Kunigas Mindaugas Dikšaitis: likime prie Šviesos

Dalintis:

Tauragės Martyno Mažvydo evangelikų liuteronų bažnyčios kunigas Mindaugas Dikšaitis Kalėdas švęs su šeima, prie Kūčių stalo susės trys jo atžalos, dovanėlės jau supakuotos. Kunigas prisimena, kokia vakarienė vaikystėje buvo nemėgstamiausia kartą metuose ir teigia, kad tikėjimas nėra taisyklių rinkinys. Jis neabejoja, kad tikinčiam žmogui visi sunkumai baigiasi gerai, kviečia suprasti, kas yra svarbiausia ir brangiausia.

Pasak kunigo, evangelikai liuteronai Kūčias ir Kalėdas švenčia bažnyčioje. Šių švenčių metu daugelis žmonių, kurie rečiau lanko bažnyčią ar savęs nesieja su ja, randa laiko ateiti į pamaldas ir atsiveda savo vaikus. Prisimindamas vaikystę Mindaugas Dikšaitis pasakoja, kad iki penkerių metų augo kaime pas senelius vienkiemyje, tėvelis eglutę iš miško parveždavo paskutinę advento savaitę.

– Taip nebuvo, kad eglutė nuo advento pradžios būtų puošiama, to niekas neakcentavo: kai tėveliai turėdavo laiko, tada ją parveždavo. Augant mano vaikams, žaliaskarę puošiame pirmąją advento savaitę. Atsimenu iš vaikystės, kad man pati nelaukiamiausia buvo Kūčių vakarienė, nes būdavo patys neskaniausi močiutės patiekalai. Tai buvo mūsų krašto, Mažosios Lietuvos, senoviniai patiekalai: silkių galvas, keptas ant pečiaus, dėdavo į vandenį ir dar kažką, o šį valgį vadino „ubagyne“, – prisiminė kunigas. –  Kūčiukai yra naujas dalykas, mes jų niekada nekepdavome. Nenorėdami savo vaikų gąsdinti, nes jiems daug kas neskanu, paruošiame gardžią Kūčių vakarienę: šilta sriuba, kepta žuvis, jūros gėrybės. Neskaičiuojame patiekalų.

Šiemet šventės Dikšaičių šeimoje bus kitokios: kasmet pasibaigus mišioms Kūčių vakarienės susirinkdavo gausus būrys žmonių, nes vien pačių artimiausių giminaičių yra apie 20. Kadangi neįmanoma susitikti dėl karantino, prie stalo sės 6 asmenų kunigo šeima, o su močiute ir kitais artimaisiais jie bendraus šiuolaikiniais būdais ir sugiedos giesmę.

– Kalėdaičiu dalintis per vakarienę yra katalikų tradicija, jei būsite Vokietijoje, tai šito niekur nepamatysite. Tik Lenkijos ir Lietuvos katalikai tai daro, pas mus to nebūdavo. Kai bendrabutyje gyvenome, tai Romos katalikai parsinešdavo iš bažnyčios kalėdaičių, mes atsilauždavome gabalėlį, juo dalindavomės, – sakė kunigas, santuokoje gyvenantis 17 m., auginantis du sūnus ir dukrytę, tarp kiekvieno 3 metų skirtumas. – Tai nieko blogo, bet pas liuteronus tos tradicijos nėra. Mano žmonos brolis, uošvė yra katalikai, jie mums duodavo kalėdaičių Kūčių vakarienei, mes jais dalindavomės.

M.Dikšaičio nuomone, eglutę reikia nupuošti, kai pradeda byrėti spygliukai, be to, gyvenant bute ji užima daug vietos. Patys žmonės turi nuspręsti, nes taisyklių jokių nėra, nors žaliaskarė yra krikščioniškas ženklas ir simbolis. Pasak kunigo, kartais žmonės į tikėjimą žiūri kaip į taisyklių rinkinį, bet tikėjimas nėra taisyklių rinkinys, nurodantis, kaip ir kada reikia teisingai padaryti. Dikšaičiai namuose puošia dirbtinę eglutę, o kieme – net kelias augančias žaliaskares.

Martyno Mažvydo bažnyčios vadovas sako, kad kai kurie žmonės linkę save plakti dėl švenčių sukomercinimo, verslas tiesiog reaguoja į žmonių poreikius.

– Kalbant apie Kalėdų sumaterialinimą, tai priklauso nuo žmogaus tikėjimo. Daugėja netikinčių, apie tikėjimą nieko nesuprantančių žmonių, kurie bando jį užmaskuoti įvairiais prietarais: kuo tikėjimo mažiau, tuo prietarų daugiau. Kuo šviesos mažiau, tuo tamsos daugiau žmonių gyvenimuose, ir nieko nepadarysi: taip buvo visą laiką, ne tik šiais laikais, – įsitikinęs kunigas. – Šeimoje keičiamės dovanomis. Šiemet vaikai paprašė daryti kaip Amerikoje: dovanomis keistis Kalėdų dieną, o ne Kūčių vakarą. Šiemet ir šiuo atžvilgiu bus kitokios Kalėdos.

Pasak bažnyčios vadovo, šie metai keisti ir sunkūs, o nežinomybė sukelia baimę ir nerimą, per juos patiriami įvairūs nuostoliai. Kalėdos yra tinkamiausias laikas pažiūrėti į tai, kaip viskas keičiasi.

– Mes viską priimdavome tarsi duotybę, kartais žmogus nevertina kito žmogaus, nevertina savo artimo, nes jis vis tiek bus šalia. Šiemet yra galimybė pasiilgti žmonių, bendravimo ir susitikimų, švenčių kartu praleidimo. O kai pasiilgsti ir vertinti gali labiau, kas brangu ir svarbu. Įprasta, kad žmogus vertina labiau tada, kai netenka, – sakydamas linkėjimą kalbėjo kunigas. – Tamsiausią naktį Jėzus, Šviesa ateina į pasaulį, todėl neviltyje ir baimėje turime matyti tai, kas svarbiausia ir brangiausia. Bus drąsiau prisiminus, kad yra Kalėdų šauklių žodis, kai angelas ateina pas mergelę Mariją ir piemenėlius. Jis sako: nebijokite, neišsigąskite, jums išvadavimas prisiartino, Dievas yra su jumis. Todėl žmogui, kuris turi Dievą šalia, o Dievas visada nori būti šalia, visi sunkumai turi gerą pabaigą. Tikinčiam žmogui viskas išeina į gera, todėl reikia likti prie Šviesos.

Dalintis:

About Author

Laikraščio „Tauragės kurjeris“ žurnalistė

Rekomenduojami video:

Palikite komentarą