Kaip aš laimėjau loterijoje

Dalintis:

Pagaliau jie baigiasi, nelemti 2020-ieji. Kai 2019-ųjų gruodžio 31-ąją skaičiau garsiųjų Lietuvos pranašų – Naglio, Palmiros ir dar keleto kitų prognozes, nė vienas jų neužsiminė, kad mato virš Lietuvos ir pasaulio nors vieną juodą debesėlį. Tiesa, dabar Palmira porina numačiusi, kas bus, tačiau nutylėjusi, kad žmonių neišgąsdintų. Pranašystės pranašystėmis, o realybė piešia savo paveikslą ir gana.

Tas šių metų paveikslas ne itin džiaugsmingomis spalvomis pieštas. Ruduo, smogęs Lietuvai mūsų kartai dar niekada nematyta pandemija, parodė, kokie esame trapūs ir nemylintys vieni kitų. Politikai – savo tautos, tauta – savo kaimynų ir net artimiausių šeimos narių. Kas kaltas, kad netekome šimtų savo šalies piliečių, turbūt kapstytis beprasmiška. Ką daryti, kad aukų būtų kuo mažiau? O jų dar bus, neišvengiamai.

Pasakoti savo sirgimo koronavirusu istoriją dabar nėra labai populiaru. Socialinėje erdvėje net teko skaityti pastebėjimų, kad dabar sirgti net gali būti gėda, kad gali būti užsipultas, pasmerktas, pamokytas – taip tau ir reikia. Tačiau vis tiek papasakosiu, gal kam padės. Maniškė istorija niekuo neišskirtinė, be siaubo vaizdų iš ligoninės, tačiau ji išskirtinė man. Nes su laiminga pabaiga.

Iš maždaug 40 tūkstančių Tauragės rajono gyventojų COVID-19 liga iki šiol buvo nustatyta beveik 2000. Mirė arti 40 žmonių. Kol tai buvo tik skaičiai, ir aš tyliai vyliausi, kad manęs ši neganda nepalies, kad liga liks kažkur toli, kad serga tie, kas nesisaugo, laksto po parduotuves, švenčia neleistinuose vakarėliuose. Jei paklausite manęs, kur užsikrėčiau, į šitą klausimą 100 procentų neatsakysiu. Numanau, bet kai pandemija šėlsta visu smarkumu, šimtaprocentinio atsakymo nėra. Džiaugiuosi dėl to, kad kontaktų buvo itin mažai ir nuo manęs neužsikrėtė nė vienas žmogus.

Taigi nešventiška mano istorija. Pirmasis požymis – gruodžio 20 dieną, sekmadienį, ima stipriai skaudėti gerklę. Pajuokauju – negi korona? Vakare ateina ir galvos skausmas. Nepaliaujamas, nenumalšinamas jokiais vaistais, tęsiasi 2 paras. Ieškau termometro – rodo 37,3. Vyrui dingsta uoslė. Nebejuokinga. Pirmadienio rytą skambinu į kliniką, kurioje „esu prisirašiusi“. Informuoja, kad gydytoja perskambins. Šeimos gydytojos skambučio sulaukiu po valandos. Iškamantinėja, kokie požymiai, nurodo skambinti į karštąją liniją ir registruotis testui.

Vilties, kad pavyks prisiskambinti iš karto, turiu mažai. Prisimenu, kaip kažkuris Seimo narys pasakojo bandęs net 7 valandas, kol į skambutį kažkas atsiliepė. Svarstau – jei nepavyks, bandysiu internetu. Nieko panašaus, keletas signalų ir atsiliepia maloni konsultantė. Užregistruoja trečiadienio rytui.

Iki trečiadienio temperatūra laikosi, tačiau aukščiau nei 37,5 taip ir nepakyla, atsiranda ir daugiau simptomų – nestiprus kosulys, užgulta nosis, raumenų skausmai, kiek vėliau lyg iš niekur trenkia smūginė alerginė sloga su nesiliaujančiu čiauduliu, užtinsta akys, nors sloga laikoma itin retu koronaviruso simptomu, po paros apmalšus slogai, išberia, po to parai prarandu uoslę ir skonį.

Trečiadienį 10.15 val. Tauragės mobiliajame punkte eilės nėra. Viskas sustyguota it šveicariškas laikrodis. Mėginius imančios slaugytojos maloniai juokauja, trunkame gal 4 minutes. Grįžtame namo.

Kitą rytą 8 val. jau turime atsakymus – jie nenustebino, teigiami. Perspėjame visus, su kuo galėjome turėti bent menkiausią kontaktą. Laukiame Nacionalinio visuomenės sveikatos centro skambučio. Kūčių diena. Bet žmonės dirba. Po 2 valandų paaiškėjus testo rezultatams, sulaukiame skambučio iš NVSC. Dar perklausiu, ar tikrai iš Tauragės skambina, juk šventės, atsako – taip. Pagiria, kad iš karto, vos pajutę požymius, izoliavomės. Užduoda kontrolinius klausimus ir palinki kuo greičiau pasveikti.

Nuo pirmųjų požymių praėjo jau 10 dienų. Dar jaučiu, kad sirgau, nuovargis dar neatsitraukė, tačiau jau žinau – man ir mano šeimai pasisekė. Jei kas paprašytų asmeniškai pasidalinti tuo, kaip gydžiausi (nors ir sakoma, kad jokio gydymo nuo šios ligos nėra), atskleisčiau. Viešai to daryti negaliu, kad nebūčiau apkaltinta vieno kurio nors preparato reklama. Taip, vartoju maisto papildus, gėriau begalę įvairiausios arbatos. Ar tai padėjo, nežinau. Labai tikėjau, kad organizmas ir imunitetas pats susitvarkys, nors niekada nelaikiau savęs itin stiprios sveikatos, o juo labiau sveikuole.

Baisu sakyti, bet šie metai Lietuvai ir pasauliui tapo natūralios atrankos metais. Deja, pastarųjų mėnesių situacija verčia tokias išvadas daryti. Ką supratau per šias šventes? Kad ši liga – tai loterija. Turbūt nerasite dviejų visiškai vienodų sirgimo istorijų, vieniems pasiseka, kitiems, deja, ne. Man pasisekė – šioje loterijoje aš laimėjau. Prizas – gyvenimas.

Kada nors šią nemalonią patirtį prisiminsime kaip baisų sapną. Mūsų, Lietuvos, ir taip mažai. Todėl privalome saugoti vieni kitus ir kiek įmanoma apriboti bereikalingus kontaktus. Tik kai susergi, supranti, kiek mažai daiktų tau reikia ir kad didžiausia prasmė yra paprasčiausiuose dalykuose – kad tavo patys artimiausi ir brangiausi žmonės būtų gyvi.

To ir linkiu jums visiems, brangūs „Tauragės kurjerio“ skaitytojai.

Dalintis:

About Author

Ramunė Ramanauskienė

Laikraščio „Tauragės kurjeris“ redaktorė.

Rekomenduojami video:

Palikite komentarą