Justina Trilikauskienė. Nuo muzikos garsų iki poezijos atspindžių

Justiną Trilikauskienę dažnai galima sutikti įvairiuose muzikos, poezijos, literatūros, dailės renginiuose, parodų atidarymuose, tad aktyvieji tokių renginių lankytojai linksmo būdo moterį greit įsimena. Dažnai Justina tuose susiėjimuose telefonu fotografuoja ir filmuoja, o po to įvykusį renginį aprašo savo reportažuose socialiniame tinkle „Facebook“. Prieš keletą dienų Justina pati visus kvietė į renginį – Tauragės Birutės Baltrušaitytės viešojoje bibliotekoje pristatyta jau dešimtoji jos poezijos knyga.

Gyvenimas muzikoje

Justina Trilikauskienė gimė tremtinių Čepliauskų šeimoje Irkutsko srityje. Mergaitė buvo pirmasis vaikas šeimoje, tačiau neilgai trukus vienturtės statuso neteko – po metų pasaulį išvydo Justinos sesuo Danutė. Po tremties, kai šeima 1961 m. grįžo į Lietuvą ir atsikraustė gyventi į Tauragę, gimė brolis Vladas.

Poetė iki šiol mena, kaip namuose buvo mėgstama ir vertinama muzika, kaip tremtyje jos tėtis su savo broliais kartu, per pečius apsikabinę, traukdavo dainas taip, kad net miškai linguodavo.

­– Dabar turbūt sakytų – operos dainininkai. Tenorai, bosai. O tada tiesiog buvo gerus balsus turintys vyrai. Tiesa, vėliau vienas tėčio brolis – dėdė Vytautas Čepliauskas rimtai pasuko į muziką. Buvo muzikos savamokslis, tačiau, grįžęs į Lietuvą ir įsikūręs Kaune, dirigavo chorams, apsigynė socialinių mokslų daktaro laipsnį. Vienas pirmųjų Lietuvoje pritaikė programuotą mokymą harmonijos pamokose, sudarė harmonijos scenarijų kompiuteriui. Beje, ir tremtyje dėdė vadovavo lietuvių chorui. Lietuviškumas mūsų šeimoje visąlaik buvo svarbus, – akcentuoja Justina, tačiau prisipažįsta, kad atvykus į Lietuvą jai kurį laiką buvo sunku mokykloje, kadangi mokytis reikėjo lietuviškai, o terpė, kurioje mergaitė iki pirmos klasės augo, išskyrus jos šeimą, buvo rusiška.

Justina Trilikauskienė ir jos „Atspindžiai“. Rimos Petrauskaitės nuotrauka

Visi trys Čepliauskų vaikai buvo gabūs muzikai. Kad ir kaip sunkiai šeima vertėsi, savo vaikams tėvai rasdavo galimybių lankyti muzikos mokyklą. Justina baigė akordeono klasę, jos sesuo – kanklių, o brolis Vladas išvyko mokytis trimito meno į Mikalojaus Konstantino Čiurlionio menų mokyklą.

– Po aštuonių klasių, penkiolikos, aš išvykau studijuoti muzikos į tuometinį muzikos technikumą Klaipėdoje. Po metų atvyko ir sesuo Danutė. Baigėme studijas ir pradėjome dirbti muzikos srityje. Sesė visą gyvenimą kankliavo ansamblyje „Lietuva“, brolis ir dabar kartais groja gitara bei dainuoja, o, be laikinų darbų, nesusijusių su muzika, dar Lietuvos atgimimo aušroje aš taip pat nuolat buvau muzikos pasaulyje arba šalia jo per daug nenutolusi, – pasakoja literatė.

Dėkinga šeimai

Paauglė išvykusi iš Tauragės po gero penkmečio Justina į miestą vėl sugrįžo.

– Išvykau dirbti į Joniškį. Iš Joniškio – į Žagarės kultūros namus. Nors Žagarėje jaučiau miestelėnų pagarbą man, iš artimiausio, mane supančio žmonių rato negavau atgal tiek, kiek pati savęs atiduodavau. Visada liksiu dėkinga mylinčiai ir mylimai mamai Cecilijai, kuri manęs laukė sugrįžtančios, kad mane visada ir visur palaikė. Tėvai mane su visais baldais iš Žagarės ir parsivežė į savo namus, į Tauragę. Mano mama ir tėtis turėjo tvirtą įsitikinimą, kad savo tikslų reikia siekti, net jei kartais iš karto ir nepavyksta – tai arba laikina stotelė, arba ateis kažkas kur kas geresnio. Mano abu tėvai ir mamos mama – baba, taip pat vardu Cecilija, gyvenusi kartu su mumis, buvo mano pagrindas po kojomis ir sparnai skristi. Tėtis buvo kiek griežtesnis, tačiau mama labai švelni. Atsimenu ir labai jaukų babos glėbį, – šviesiais prisiminimais pasidalija Justina.

Pagyvenusi ir padirbusi Tauragėje, Justina pakėlė sparnus Klaipėdon. Ten sukūrė šeimą, užaugino tris dukras ir ilgus metus dirbo koncertmeistere vienoje Klaipėdos švietimo įstaigoje. Justinos dukros mamą džiugina tuo, kad visos daugiau ar mažiau taip pat susijusios su menu, o ir kūrybiškus vaikaičius muzikei ir literatei padovanojo.

– Išėjau iš darbo tada, kai supratau, kad jau atėjo laikas pasirūpinti tėvais. Sesuo gyveno Vilniuje – tolokai, o brolis dėl sveikatos problemų tėveliais pasirūpinti negalėjo. Tad laikinai persikrausčiau į Tauragę. Ir tas „laikinai“ tęsiasi jau beveik dešimtmetį, – apsigyvenimo Tauragėje aplinkybes įvardija J.Trilikauskienė.

Netekusi abiejų tėvų, ieškodama bendrystės, bičiulystės ir įsiprasminimo, Justina 2020 metais prisijungė prie Tauragės literatų klubo „Žingsniai“.

Poezija iš patirties

Justinos Trilikauskienės rankose – jau dešimtoji jos poezijos knyga „Atspindžiai“. Sudaryta, tik dar neišleista, ir vienuoliktoji. Kaip nuo garsų Justina atėjo iki raidžių? Moteris teigia, kad nustebti nėra dėl ko. Rašyti ją skatino lietuvių kalbos mokytoja, ir jau penktoje klasėje mergaitės rašinėliai būdavo spausdinami laikraštyje. Justina visai rimtai sako, kad jai, penktokei, už išspausdintus tekstus gaunamas honoraras buvo didžiausia motyvacija rašyti toliau. Augant augo požiūris ir į poeziją.

– Kaip man patikdavo knygos! Poezijos knygomis, ypač pirmosiomis poetų knygomis, pradėjau domėtis studijų laikais. Pastebėjau, kad ir man kurti eilėraščius išeina. Pavyzdžiui, užkabina koks nors žodis. Po juo slepiasi jausmas. Nešiojuosi tą žodį savyje ir, žiūrėk, jis ima ir tampa eilėraščiu, perleistu per mano patirtis. O jausmas ir pojūtis man labai svarbu. Kažkas yra pasakęs, kad vardas Justina nebūtinai turi būti kildinamas iš lotyniškojo „teisingumas“. Vardas labai gražiai gali būti vedinys iš lietuviško žodžio „justi“, – svarsto poetė.

„Atspindžiuose“ literatei ypač svarbūs du eilėraščiai. Visi, sako, brangūs, tačiau eilėraščiai „Pirštai“ ir „Duona“ – arčiau širdies.

– Mano visose knygose atsiranda bent vienas eilėraštis apie mano šeimą. Dažnai prisimenu mamą, tėtį, babą, brolį ir sesę. Jie visad buvo mano „duona“ ir kažkuria prasme „pirštai“, – atvirauja Justina.

Paklausta, kokie poetai jai palieka įspūdį ar kurių poezija įkvepia, J.Trilikauskienė turi savo griežtą požiūrį:

– Bet koks rašytojas, muzikantas, poetas, šokėjas, dailininkas ar aktorius iškart nublanksta, jei jis neturi žmogiškumo. Tada ir to asmens kūryba nebedomina.

O poezijoje kūrėjai svarbiausia, kad eilėraščiai „nertų į gylį“, bet tuo pačiu būtų paprasti, tačiau ne prasti, suprantami. Nei per saldūs, nei tiesmukiški, nei tokie, kurių negalėtum suprasti. Turbūt tokius eilėraščius, kokių poetė ir norėtų – suprantamus, paprastus, bet neprastus, pamatė bardas Rimas Liorančas, atlikėjos Renata Gužauskienė ir Lena Jagelienė bei dainininkas Jonas Tarasevičius. Šie muzikos pasaulio atstovai sukūrė dainas pagal Justinos eilėraščius.

Justina Trilikauskienė viliasi, kad visi, atsivertę jos poezijos knygas, kiekviename eilėraštyje pajaus meilę, o užvertę paskutinį puslapį – visa apimančią šilumą.

Pirštai

Pirštai, mano pirštai jūs visi –
Rašo, piešia, groja ir skaičiuoja.
Gestų abėcėlę – negirdi? –
Gražiausiais pirštais išvedžioja. 

O kompiuteriu kas spausdina raštus?
Kas „Elizei“ jautrią temą groja?
Gydytojų pirštai darbus nuostabius
Daro, o kirpėjai sušukuoja. 

Darbštūs jie, išmanūs ir savi –
Inkilui sukalti, adatai įverti.
Atitinkamai ir ne per daug gali
Druskos ten, kur reikia, įsiberti.