Jaunasis kirpėjas iš Kakhovkos dėkoja jį priglaudusiai Tauragei

Į Tauragę ukrainietis Semionas atvyko neseniai – čia 21-erių vaikinas gyvena vos daugiau nei metus. Ukrainoje išmokęs kirpėjo specialybės, viename grožio salone Tauragėje bando įgyti praktikos ir imtis šio amato profesionaliai. Kokie keliai atvedė Semioną į Tauragę ir kas paskatino išvykti iš gimtosios šalies, jaunasis kirpėjas papasakojo „Tauragės kurjeriui“.

Aštuoniolikto gimtadienio „proga“ – karas

Semiono gimtasis Kakhovkos miestas buvo okupuotas 2022 m. vasario 24 dieną – būtent tą dieną, kai Rusija pradėjo plataus masto veržimąsi į Ukrainos teritoriją.

– Kai tik 2022 metų vasario 24 dieną Rusija 5 valandą ryto įsiveržė į Ukrainą, 2 valandą popiet mano miestas jau buvo užimtas. Kakhovka priklauso Chersono sričiai, – šoką, patyrus sparčią okupaciją, nupasakoja vaikinas, pripažinęs, kad turbūt niekas Kakhovkoje netikėjo, jog Rusija pradės karą su Ukraina.

Miestas buvo okupuotas vasarį, tačiau Rusijos valdžia visą jo administravimą perėmė po mėnesio – kovo pabaigoje. Semionas prisimena, kad vasario 23 dieną paminėjo savo 18-ąjį gimtadienį, o kitos dienos ryte pabudo jau okupuotame mieste.

– Gimimo dienos proga gavau tokią „dovaną“, – sarkazmo į pokalbį įterpia Semionas.

Vaikinas jau buvo bebaigiąs kirpėjų kursus Chersone, buvo atlikęs praktiką, tačiau galutinio teorijos egzamino data buvo paskirta lemtingoji vasario 24-oji. Visa Chersono sritis, pasak Semiono, tarsi sulaikė kvėpavimą, negalėdama patikėti, kad jų šalis, jų kalba, jų papročiai ir netgi ateitis priklausys nuo Rusijos diktatūros. Semionas vylėsi grįžti į studijas, išlaikyti baigiamąjį egzaminą, bet, deja, Chersone, kaip ir visoje Ukrainoje, gyvenimas apmirė. Ar niekas iš Ukrainos valdančiųjų neperspėjo, kad Rusijos armijos daliniai rikiuojasi šalies pasienyje?

– Kalbų tikrai buvo, – pripažįsta Semionas, – bet niekas netikėjo. XXI amžius visgi. Žmonės manė, kad armija pasienyje – eilinis Putino gąsdinimas.

Pagrobta mama

Asmeniškai su karo nusikaltimais susidūrė ir Semiono šeima.

– Supratau, kad išvažiuoti iš Kakhovkos galų gale teks, kai rusų kariai ar Rusijos valdžiai pavaldžių institucijų patikėtiniai pagrobė mano mamą, – ramiu, tačiau liūdnu balsu į praeitį leidžiasi Semionas, Kakhovkoje po okupacijos gyvenęs dar dvejus metus.

– Vieną ankstyvą rytą pasigirdo stiprus beldimas į duris. Supratome, kad tai ne draugiškai nusiteikę asmenys, kadangi atrodė, jog durys lūžta. Apie 10 kaukėtų ir ginkluotų vyrų įsiveržė į butą, sakė, jei priešinsimės, mums bus tik blogiau. Jie padarė kratą ir, viską išvertę bei pasiėmę kompiuterius, mobiliuosius telefonus, išsivedė mano mamą. Mama spėjo pagriebti mano kepurę, vėliau sakė – tam, kad turėtų prisiminimą apie mane, ir liepė paskambinti močiutei, – šiurpų rytą nupasakoja Semionas.

Iki Rusijos invazijos į Ukrainą Semiono mama Žaneta dirbo vietinio laikraščio vyriausiąja redaktore, mieste buvo žinoma žurnalistė. Tuo metu Kakhovkoje buvo leidžiami du laikraščiai. Vienas – giriantis Rusiją ir jos pasiekimus, kitas, už kurio straipsnius buvo atsakinga Semiono mama, buvo proukrainietiškas – laikraštyje dominuojančios temos nebuvo susijusios su didžiąja agresyviąja kaimyne. Beje, laikraštis „Kakhovkos aušra“ leidžiamas iki šiol, tačiau redakcijai vadovauja prorusiški asmenys, o turinys tapo panašus į sovietiniais laikais paplitusią propagandą.

– Rusijos režimui paklusnūs žmonės manė, kad mama turi glaudų ryšį su sostinės žurnalistais, teikia jiems informaciją apie Rusijos karių skaičių ir vietas, kuriose jie Kakhovkoje susitelkę, ukrainiečių nuotaikas Chersone ir panašiai. Tačiau mama jau buvo pasiruošusi galimai kratai – tai nebuvo pirmoji krata mūsų namuose. Ir jokios svarbios ar išskirtinės informacijos bute, kompiuteriuose ar telefonuose mama neturėjo, – patikina vaikinas.

– Mama buvo pagalvojusi ir apie jos šeimos galimą persekiojimą, tad bute paslėpė du papildomus mobiliuosius telefonus su nepririštomis ukrainietiškomis kortelėmis – vieną sau, kitą – man, – taip galėjau susisiekti su artimaisiais ir policija, – baisiausios dienos detales atskleidžia vaikinas. Policijos būstinės Kakhovkoje, pasak ukrainiečio, nėra. Artimiausia policijos nuovada nuo Kakhovkos nutolusi apie 30 km.

– Mama iš buto išvesdinta 2024 metų birželio 27 dieną, o policija parodymų paimti atvyko tik birželio 29 ar 30 dieną. Mamos paieškų ėmėsi jos draugai žurnalistai iš Kyjivo. Gal tai padėjo, kadangi liepos pabaigoje mama grįžo namo. Nusilpusi, per mėnesį netekusi 10 kilogramų ir sumušta. Ją nelaisvėje kankino ir elektros srove, – mamos pasakojimą prisimena Semionas.

Žaneta partizaniškai atlaikė tardymus, po mėnesio it kokiame veiksmo filme su užmautu ant galvos maišu nuvežta ir paleista kažkur miško teritorijoje, arčiau Zaporižios. Moteriai teko rasti kelią iki artimiausios gyvenvietės. Į žurnalistiką Žaneta nebegrįžo.

Semiono tėtis ir vyresnysis brolis dar iki karo dirbo vienoje įmonėje Tauragėje. Šeimos jaunėlis po mamos pagrobimo liko rūpintis silpnarege 80-mete močiute Marija, dėl kurios iš pradžių Semiono mama ir buvo likusi okupuotoje Kakhovkoje. Vėliau, močiutės paskatintas, Semionas išvyko į Lietuvą pas brolį ir tėtį bei planavo į Lietuvą parsigabenti močiutę, tačiau netrukus į Kakhovką sugrįžo Žaneta. Abi moterys apsisprendė viską palikti ir išvykti iš okupuotos Kakhovkos į Ukrainą. Ukraina, paaiškina Semionas, ukrainiečiai vadina neužimtas Ukrainos teritorijas. Kakhovka – jau ne Semiono ir ne jo artimųjų šalyje.

Semionas viliasi, kad jam pavyks įsikibti į savo amatą ir Tauragės moterys rinksis jo paslaugas. Mortos Mikutytės nuotrauka

Dabar Semiono mama ir močiutė gyvena Kyjive. Ten buvusi „Kakhovkos aušros“ redaktorė dirba Rusijos nušalinto Kakhovkos mero Vitalijaus Nemeretso komandoje ir rūpinasi dėl politinės ir karinės situacijos į kitas šalis emigravusiais tautiečiais.

Sprogimas ir dingę paaugliai

Įtampą okupuotoje Kakhovkoje Semionas ir jo šeima jautė dar iki mamos pagrobimo.

– Vieną naktį sprogo rusų paleistas dronas, pataikė į gretimą laiptinę. Buvo kliudytas aukštas, kuriame gyveno mano bičiulis. Visa laimė, jo nebuvo namuose, o jo tėvai miegojo kitoje buto pusėje, – sprogimą prisimena vaikinas.

Semionas taip pat papasakojo apie rusų grobiamus ukrainiečių vaikus.

– Žinau kai ką apie paauglius. Iš Kakhovkos yra dingusi bent viena mergina. Merginai tuomet buvo 14 metų. Tiesa, ji gyveno šeimoje, kuria domėjosi vaiko teisės, kartais pabėgdavo iš pamokų, buvo pamėgusi vakarėlius. Ir vienąkart ji tiesiog dingo. Vėliau merginos artimuosius pasiekė informacija, kad ji „reabilituojama“ Rusijoje, – pasakoja Semionas.

Jaunasis kirpėjas taip pat prisimena kraupią istoriją, kai vienas jo pažįstamas vaikinas dviračiu išmynė aplankyti susirgusios močiutės į gretimą miestelį. Jį sulaikė rusų kariai, apieškojo ir vaikino telefone rado nuotrauką, kurioje jaunuolis buvo nufotografavęs fortifikacijos elementą  – „drakono dantis“. Liudininkų teigimu, vaikinas iškart įsodintas į mašiną ir išvežtas. Rastas tik jo dviratis. Jo sesuo surado brolio pėdsakus Maskvoje – iš nuotraukos ukrainietis vos buvo atpažįstamas: nuskusta galva ir netekęs daug svorio. Kaip paaiškėjo, jaunuolis ten teisiamas esą už Rusijos šnipinėjimą.

– Vaikino sesuo pasamdė teisininką, tačiau, jei atvirai, nemanau, kad teisininkas ko nors teigiamo pasieks, – liūdna gaida pasigirsta Semiono balse.

Ramaus gyvenimo lūkestis

Tauragėje Semionui tinka ir patinka, jis žavisi miesto centru. Tik gal, sako, daugiau jaunimui pramogų galėtų būti ir iškart pasiteirauja apie statomą areną, ar bus joje kavinių, prekybos vietų.

– Tauragė labai primena Kakhovką. Ir gyventojų skaičiumi, ir plotu. Miesto pulsas toks pat, – palygina ukrainietis.

Semionas teigia, kad norėtų likti Tauragėje. Jo draugės šeima gyvena Drevernoje, tik mergina šiuo metu išvykusi studijuoti psichologijos į Ukrainą. Beje, su savo drauge Semionas susipažino socialiniame tinkle, Kakhovkos miesto grupėje, kuri vienija visus išvykusius į kitas šalis miesto gyventojus. Jaunuolis planuoja išmokti kiek galima geriau, kaip apibūdina, labai sunkią lietuvių kalbą ir jau lanko vairavimo kursus. O ateityje, įgijęs pakankamai praktikos, imsis individualios kirpėjo veiklos. Semioną, kaip savo kirpėją, vis mieliau renkasi Tauragėje ir aplink gyvenančios ukrainietės. Ir ne tik. Šių eilučių autorė savo kirpčiukus taip pat patikėjo šiam kirpėjui. Nenusivylė.

Paklaustas, ar norėtų kada nors grįžti į Ukrainą, vaikinas gūžteli pečiais:

– Esu realistas. Dabar Ukraina išsilaiko tik dėl to, kad gauna paramą iš užsienio valstybių. Teritorijų ir toliau netenkame, o Putinas ginklų nesudės. Kai turi tokį kaimyną, niekada nežinai, kaip istorija gali pasisukti. Norėčiau gyventi ir šeimą kurti ten, kur ramu ir taiku, – pokalbį baigia kirpėjas iš Kakhovkos.