Pranešk naujieną
Prenumerata
Kontaktai
Prieš pat Didžiąją savaitę iškilmingai į kunigus įšventintas Dovydas Paulikas gimtosios parapijos Žygaičių Šv. apaštalų Petro ir Pauliaus bei Tauragės Švč. Trejybės bažnyčiose aukojo savo pirmąsias mišias ir pirmą kartą palaimino parapijiečius. Dovydas sako esantis labai laimingas savo gyvenimą galėdamas pašvęsti tarnystei Dievui ir žmonėms. Didžiosios pavasario šventės išvakarėse kunigas linki žmonėms per maldą kurti santykį su Dievu ir iš to semtis stiprybės, o pasauliui nešti Kristaus prisikėlimo šviesą.
Pirmosios mišios
Aukštupių kaime (Žygaičių sen.) užaugusiam Dovydui Paulikui kovo 18-oji tapo turbūt svarbiausia diena gyvenime – Telšių katedroje iškilmingos ceremonijos metu jis buvo įšventintas į kunigus.
– Laukdamas kunigystės šventimų labai jaudinausi, supratau, kokią tarnystę turėsiu vykdyti, suvokiau jos svarbą, kilnumą ir grožį. Maniau, kad nesu to vertas, bet jaučiau Dievo pašaukimą. Pasitikėdamas Dievo vedimu ir jo globa noriu būti laimingas tame pašaukime, nenuvilti Viešpaties ir tikinčiųjų lūkesčių, – „Tauragės kurjeriui“ kalbėjo Dovydas, prisiminęs šv. Juozapo išvakarėse jam vienam surengtas įšventinimo iškilmes.
Savo pirmąsias mišias ir pirmąjį palaiminimą, jau priklausydamas kunigų luomui, jis aukojo kovo 23 dieną gimtosios parapijos Žygaičių Šv. apaštalų Petro ir Pauliaus bažnyčioje, kurioje pats vaikystėje patarnaudavo. Dovydas dėkingas Tauragės Švč. Trejybės bažnyčios klebonui, dekanui Mariui Venskui, sutikusiam ta proga pasakyti pamokslą, liturgijos metu jam padėjusiems iš Vilniaus, Kauno ir kitų vyskupijų atvykusiems diakonams, su kuriais kartu studijavo.
Kunigas Dovydas Paulikas su tėveliais Telšių katedroje iškart po įšventinimo į kunigus. Asmeninio albumo nuotrauka
Prabėgus dviem dienoms, kovo 26-ąją, dar vienas primicijines mišias Dovydas aukojo jau Tauragės Švč. Trejybės bažnyčioje, kuri, pasak jo, ir subrandino ryžtą pasirinkti kunigystės kelią, nors Aleksandro Stulginskio universitete buvo baigęs taikomosios ekologijos studijas ir pagal specialybę dirbo dvejus metus.
– Po studijų universitete jaučiau, kad man kažko trūksta gyvenime, todėl vis dažniau ateidavau į Tauragės Švč. Trejybės bažnyčią, ten ir suvokiau savo vidinį troškulį, jaučiau trauką ir begalinį džiaugsmą dalyvaudamas mišiose, ten supratau, kad man Dievo reikia daugiau. Nusprendžiau pasirinkti pačią prasmingiausią specialybę – tarnauti Dievui ir žmonėms, būti geru kunigu pagal Kristaus širdį, – kalbėjo jaunas dvasininkas, kurį tokios mintys ir nuvedė į kunigų seminariją.
Kelias į kunigystę
Dovydas augo tradicinėje katalikų šeimoje, prisimena, kad tėveliai Džuljata ir Vladas nujautė, kur krypsta sūnaus širdis ir jo siekiams neprieštaravo – patarė rinktis tai, ką nori, svarbiausia, kad būtų laimingas. Nuo pasirinkimo žengti kunigystės keliu neatkalbinėjo nei draugai, nei giminaičiai.
– Tačiau įvairių nuomonių buvo. Vieni sakė, jei tau gerai – kodėl gi ne, jei jauti, kad ten tavo vieta. Kiti sakė, kad renkuosi sunkų gyvenimo kelią. Tačiau iš Dievo gaudamas malonę vykdyti jo valią pajutau didžiulę ramybę, todėl celibatas, šeimos kūrimas man buvo antraeiliai dalykai. Mokiausi Telšių, Vilniaus ir Kauno seminarijose, išlaikius egzaminus ir apgynus diplominį darbą, pernai gegužę man įteikė Laterano universiteto bakalauro ir religijos mokslų magistro diplomus, – džiaugėsi naujasis kunigų luomo atstovas.
Vos po kelių savaičių, kai užvėrė seminarijos duris, Dovydas buvo įšventintas į diakonus ir privalėjo vyskupo sprendimu tarnystę vykdyti Gargždų Šv. arkangelo Mykolo bažnyčioje. Ten galėjo teikti tuos pačius sakramentus, kaip ir kunigas, išskyrus mišių aukojimą ir viską, kas susiję su išpažinčių klausymu. Po įšventinimo į kunigus šių draudimų nebeliko. Tarnystę Dovydas vis dar tęsia Gargžduose, tik jau kaip vikaras. Ar bus kada klebonas, nuspręs vyskupas.
Mokydamasis seminarijoje D.Paulikas su kitais klierikais buvo nuvykęs į Vatikaną, dalyvavo popiežiaus audiencijoje, aplankė ir Jeruzalę, biblijoje aprašytas vietas. Atvykusiam į Lietuvą popiežiui Pranciškui spaudė ranką.
– Įspūdingiausia man buvo Kristaus kapo bazilika, ten turėjome progą aukoti šventas mišias. Kažkas nuostabaus pamatyti ne tik viršutinę Raudų sienos dalį, bet ir glūdinčią po žeme. Pamatytos šventos vietos dar labiau sustiprino mano tikėjimą, suvokiau begalinę Dievo meilę ir tai, kad jis rūpinasi tais, kurie juo pasitiki. Atsiduodamas į Dievo rankas, radau savo gyvenimo prasmę ir pilnatvę, – kalbėjo vikaras, patikinęs, kad dabar yra labai laimingas.
Įšventinimo akimirka – auka Dievui, savo gyvenimo paaukojimas žmonėms. Asmeninio albumo nuotrauka
Dovydas prisipažino, kad nėra ekstremaliosios gyvensenos mėgėjas, tačiau universiteto baigimo proga nusprendė įgyvendinti vaikystės svajonę – šokti su parašiutu. Buvo baisu, kadangi virvės susipainiojo, tačiau ne ką lengviau buvo sutuokti savo jaunesnę seserį Neringą.
– Nesu ekstremalių pojūčių mėgėjas, norėjau tik kartą iššokti. Treniravomės, šuoliui ruošėmės tris valandas, mokėmės, ką reikėtų daryti, jei virvės susipainiotų. Šokau vienas, be instruktoriaus ir kaip tyčia taip atsitiko. Dariau tai, ką liepė per ausines, ir viskas baigėsi gerai. Tačiau antrą kartą nesiryžčiau šokti, buvo baisu, bet savo seserį tuokti buvo dar baisiau. Tai tokia jaudinanti akimirka, labai džiaugiuosi, kad turėjau tokią privilegiją, – atviravo jaunas vyras.
Atverti širdį
Kas svarbu, laukiant Velykų? Ką jam ir visam pasauliui reiškia ši šventė? Pasak Dovydo, dar tebelaukiant Velykų, gavėnios laikotarpiu, svarbu išgryninti savo širdį, nes prisikėlusį Jėzų reikia sutikti tyra širdimi. Kunigo nuomone, jei žmonės nesistengs apvalyti savo širdies, atlikti išpažinties, tai Velykos bus tik dar viena paprasta šventė.
– Tinkamai išnaudoję tą laiką, gausime tinkamą atlygį. Pasiruošę, atvėrę širdis Dievui Velykas sutiksime su euforija, patirsime Dievo malonę ir gailestingumą. Švęskime Velykas vilties, meilės ir džiaugsmo kupina širdimi. Tai, kad Jėzus save paaukojo mums, yra neįkainojama dovana. Mums reikia prisisotinti Velykų džiaugsmo, tos Jėzaus prisikėlimo šviesos ir po to ją nešti pasauliui. Džiugioji Velykų žinia – kad Kristus nugalėjo mirtį, – tikėjimo ir Kristaus prisikėlimo svarbą aiškino D.Paulikas.
Jaunas kunigas teigia, kad užklupus sunkumams stiprybės reikia semtis iš Dievo, iš Kryžiaus, iš Jėzaus, nes jis yra stiprybės, vilties ir meilės šaltinis, jis yra tvirtybės oazė. Kunigas neabejoja, kad būtent per maldą turime semtis jėgų ir gyvenimo prasmės, viskas, ko reikia mūsų gyvenimui, yra Jėzuje. Jis pataria per maldą prašyti tvirtybės, per maldą kurti santykį su Dievu ir iš to santykio semtis stiprybės.
Per Velykas Dovydas Paulikas atliks savo pareigą Gargždų Šv. arkangelo Mykolo bažnyčioje, dalyvaus Velykų liturgijoje, vėliau, klebonui leidus, planuoja sugrįžti į namus ir tėvelius pasveikinti su svarbiausia krikščionių švente – su Kristaus prisikėlimu.
