Pranešk naujieną
Prenumerata
Kontaktai
Per 18 gyvenimo metų Čikagoje Vena Danilavičienė taip ir neperprato anglų kalbos bei vietinių papročių. Prieš garbingą 80-ąją sukaktį moteris susikrovė daiktus ir grįžo namo į Lietuvą, į Lomius. Kaimo moterys žino – Venos durys atvertos visiems, o ypač – kalnus giedantiems vietos gyventojams.
Tautinis vardas
Pasitikdama savo namų kieme, Vena Danilavičienė tvarkingai laikosi nurodymų ir dėvi veido kaukę. Pakvietusi pokalbio lauke, moteris pripažįsta, saugotis viruso pradėjo dar pavasarį, o užsikrėtimams stipriai plintant nei pati į svečius eina, nei svetimus į namus kviečiasi.
– Toks laikas, reikia susiimti ir saugotis. Bendrauti norisi, bet… Ir šiandien kaime bus laidotuvės, tik aš į jas neisiu. Nesinori susirgti, – pripažįsta moteris, iš tikrųjų turinti du vardus – Juzefa Vena.
Vena – tautinis vardas, o anksčiau, pasak moters, nekrikštydavo, jei vaikas neturėjo švento vardo.
– Todėl tėvai pridėjo Juzefą, bet niekas manęs taip nevadino. Nedaug kas ir žino, kad gali mane taip šaukti. Man pačiai Vena patinka labiau. Retas vardas, – šypsosi pašnekovė.
Ponia Vena – Lomių senbuvė. Gimusi ir Augusi Šakviečio vienkiemyje, tarybiniais laikais pradėjus melioracijos darbus atsikraustė į Lomius. Čia kartu su vyru statė namus ir užaugino du vaikus. Sūnus gyvena emigracijoje Prancūzijoje, dukra jau du dešimtmečius gyvenimą kuria Čikagoje.
Svečius Venos kieme pasitinka Reksas. „Tai mano draugas, mes ir pasikalbam, ir pasibaram“, – sako pašnekovė. Mortos Mikutytės nuotrauka
Vietoj vienerių 18 metų
Išvykdama į JAV, Venos dukra, kaip ir dauguma emigrantų, savo dukrelę paliko prižiūrėti mamai. Praėjus dvejiems metams, kai įsikūrė, susitvarkė gyvenimą, į Ameriką pasikvietė ir mamą, ir dukrą. Tiesa, Vena planavo tik nulydėti anūkę į Čikagą ir grįžti namo, bet liko ten ilgesniam laikui.
– Nuskridome su anūkėle į Čikagą ir likau ten vieneriems metams. Turėjau tiek laiko galiojančią vizą ir nori nenori turėjau grįžti į Lietuvą, kad nepažeisčiau taisyklių. Čikagoje padėjau dukrai auginti anūkę ir šiek tiek dirbau – lietuvių šeimai padėjau prižiūrėti garbaus amžiaus moterį. Ir man darbas tiko, ir aš šeimininkams patikau. Kai po metų grįžau namo, į Lietuvą, buvę darbdaviai prašė dukters, kad parsiviliotų mane atgal į Ameriką. Sunku apsispręsti buvo. Lomiuose – pilnas ūkis, karves auginom, žemę dirbom. Vyras vienas gyveno. Neliko nieko kito, tik pasamdyti, kas padės prižiūrėti ūkį, – pasakoja Vena.
Moteris grįžo į lietuvių šeimą Amerikoje, prižiūrėjo sergančią garbaus amžiaus moterį, savaitgaliais važiuodavo lankyti dukters. Taip Čikagoje praleido 18 metų.
– Vis prastėjo vyro sveikata ir 2014 metais grįžau gyventi į Lomius. Neilgai, tik metus kartu su vyru pagyvenom. Po jo mirties likau visiškai viena. Kol dar nebuvo pandemijos, sūnus iš Prancūzijos dažniau grįždavo. Dabar tik į anūkės vestuves buvo parvažiavęs, keturias dienas ir pas mane pabuvo. Gerai, kad yra šiuolaikinės technologijos. Telefonu pakalbam, turiu internetą įsivedusi, pabendraujam. Pripratau viena, nesunku. Daržiukus apsitvarkau, su Reksiuku draugauju. Per 18 metų kaimas pasikeitė neatpažįstamai. Namus žmonės tvarkosi, daug naujakurių atsirado, visų jau ir nepažįstu, – apie savo kasdienybę pasakoja lomiškė ir tikina nesigailinti sprendimo grįžti į gimtinę.
– Amerikoje gerai, bet Lietuvoje viskas kitaip. Net kvapas kitas. Čia sava žemė, čia smagiau. Dukra kol kas neplanuoja grįžti, anūkė Amerikoje jau baigė mokslus, įsidarbino medicinos sesele. Kai per senelio metines buvo grįžusi, prisipažino, kad jai patinka Lietuvoje, bet tik algų kaip Amerikoje norėtų, – susigraudino pašnekovė.
Išliko unikali tradicija
Grįžusi į Lomius ponia Vena rado naujos veiklos – sukvietė kaimo moteris į namus giedoti kalnų. Dabar, kai karantinas, ji pasimeldžia ir viena, anksčiau, prisimena, namuose ir po dešimt giedorių susirinkdavę.
Prieš karantiną Venos namuose rinkdavosi Lomių kaimo moterys ir giedodavo kalnus. Juozo Petkevičiaus nuotrauka
– Kitur šalta, nieks nekūrena, tai pasikviečiau giedotojas pas save. Namus prižiūriu, pečių kūrenu, negi gaila vietos. Tradicija giedoti kalnus išlikusi nuo pat mano jaunystės. Rinkdavomės, giedodavome, pabendraudavome. Amerikoje dažnai į bažnyčią eidavau, bet giedorių neturėjome, – prisimena lomiškė.
Likusi viena, Vena daug skaito. Daugiausiai – religines ir psichologines knygas.
– Nesunku gyventi kaime. Kai reikalas yra, autobusu iki miesto nuvažiuoju, kartais kaimynė paveža, o šiaip visko man čia užtenka. Kai mokiniams atostogos, autobusas važiuoja tik du kartus per savaitę, bet jaunesni mašinas turi, nėra bėdų jiems. Vasarą laiką leidžiu darže. Auginu bulves, morkas, burokėlius, svogūnus. Daržovių užtenka ne tik sau, bet ir giminėms mieste dar dovanoju. Žolę kieme nupjauna kaimynai, paprašau, padeda, draugiškai gyvename, – tikina 83-ejų metų moteris ir dalijasi firminiu marinuotų burokėlių receptu.
Venos marinuoti burokėliai
Reikės:
3 kg išvirtų ir sutarkuotų raudonųjų burokėlių,
0,5 kg smulkiai pjaustytų svogūnų,
1 stiklinės aliejaus,
1 stiklinės acto,
1 stiklinės vandens,
šaukšto druskos.
Viską reikia sudėti į didelį puodą ir patroškinti pagal skonį, o tada dar karštą masę sukrėsti į švariai išplautus stiklainius ir juos užsukti.
