Pranešk naujieną
Prenumerata
Kontaktai
Molupio kaime gyvenantis 91-erių Antanas Kaurynas laimingas, kad jam dar užtenka jėgų tvarkytis savo sodyboje. Dirbti senjorui labai patinka. Visai neseniai Antanas šiltnamyje nuraškė paskutinius pomidorus, rūsio lentynose pūpso jo sode prinokę obuoliai, puikuojasi uogienių stiklainiai. Senolis labai daug skaito ir kiekvieną rytą mankštinasi.
Bitininko gyslelė
Antano Kauryno namai Molupio kaime rūpestingai prižiūrėti – visur švara ir tvarka, nors jau septynerius metus sodyboje jis šeimininkauja vienas. Dideliame sode pūpso penki Antano sumeistrauti aviliai, bitininkauja jis visą gyvenimą ir iki šiol kopinėja medų. Prieš trejetą metų jo tvenkinyje ūdros išgaudė visas žuvis, po gluosniu vis rasdavo žvynų, todėl daugiau jų nebeveisia. Šalia sodo stovi pavėsinė, netoli jos – šiltnamis.
– Su žmona Marcele mieste gyvenom. Kai apsivedėm, pradėjau bitininkauti – turiu tą gyslelę. Neseniai keletą avilių sūnus išsivežė. Du sūnūs gyvena Vilniuje: Rolandas dirba oro uosto muitinėje, o Remigijus – medžio, baldų apdirbimo robotus stato, po Lietuvą važinėja. Faneruoja, pjausto mašinos, jos dirba be žmogaus, dabar tai madinga, – pasakojo vyras. – Žmoną išslaugiau 15 metų, ji ratukuose sėdėjo. Būčiau ir dar ilgiau slaugęs. Vertėmės ūkiškai, turėjome karvyčių, šienaudavome, techniką buvau susimeistravęs. Turiu 6,5 ha žemės, ją nuomoju, ir pusę hektaro miško.
Aviliai taip pat sumeistrauti paties Antano, bitininkavimo atsisakyti jis dar neketina. Reginos Genienės nuotrauka
Antanas padeda silpnos sveikatos žmonos draugei, gyvenančiai kaimynystėje. O namuose draugiją jam palaiko katė – sterilizuota ir paskiepyta. Turėjo dvi švelniakailes, bet prieš tris savaites viena nugaišo.
– Pats viską dirbu. Šiandien pagalius pjoviau, nes negaliu be darbo. Esu laimingiausias, kad sveikata gera, nesu jokių vaistų gyvenime vartojęs. Žmona sugyvendavo su kaimyne, kuri laikraščius nešiodavo, dabar ji sunkiai paeina. Ketvirtadieniais ją nuvežu į miestą pas gydytojus ar maisto nusipirkti, tuo pačiu aš pats apsiprekinu. Ji neturi į ką kreiptis, todėl reikia pagelbėti, – pasakojo Antanas.
„Visokio gėrio – begalybė“
Šioje nuotraukoje Antanui Kaurynui – apie 50 metų, ji ilgus metus kabėjo Tauragės keramikos gamyklos garbės lentoje. Asmeninio albumo nuotrauka
Antanas, jau daugiau nei 30 metų gyvenantis Molupio kaimo pakraštyje, pastebėjo, kad pastaraisiais metais priviso lapių, kadangi jų niekas nebešaudo dėl beverčio kailio. O štai kiškį netoliese matė tik vieną. Nepasikuklina į jo kiemą užsukti šernai – jiems visai nebaisi Antano sumeistrauta baidyklė.
– Aš keliuosi anksti, 7 valandą prasideda mano gimnastika. Po lauką vaikščiodamas, visada randu ką veikti. Reikia visur apipjauti, aptvarkyti, randu darbelio kiekviename žingsnyje. Mano namui – daugiau nei šimtas metų, jį nusipirkau prieš pat pensiją, nes norėjome gyventi kaime. Buvo visai mažytis, kiauru stogu, pats langus ir grindis sudėjau, – vedžiodamas po šimtametį namą, pasakojo vyras. – Turiu daug knygų, dabar skaitau „100 istorijos įdomybių“. Visą gyvenimą skaitau, labiausiai patinka istorija. Jei istorijos nežinosi, bukas būsi žmogus. Laikraščius skaitau, nes reikia viską žinoti.
Virtuvėje ant šiltos krosnies išdėliojęs Antanas džiovina obuolių griežinėlius, turi ir vaistažolių pridžiovinęs. Kambaryje jau gausiai žydi Kalėdų kaktusas. Vyras patikino, kad ši gėlė jo namuose dažnai žydi.
– Rūsyje lentynas sudėjau, jos pilnos obuolių. Ten elektrą ir vandenį pravedžiau. Neturiu kur obuolių dėti, anksčiau nuveždavau į miestą gydytojams, į paštą ir išdalindavau. Pilna uogienių, visokio gėrio pas mane begalybė, – savo turtą rodė Antanas. – Turiu istorinę 21 laidos volgą. Pagaminta 1966 m. iš suomiškos nerūdijančios skardos.
Daug apdovanojimų
Antanas Kaurynas gimė Vidgiriuose (Pagėgių sen.), vėliau gyveno Dvarviečių kaime netoli Dauglaukio. Būdamas devynerių neteko mamytės, kuri mirė nuo plaučių uždegimo. Tėvelis į namus parvedė 20 metų už save jaunesnę pamotę, su ja susilaukė 3 vaikų. Antano vaikystė buvo sunki.
– Tėvas buvo negailestingas, iš Klaipėdos krašto buvo parsivežęs bizūną – įrankį vaikams mušti. Mačiau, kaip vyresnį brolį plakė ir leisgyvį užpečkin numetė. Mokytis ėjau į Gaurę. Dvi dienas per savaitę galėjau eiti į mokyklą, kitas dienas dirbdavau, vaikus dabodavau. Namuose knygos negalėjau paimti, dėl to ašaros man byrėdavo. Jei galva skaudėdavo, išvadindavo tinginiu. Užbaigiau tris klases, – sunkią vaikystę prisiminė Antanas. – Po karo buvo prievolė miške dirbti, bet tėvas kirvio į rankas neimdavo, todėl darbavausi vienas.
Devyniolikos metų Antaną brigados vadovu nuolatiniam darbui priėmė tuometinis Tauragės miškų pramonės ūkis.
– Dirbau su tokiais traktoriais. Dažnai važiuodavau į kursus mokytis, kranu išmokau dirbti. Pamotė nueidavo pas kasininkę patikrinti, ar jai atiduodu visą atlyginimą iki paskutinės kapeikos. Dirbau Tyrelinės miškuose, nuo Dvarviečių iki darbo – 11 km. Atidavęs pinigus išeidamas savaitei neturėdavau ką įsidėti: nei duonos, nei mėsos gabaliuko, nei kapeikos. Niekam nerūpėjo, iš ko aš gyvenu, – pasakojo vyras.
Apie savo darbą išmanantį kranininką sužinojo Tauragės keramikos gamykla ir persiviliojo iš miškų ūkio. Dirbdamas plytų ir drenažo vamzdžių gamykloje A.Kaurynas užbaigė vakarinę mokyklą ir įstojo į Tauragės politechnikumą, išmoko apdirbti metalą. Iki šiol Antanas saugo ir didžiuojasi kadaise jam įteiktais garbės raštais – dažnai Tauragės keramikos gamykloje būdavo apdovanojamas už darbštumą, jo nuotrauka nuolatos kabėjo garbės lentoje.
– Keramikoje iš viso dirbau 34 metus: vyr. inžinieriumi tiekimo reikalams, vėliau kranininku. Nebuvau partinis. Kadangi nebuvo kas dirbtų su gamyklos įsigytu elektriniu kranu, tai teko man, nes nenorėjau į Pasvalį pagal paskyrimą išvažiuoti dirbti. Nuo 1959 m. su kranu dirbau prie kiekvieno statomo namo Tauragėje, mieste beveik nėra pastato, prie kurio nebūčiau dirbęs: daugiabučiai, kultūros namai, kino teatras, – prisimena Antanas.
