Kaime užaugusi ir giliai šaknis įleidusi Jurgita: „Didžiuojuosi, kad esu kaimietė“

Daugiavaikei mamai Jurgitai Kleinaitienei darbštumo ir energijos galima tik pavydėti. Dirba Žygaičių seniūnijoje, yra Būdviečių bendruomenės pirmininkė, su vyru Donatu ekologiškai ūkininkauja, augina daržoves, puoselėja gėlynus. Jai rūpi Žygaičių gimnazijos ateitis, todėl yra tėvų komiteto pirmininkė. Neseniai Jurgita viena iš viso Tauragės rajono, su aktyvistais surinkusi gyventojų parašus, važiavo į ministeriją derėtis, kad nauji, labiau varžantys reikalavimai kaimo mokykloms nebūtų taikomi.

Gyvenimas verda

Jurgita Kleinaitienė prieš 20 metų atitekėjo į Būdviečių kaimą iš Pagėgių savivaldybės, įsikūrė gražiame vienkiemyje – iš vyro senelių paveldėtoje sodyboje. Vėliau jauna šeima šalia šimtametės trobos pasistatė naują namą, čia susilaukė keturių atžalų: Kristijonos, kuriai jau 21-eri, Martynui – 19, Ievai – 13, o mažiausiam šeimos nariui Benui – penkeri.

Ir kaip ji visur suspėja? Jurgitos veidą nušviečia šypsena – du vaikai jau studentai, todėl pusės šeimos namuose kaip ir nebėra. Vyresnieji vaikai – didžiausi pagalbininkai, tik dabar rečiau grįžta į namus. Kristijona Vilniaus universitete studijuoja biologiją, o Martynas – Vytauto didžiojo universitete pasirinko inžinerinės mechanikos mokslus. Šiuo metu vaikinas išvykęs į pratybas, nes yra nenuolatinės karo tarnybos karys savanoris. Dukra taip pat pasinėrusi į veiklą, šiuo metu eina kuratorės pareigas pirmakursių stovykloje.

– Aš baigusi Veterinarijos akademiją. Dirbu Žygaičių seniūnijoje kaimo reikalų specialiste. Daugiausia su ūkininkais, stiprių ūkininkų pas mus daug, o lyginant su visomis rajono seniūnijomis – daugiausia. Tai tikri ūkininkai – ir gyvulius laiko, ir žemės – ne tik pievos. Deklaravimas – pats sunkiausias per metus dviejų mėnesių laikotarpis, kai darbe būnu septintą ryto, o vakare darbo valandos nusitęsia. Daug reikalų: visokius prašymus rašyti, pasiaiškinti, kada ką galima sėti, reikalavimų nemažai ir visiems reikia išaiškinti. Labai suprantu ūkininkus ir kai jie paburnoja, nes patys jau seniai ūkininkaujam, – atviravo moteris.

Naujausias šeimos pirkinys – kombainas, juo grūdus kulia pats Donatas. Asmeninio albumo nuotrauka

Jurgitos vyro Donato pagrindinis darbas – ūkininkavimas, dideliame šeimos ūkyje nelengva, nes darbas darbą veja, reikia suspėti viską laiku atlikti. Kleinaičių laukuose ganosi 200 mėsinių galvijų banda, o valdo jie maždaug 140 hektarų. Žemės ūkio technikos ir padargų turi daug, nes be jų ūkis negyvuos, daugybės darbų nenudirbsi. Kieme stovi trys galingi traktoriai, šiemet įgyvendino dar vieną svajonę – įsigijo naują kombainą.

– Mes investuojam ne į namus, nors aš pasvajoju apie trinkeles, o vyras apie naujus traktorius. Pas mus taip yra, kad technika pirmoje vietoje. Mūsų ūkis ekologinis, užsėjam 80 hektarų grūdinėmis kultūromis, dalį derliaus sunaudojam gyvuliams, dalį parduodam. Beveik viską nukūlėme, liko paskutiniai hektarai. Ekologiškai ūkininkaujantiems ūkininkams šiemet liūdnesni metai, derlius nekoks ir grūdų kokybė prastesnė, jie smulkesni. Juk auginam be trąšų, niekuo nepurškiam. O ir supirkimo kainos šiemet visai nedžiugina, – koks šių metų grūdų derlius, pasakojo Jurgita.

Nors vasara jau skaičiuoja paskutines dieneles, Kleinaičiai apie atostogas net nemąsto – įprastas dalykas, kad ūkiškai besiverčiančiai šeimai toks laikotarpis – pats darbymetis. Rūpintis namais ir šeima, ruošti maistą, auginti daržoves Jurgitai nėra sunki našta.

– Kol kūlimai, niekur neišvažiuojam. Rugpjūtis – pats intensyviausias metas. Šienavimą anksti baigėm. Mėgstu valgyti gaminti ir darže ilgai būti. Auginu gėles dėl žiedų grožio. Aš viską mėgstu, o kai mėgsti, tai ir sėji. Daržovių užsiauginame, turim būrį naminių paukščių, ančių ir dedeklių, todėl netrūksta naminių kiaušinių ir paukštienos. Pas mus visko daug. Yra šiltnamis ir sodas, tvenkinys įžuvintas. Žiemą vis pasiuvu ką nors. Parėjusi iš darbo turiu iš karto rankas įkišti į žemę, man taip atsipalaiduoti reikia. Esu absoliuti kaimietė, tuo džiaugiuosi ir didžiuojuosi, – atviravo Jurgita, nebijanti jokio darbo.

Dėl gimnazijos – į ministeriją

Kleinaičiai su dukromis – Ieva ir Kristijona. Asmeninio albumo nuotrauka

Pagal naujas mokyklų tinklo taisykles gimnazinėse klasėse turi būti ne mažiau kaip 21 mokinys, todėl daugelis ugdymo įstaigų periferijose gali prarasti gimnazijos statusą, nes trūksta mokinių. Prieštaraudami sukruto Žygaičių aktyvistai kartu su Žemaitijos krašto švietimiečiais.

– Vienintelė iš rajono važiavau į Vilnių susitikti su ministre. Buvo septyni merai ir septyni tėvai. Aš ten sakiau, jei kas mūsų vaikams netiktų, netenkintų mūsų, tai mes, tėvai, pirmieji reaguotume. Mus labai tenkina kaime mažos klasės, mums jos – privalumas. Išimčių nors planuoja, tačiau Žygaičių tai neišgelbėja. Prašėm, kad atidėtų tą įstatymą, matysim, ką jie darys rudenį. Žygaičių gimnazijos kol kas nenaikina, bet tas bijojimas ir kalbos padarė savo, pradėjo birti vaikai. Tėvai vaikus žada vežti į miestą, sako – juk vis tiek uždarys. Tai labai pakenkė, su direktore kalbėjom, kad tai jaučiasi, – susirūpinimą išsakė J.Kleinaitienė.

Jurgita įsitikinusi, kad vaikai Žygaičių gimnazijoje gauna kokybišką ugdymą, o mokytojai savo darbą išmano puikiai. Pasak jos, sunku bus vaikams, kol jie iš Visbarų ar Sartininkų atsidangins į miesto mokyklą. Kleinaičių dukra Ieva tuoj eis į aštuntą klasę šioje gimnazijoje, o mažasis Benas darželį lanko irgi Žygaičiuose. Dukra Kristijona baigė šią mokyklą, tik sūnus Martynas tęsė mokslus mieste, kadangi tais metais jau trūko vaikų, buvo tik penki.

– Sūnus trejus metus mokėsi Žalgirių gimnazijoje. Turiu karčios praktikos, kai vaiką reikia vežioti. Vargas rūpintis, kaip nuvežti ir parvežti, mokykliniai autobusiukai didesnių vaikų nevežioja. Mes gyvename vienkiemyje, prie mūsų stotelės nėra. Turėdavome nuvežti iki stotelės, kad sūnus nuvažiuotų į miestą. Juk seniūnijoje vienkiemių nemažai, ir kaimų yra atokesnių, reikia įveikti didelį atstumą, kad vaikas pasiektų stotelę, – karčia patirtimi dalijosi pašnekovė.

Benukui tik penkeri, bet jis tvirtai suka traktoriaus vairą ir padeda tėveliams. Asmeninio albumo nuotrauka

Bendrystės kampelis

Būdviečių kaimo, kuriame gyvena per 80 gyventojų, bendruomenei J.Kleinaitienė vadovauja jau ne vienerius metus. Kaime visi bendruomeniški, draugiški, vieni kitiems skuba į pagalbą, įgyvendina projektus, organizuoja akcijas. Turi įsirengę reprezentacinę erdvę – išraitė alpinariumą, iškėlė vėliavą ir pasodino augalų. Bendruomenė įsikūrė pačiame kaimo centre prie gražaus pušyno – pastatė pavėsinę, įrengė vaikų žaidimų aikštelę, sporto ir turizmo zonas.

– Pas mus nėra valstybinės žemės, visur privačios valdos, vieninteliai laisvi šeši arai buvo prie pušyno, tai ir įsikūrėm. Tinklinio aikštelę baigiam įsirengti, trinkeles išklojome, montuojame treniruoklius. Laužavietė yra, šiemet dar patobulinom ten viską. Čia atvažiuoja ir iš kitur žmonės pabūti, ir iš miesto atvyksta, nes labai graži vieta, yra kur pasivaikščioti, kur kamuoliu pažaisti. Ant pavėsinės tentą vasarą iškėlėme, kai šalti orai, jį nuleidžiame, kad neužlytų ir nepripustytų. Yra ir šildytuvas, tai susirenkame ir per šalčius, – pasakojo bendruomenės pirmininkė.

Pasak Jurgitos, bendruomenė džiaugiasi, kad turi pavėsinę ir nereikia mokėti komunalinių mokesčių, tačiau liūdna, jog nėra elektros. Rugpjūčio pabaigoje Būdviečiuose vyks kaimo šventė. Jurgita sako, kad ji bus paprasta, tik savo kaimo žmonėms, susirinks visi savi – buvę mokiniai suvažiuos ir tie, kurie išsikraustę toli gyvena. Tinklinio aikštelėje surengs varžybas, vaikai pušyne ieškos lobio, gros Lauksargių kultūros namų vokalinis duetas ir kapela „Parubežys“, šventės dalyvius vaišins Dabrupinės medžiotojų būrelis. Šiam būreliui priklauso ir Jurgitos vyras, jis tradiciškai verda košę ir visus vaišina. Taip bus ir šį kartą.