Jaunuosius maltiečius Aidą ir Paulių senjorai vadina savo angelais

Dalintis:

Maltiečių savanorius Aidą Gajauską (20 m.) ir Paulių Sinkevičių (16 m.) vieniši ir ligoti senjorai vadina savo angelais. Nors pačiam Aidui gyvenimas nepašykštėjo sunkių išbandymų – teko pagyventi vaikų namuose, tačiau vaikiną tai tik užgrūdino ir išmokė rūpintis silpnesniaisiais. Ir Paulius, vaikystėje lankęs maltiečių vaikų dienos centrą, tvirtina, kad jam smagiausias ir svarbiausias dalykas gyvenime – padėti kitiems. Kalėdų ir Naujųjų metų proga jaunieji savanoriai tauragiškiams linki sveikatos ir pilnatvės, o svarbiausia – niekada nebūti vienišiems.

Buvo patekęs į vaikų namus

Aidas Gajauskas maltietiškoje veikloje dalyvauja nuo 15 metų. Dabar jis – dvyliktokas, mokosi Tauragės suaugusiųjų mokymo centre. Vaikystėje septynerius metus berniukas gyveno kaime, teko sunkiai dirbti – arti, sodinti, sėti, šienauti ir šerti gyvulius. Vaikinas išmoko vairuoti traktorių, vėliau įgijo teisę sėsti prie lengvojo automobilio vairo.

– Nebijau sunkių ūkio darbų, viską dirbau. Labai patinka vairuoti traktorių. Dabar gyvenu mieste, nors ir gyvenimas kaime manęs negąsdintų. Taip susiklostė aplinkybės, kad būdamas 16 metų patekau į vaikų namus ir gyvenau ten metus. Gyvenimas ten man didelę įtaką padarė, padėjo tvirtai žengti dorybės keliu. Daug pagalbos sulaukiau iš Tauragės maltiečių vadovo Sauliaus Oželio, – atviravo vaikinas.

Pasak Aido, pamatęs feisbuke, kad maltiečiai ieško savanorių, tuoj pat užsiregistravo. O po savaitės sulaukęs S.Oželio kvietimo labai apsidžiaugė, nes abejojo, ar jam paskambins. Prabėgo penkeri metai, kai vaikinas skuba maltiečiams į pagalbą, skuba padėti žmonėms. Toks Aido pasirinkimas visai nenustebino jo draugų, juo didžiuojasi ir artimieji.

– Draugai seniai žino, kad aš toks truputį „senovinis“, šiuolaikiniam jaunimui nepriklausau. Man labiau patinka tėvų jaunystės laikų muzika. Mėgstu knygas, labai daug skaičiau, dabar truputį rečiau atsiverčiu knygą, trūksta laiko. Ir žvejoju rečiau, nors seniau dažnai užmesdavau meškerę, patinka vairuoti, turiu automobilį, – šypsodamasis pasakojo Aidas.

Tauragiškiui Jonui Martišiui – 87-eri, beveik prieš metus palaidojo žmoną, o sūnus jau seniai nuskendo Švedijoje. Jis graudenasi, kad vienatvė jį per dienas slegia, todėl džiaugiasi pamatęs maltiečių savanorius, vadina juos savo gelbėtojais ir visada labai jų laukia. Reginos Genienės nuotrauka

Šiurpūs vaizdai nebegąsdina

Metams bėgant poreikis padėti žmonėms ir daryti gerus darbus Aidui tik stiprėja. Savanorystės pradžioje, kol dar neturėjo teisės vairuoti, jis pagelbėdavo išvežiodamas vienišiems seneliams sriubą. Keletą pastarųjų metų maltiečių paramedikų automobiliu ligonius veža į gydymo įstaigas kituose miestuose.

– Mačiau visokių senelių, vienišų ir ligotų, švarių ir labai purvinų, ir kai kojos nebuvo kur padėti jų namuose tarp tarakonų. Manęs tokie vaizdai negąsdina, nekyla minčių pabėgti. Man savanorystė kaip darbas, o ne taip, kad eini tada, kai nori. Reikia darbą padaryti iki galo ir darau. Šeštadienį Pilies aikštėje pilstėme sriubą, – apie neseniai surengtą akciją „Maltiečių sriuba“ kalbėjo vaikinas.

Kad visur suspėtų, A.Gajauskas labai planuoja laiką. Pirmiausia susidėlioja tvarkaraštį maltietiškai veiklai ir tik paskui užsiima savo reikalais. Vaikino netrikdo, kad dirba be atlygio.

– Didžiausia padėka man – ištartas ačiū. Gaila, širdį skauda dėl senelių, kurie turi giminių, o yra palikti likimo valiai. Yra tokių, kuriuos aplankyti užmiršta į užsienį išvykę vaikai. Dar kitų artimieji mirę. Dažnai išgirstu: ačiū, kad slaugai mane, ačiū, kad išgelbėjai mane, kad padedi. Seneliai, kuriems padedu, mane vadina mažybiniais žodeliais, – džiaugėsi Aidas, svajojantis įsidarbinti Maltiečių ordine.

Aidui Gajauskui teko matyti ir neatsakingų darbuotojų. Per visus savanorystės metus jam labiausiai į atmintį įsirėžė momentas, kai atvežtą į laikinus socialinius globos namus 90 metų senutę iš neštuvų į lovą įstaigos darbuotojos perkėlė labai grubiai. To vaizdo jis iki šiol negali pamiršti.

– Tai mane sukrėtė. Drėbė senutę, o mus skubino išvykti, pyko, kad žiūrim. Kol tik bus galimybė savanoriauti, tol su tais, kuriems reikia pagalbos, būsiu ir aš. Noriu dalintis širdies šiluma, gerumu. Paauglystėje buvau tikras velniukas. Kai patekau į vaikų namus, atsirinkau draugus, su kuriais galima bendrauti, su kuriais – ne, todėl gyvenimas persivertė į kitą pusę. Supratau, kad turiu daryti gera kitiems, tada gėris grįš ir man. Geri žmonės padėjo man, dabar aš padedu kitiems, – teigė savanoris.

Laimė – linksmi senjorai

Aidas pastebėjo, kad vienišiems seneliams svarbi įvairi pagalba – jie džiaugiasi lėkšte sriubos ir atvežtu maisto paketu, tačiau dar labiau jiems reikia bendravimo, jo trūksta kaip oro, nori pasikalbėti, išsipasakoti. Vienatvė senjorus slegia ne ką mažiau nei sunkios ligos.

– Močiutės ir seneliai man sako: vos tik išvažiuoji, vėl nekantraudami laukiame kitos dienos, kai atvažiuosi, kad tave pamatytume ir galėtume bent trumpai šnektelėti. Džiaugsmingai mane sutinka, liūdnu žvilgsniu išlydi. O man laimė matyti jų linksmas akis, – sakė vaikinas.

Kalėdos – stebuklų metas, todėl A.Gajauskas svajoja, kad Tauragės krašte vienišų ir apleistų senelių būtų kuo mažiau. Šiemet Tauragės rajone vienišų senelių, kuriuos globoja Maltos ordinas, yra 15 daugiau nei pernai ir kasmet jų daugėja. Visiems žmonėms Aidas jis linki laimės ir sveikatos, o sau – ištvermės. Vaikinas tvirtina, kad mažus stebuklus galima sukurti kiekvieną dieną padedant kitiems.

Kviečia savanoriauti

Energijos Aidas semiasi iš šeimos ir draugų, o į pagalbą dažnai pasikviečia šešiolikmetį bičiulį Paulių Sinkevičių, kuris tarp maltiečių pradėjo sukiotis nuo 10 metų, lankydamas Tauragės maltiečių vaikų dienos centrą, prieš daug metų įkurtą „Aušros“ progimnazijoje mokytojos Rasos Oželienės. Dabar Paulius – dešimtokas, taip pat mokosi Tauragės suaugusiųjų mokymo centre.

– Kai reikėdavo pagalbos, man paskambindavo Saulius Oželis ir aš atskubėdavau. Nevaikštančius senelius reikia išnešti ir nuvežti į gydymo įstaigą pas gydytojus, sunkiai vaikštančius reikia palaikyti už parankės. Jiems padedu tiek, kiek reikia. Savanoriauti man smagu ir labai įdomu, man labai patinka daryti gera kitiems, – tvirtino Paulius, dar neapsisprendęs, ką veiks, baigęs mokyklą.

Dabar vaikiną labai traukia technika, mašinos, jis svajoja apie vairuotojo pažymėjimą.

Sunkiausia Pauliui matyti vienišų senjorų skausmą, bejėgiškumą, jų vienatvę, tačiau tai jį kaip tik skatina tęsti savanorystės veiklą.

– Tie darbai būtini ir svarbūs. Dar lankydamas vaikų dienos centrą pajutau trauką ir norą padėti. Pavyzdys man buvo maltietis Saulius ir Aidas paskatino prisijungti, jis labai atsakingas, pareigingas, aš juo pasitikiu. Mes kartu dalijome sriubą Pilies aikštėje, buvo truputį šalta, bet tai niekis. Svarbiausia, kad padėsime kam sunku. Man dažnai tenka pasikalbėti su vienišais seneliais, jiems labai trūksta bendravimo, šilumos, šeimos. Išklausau juos ir jiems palengvėja, – pasakojo Paulius.

Paulius Sinkevičius kviečia tauragiškius savanoriauti, nes savanorių Tauragėje dar labai trūksta. Kalėdų ir Naujųjų metų švenčių proga tauragiškiams jis linki niekada nepatirti vienišumo, o turintiems šeimą ir artimųjų – ją saugoti ir, kaip baigdamas pokalbį pasakė Paulius, visad glausti prie širdies.

Dalintis:

About Author

Regina Genienė

Laikraščio „Tauragės kurjeris“ žurnalistė

Rekomenduojami video:

Palikite komentarą