Klebonas Alvydas Bridikis: „Savo pasirinkimu neabejojau nė akimirkos“

Tauragės garbės pilietis, klebonas kanauninkas Alvydas Bridikis nė sekundei nesuabejojo pasirinkęs kunigystę, tiki, kad gyvenimo keliu jį veda Viešpats. Labiausiai klebonas džiaugiasi, kad gyvenimas suteikė galimybę pažinti nuostabių žmonių, o laimingiausias jaučiasi ir savo parapijiečius matydamas laimingus.

Prisilietimas per maldą

Klebono kanauninko Alvydo Bridikio (55), gimusio Kaltinėnų kaime (Šilalės r.), gyvenimas nelepino: kai mirė tėvelis, jam buvo dešimt, trys seserys tuo metu studijavo, vienai likusiai mamai buvo sunku, šeimą vargino nepritekliai. Alvydas augo religingoje šeimoje, nuo mažens patarnaudavo mišioms. Ir vasaros atostogas leisdavo pas kunigą Vaclovą Stirbį, kur susirinkdavo 10–15 vaikų iš nepasiturinčių šeimų, pas šį kunigą tarnystę atliko mamos sesuo – vienuolė.

– Duonos mums visiems užtekdavo, nors parapija buvo labai mažutė. Mačiau kunigus idealus, į kuriuos galėjau atsiremti ir įsiklausyti, jie buvo didžiausias pavyzdys. Jų meilė žmonėms ir bažnyčiai mane uždegė, todėl nuo vaikystės mano tikslas – nešti gerąją naujieną, ir tą darau jau 29-erius metus, – pasakojo klebonas. – Už nusistatymą prieš tarybų valdžią buvau pakliuvęs į saugumiečių akiratį, iš pradžių man trukdė studijuoti, tačiau kunigų seminariją baigiau. Misiją vykdžiau Šilutėje, Kuršėnuose, Upynoje, Tauragėje, o dabar – Skaudvilėje.

Karinę tarnybą sovietiniais metais Alvydui teko atlikti Afganistane – išgyveno tikrąjį karo baisumą. Klebonas įsitikinęs – duotą gyvenimą žmogus neretai keikia, bet Dievas veda tokiu keliu norėdamas dar daugiau duoti. Alvydo teigimu, išbandymai suteikia galimybę pamatyti žmogaus silpnumą ir trapumą bei suvokti, kad pasaulyje jis – tik dulkelė, kad gyvenimą reikia vertinti ir už jį dėkoti Dievui.

2010 m. Alvydas Bridikis Afganistane lankė misiją vykdančius karius. Nuotraukoje – su Afganistano vaikais. Asmeninio albumo nuotrauka

– Man visą laiką sekėsi, ta sėkmė, manau, yra mamos prisilietimas per maldą. Seserys pasakojo, kad ji kasdien nuo ryto iki vakaro meldėsi, mišias užprašydavo, kad tik sveikas grįžčiau. Afganistane mane tarsi angelas nešė, jaučiau tai, buvo atvejų, kai mirtis į akis kvėpavo. Mano mamytės tikėjimas labai gilus, greit jai bus 96-eri, – atviravo dvasininkas. – Kunigystės tarnystę pradėjau 1992 metais, tuomet žmonių buvo pilnos bažnyčios, tačiau augant ekonomikai žmonės atsitraukė nuo dvasinio ieškojimo, pamažu visuomenę užvaldo materialusis pasaulis. Šeimose daug skyrybų, nes nėra tikėjimo ir pasitikėjimo.

Velykų rytą – neapsakomas džiaugsmas

Tauragės dekanu A.Bridikis buvo paskirtas 38-erių metų, tuomet jis buvo jauniausias dekanas visoje Žemaitijoje. Tauragės Švč. Trejybės parapijoje A.Bridikis tarnavo dvi kadencijas, per 14 metų pastatė parapijos namus, išdažė bažnyčią, uždengė naują stogą, atgaivino Dauglaukio parapiją. Kai užbaigė visus darbus, buvo perkeltas į Skaudvilės parapiją. Sako, kad ir naujoje vietoje turi daugybę sumanymų, baigia ir čia įrengti parapijos namus, kuriuose suplanuoti du dienos centrai – vaikų ir pagyvenusių žmonių.

– Visuomet mano tikslas buvo kažką padaryti, kas liktų kitiems. Kai ateinu į parapiją, dirbu taip, lyg ten būčiau visą gyvenimą, o sau primenu, kad esu tik laikinai ir būsiu perkeltas kitur. Puoselėju mintį, kad į vaikų dienos centrą ateitų vaikai ne tik iš socialiai remtinų šeimų, bet ir iš sėkmingų, kuriose tėvai myli ir gerbia vienas kitą. Kad visi sueitų į bendrystę, – idėjas atskleidė pašnekovas. – Dabar labai išaugęs vaikų pavydas, visi vis labiau tolsta vienas nuo kito, o tai negerai. Planuoju įkurti pagyvenusių žmonių dienos centrą. Juk vienam sėdėti namuose yra tragedija. Reikia, kad atsirastų daugiau judėjimo, kad parapijos namai taptų gyvybės namais.

Alvydas Bridikis. Asmeninio albumo nuotrauka

Vaikystėje švenčiant Velykas Alvydui labiausiai įsiminė ne kiaušinių marginimas, o Didžioji savaitė, kai mamytė jį kiekvieną vakarą ragindavo melstis. O Velykų rytą jausdavo žodžiais neapsakomą džiaugsmą, kai visa šeima skubėdavo į prisikėlimo pamaldas. Didžiosios savaitės apeigos Alvydui buvo labai reikšmingos, per mišias patarnaudamas pasilipdavo, nes nepasiekdavo altoriaus, kad kunigui perneštų knygą iš vienos pusės į kitą.

– Mama sakydavo: Alvyduk, melskis, nes Dievas kentėjo ir mes ne kartą kentėsim. Mes sunkiai materialiai gyvenome, bet viskas išeidavo į gera. Velykos – Kristaus prisikėlimas, jei žmogus neišgyvens kančios, jis neturės džiaugsmingos, palaimingos Velykų šventės. Skaitant kančios istoriją man šiurpuliukai bėgioja per kūną, nors jau tiek metų skaityta. Dievas siunčia savo sūnų, kad parodytų, jog į pergalę einama su kančia, – įsitikinęs dvasininkas. – Šventė, kurioje vien kiaušiniai, vien puošmenos, neatitinka išgyvenamo džiaugsmo.

Klebonas džiaugiasi, kad parapijose, kuriose kunigavo, susitiko daug nuostabių žmonių. Jis mato, kaip dauguma, nesvarbu, kiek žmogus turi tikėjimo savyje, sunkią valandą stiprybės ieško bažnyčioje. Skaudvilėje jis pastebėjo abiturientus, ateinančius pasimelsti prieš sunkius egzaminus. Taip buvo ir jam tarnaujant Tauragėje. O perkeltas į Skaudvilės Šv. Kryžiaus parapiją jis neatsidžiaugia.

Kunigai Alvydas Bridikis ir Jonas Kauneckas su Skaudvilės Šv. Kryžiaus bažnyčios suaugusiųjų choru. Asmeninio albumo nuotrauka

– Visoje apskrityje tokios unikalios bažnyčios, kaip Skaudvilėje, nerasi. Ji – fantastiška. Nežinau, kiek šimtų tūkstančių eurų reikėtų ją atrestauruoti. Šiuo metu atliekame polichrominius tyrimus, skutinėjamos uždažytos spalvos, kokia nuostabi atidengta auksinė spalva. Tačiau tolimesniems darbams galimybių mažai, – sakė kanauninkas, laisvalaikį leidžiantis tėviškėje ir dažniausiai skaitantis teologines knygas.

Reikšmingiausi tylos žodžiai

Alvydo Bridikio nuomone, svarbiausia gyvenime – bendrystė, nes nebendraujantys parapijiečiai niekada netaps šeima. Klebonas sako, kad vaikai, retai lankantys tėvus, nutolsta vieni nuo kitų. Pastebi, kaip skausmo akimirką vieni stovi susikabinę kaip mūras, o kiti susėda skirtinguose suoluose.

– Reiškia, nebuvo jungiamosios grandies, nebuvo bendrystės. Bažnyčios nariai yra šeima. Aš esu laimingas kunigas. Nebuvo nei dienos, nei valandos, kad suabejočiau savo pasirinkimu. Gyvenime nieko nekeisčiau, nieko kito nesirinkčiau. Kunigystė – tai džiaugsmas, – teigia klebonas. – Būna ūkanotų dienų, kartais nepasiseka. Tačiau kai esi dvasininkas, žinai, kad tave Viešpats veda. Jei davė išbandymą vieną, antrą, trečią, kitaip mąstau ir žvelgiu – gal Dievas yra pažadėjęs kitą planą, nei aš noriu.

Alvydas Bridikis sako per gyvenimą girdėjęs labai gražių palinkėjimų, žavinčių ir prikaustančių širdį, bet reikšmingiausi jam tylos žodžiai. Juk kai mama su dukra apsikabina netardamos nė žodžio, jos kalba širdimis. Įsimylėjėliai taip pat nekalba, o žiūri vienas į kitą ir džiaugiasi, kad likimas juos suvedė. Pasak klebono, toks tylus palinkėjimas tinka įvairiausiomis progomis. Jei žmonės, ypač šeimos nariai, įveikę irzlumą ir pyktį sugebėtų apsikabinti, pasakyti ačiū už gyvenimą ir už kitą žmogų, gyvenimas sužydėtų.