.
– Patinka šokti, dainuoti. Kartais eidama į kokį renginį pati save stabdau, sakau, kad turiu būti tyli ir rami, bet vos tik praveriu duris, iškart ir gerklė atsidaro, – pati iš savęs juokiasi pašnekovė.
Moteris tikina, kad net jei greit nesibaigs karantinas, kartu su kaimelio moterimis sodins prie namų gėles, tvarkys aplinką ir lauks dienos, kada galės gyventojus pakviesti į kokią vakaronę bendroje pavėsinėje.
– Daug gero pasidarėm per paskutiniuosius metus. Turim pavėsinę, paminklinį akmenį, vėliavos stiebą pastatėm. Dabar turiu tikslą pastatyti rodyklę link kapinių. Į Šikšnius evangelikų kapų aplankyti atvažiuoja kelis dešimtmečius čia nebuvę žmonės. Įsuka į kaimelį, o kur kapinės – negali surasti. Klausiau savivaldybėje, ką daryti, lentelė milijonų nekainuos, pažadėjo, kad pinigai bus skirti, reikės tik projektą parašyti, – artimiausiais planais dalijasi I.Plauškienė.