Lomiškiai Bronė ir Jonas Rušai: žodį „myliu“ reikia sakyti kasdien

Kol dar buvo atviros sienos ir niekas nežinojo apie pandemiją, lomiškiai Bronė ir Jonas Rušai priėmė svarbų gyvenime žingsnį – netekę darbų, nusprendė trumpam išsiskirti. Palikęs žmoną Lomiuose, Jonas išvažiavo uždarbiauti į Angliją ir tikina – tai buvo vienas geriausių sprendimų.

Vaikai emigravo

45-erius metus kartu skaičiuojančius Bronę ir Joną sutikome sode. Pora grėbė paskutinius lapus ir ruošė augalus žiemai. Lauke lomiškiai tikina praleidžiantys didžiąją dienos dalį. Taip – grynu oru kvėpuoja, dirba – sako prieš virusus kovojantys.

– Niekam nepasiduodam. Einam, tvarkomės aplink namus, judam, daug gamtoje būnam. Visa šeima esam nenustygstantys vietoje. Rudeniniai darbai jau baigti. Nusigrėbėme lapus, mano visos gėlės jau nužydėjo. Nusipjoviau, paruošiau žiemai. Pavasarį, kai nužydi tulpės, duodu keletą savaičių joms subręsti ir viską nupjaunu. Nemėgstu, kai darželyje yra peržydėjusių stiebų. Dabar iščiupinėjau kiekvieną akmenuką, išravėjau žoleles, išrinkau visus lapus ir šapus. Visi, kas eina pro šalį, juokiasi, kad mūsų kieme nei akmenuko ne vietoje, nei lapo ne ten nukritusio, nei kirminuko paukščiams nerasi, – šypsodamasi pasakojo sodybos šeimininkė Bronė.

Poros vaikai – užsienyje. Dukra gyvena Norvegijoje, bet su tėvais kasdien palaiko ryšį telefonu ir socialiniuose tinkluose. Paklausti, ar neliūdna likus tik dviese, Jonas ir Bronė sako labai neliūdintys.

– Tokie laikai. Visi vaikai pakelia sparnus ir kuria savo ateitį, juk buvo laikas, kai mes palikom savo tėvus, dabar mūsų vaikai. Gaila, bet gerai, kad yra šiuolaikinės technologijos. Šiandien ryte, prieš eidama į kiemą, sulaukiau rytinės dukros žinutės ir palinkėjimo. Atsiunčia paveiksliuką kokį, pradžiugina, – apie kasdienybę pasakojo ponia Bronė.

Jonas šešerius metus praleido Anglijoje ir dabar džiaugiasi gaunantis ir lietuvišką, ir anglišką pensiją. Mortos Mikutytės nuotrauka

Stikliuko mėgėjai išmirė

Į Lomius pora atsikraustė iškart po vestuvių. Kaunietė Bronė per daugiau nei keturis dešimtmečius taip ir neperkando tauragietiškos tarmės ir ausį džiugina gražia, švaria lietuvių kalba.

– Esu įpratusi kalbėti kaunietiškai ir tos tarmės nepametu. Jonas juokiasi, kad per tiek metų kartu neprisitaikėm vienas prie kito ir abu kalbam skirtingomis kalbomis, – sakė pašnekovė.

Išgirdęs, kad žmona prisiminė savas šaknis, Jonas jai antrino:

– Neįmanoma jos perlaužti, tiek įpratusi, kad net nebesistengiu pakeisti, – iš žmonos užsispyrimo juokėsi lapus grėbdamas Jonas.

Pasak Lomių senbuvių, kaime daugiausiai liko vyresnioji karta. Jaunimas emigravo.

– Kai vyras gavo paskyrimą čia dirbti, taip ir atsikraustėme. Aš iš pradžių be darbo buvau, vėliau valgykloje virėja dirti pradėjau, visai šalia namų. Per tiek metų kiekvieną vietinį pažįstam. Tikrai geri žmonės. Tie, kurie mėgo išgerti, jau išėję Anapilin. Anksčiau, kai turėjo darbų, žmonės daug dirbo, o kai neteko darbo, iš dyko buvimo, iš pergyvenimo pradėjo stikliuką dažnai kilnoti. Kiti emigravo ir į Lomius jau nebegrįžta, o gaila, miestelis gražus, – pasakojo Rušai.

Rušų sodyba Lomiuose gražiai tvarkoma. Vietiniai juokiasi, taip švaru, kad išrinkti net šapeliai ir kirminukai. Mortos Mikutytės nuotrauka

Likti Anglijoje patarė vietiniai

Lomiuose nelikę nei bendrovių, nei darbo vietų. Prieš keletą metų Rušai įsidarbino Tauragėje. Kasdien važinėdavo po 15 kilometrų pirmyn ir atgal, bet kai bankrutavo įmonė, kurioje abu dirbo, reikėjo imtis ryžtingų veiksmų.

– Lomiuose yra keli ūkininkai, bet jie savo darbus nudirba patys, nereikia vietinių pagalbos. Likę pensininkai namus apsižiūri ir senatvės laukia. Jokių pramogų garbiame amžiuje neprisigalvosi. Jauni žmonės nenori kraustytis į Lomius, nors kelias geras, išasfaltuotas, susisiekimas puikus. Bet gal pavadinimas – kaimas – atgraso naujakurius. Aš, netekęs darbo Tauragėje, nedelsiau. Susidėjau daiktus ir išvažiavau į Angliją. Dar tik 59-eri metai tebuvo. Svetima šalis, bet dirbti patiko. Geras vadybininkas dar pasitaikė. Prisakė kentėti darbe iki 65-erių metų. Paklausiau, sulaukiau Anglijoje pensijos ir dabar tikrai gerai gyvenu. Gaunu ir anglišką, ir lietuvišką pensiją. Skųstis, kad trūksta pragyvenimui, negalėčiau, – savo emigracijos istoriją prisiminė Jonas.

Išleidusi vyrą uždarbiauti, Lomiuose Bronė liko visiškai viena. Paklausta, ar nenorėjo važiuoti pavymui, moteris tik šypsosi:

– Aš pripratusi prie žemės, turėjau darbų, savo gėlynus. Nusprendžiau likti Lietuvoje. Pasitikiu vyru. 45-erius metus kartu pragyvenom, žinau, kad blogo man nelinki, gėdos nepridarys. Ramia sąžine išleidau ir su džiaugsmu laukiau grįžtančio, – tvirtino lomiškė.

Ilgos santuokos receptas – nusileisti

Dabar abu pašnekovai jau pensijoje, prasitaria – pats geriausias laikas lepinti vienas kitą, o žodį „myliu“ jie ištaria kasdien.

– Mano vyras nei geria, nei rūko, visą laiką būnam kartu. Jis man valgyti gamina, gėlynus prižiūrėti padeda. Būna dienų, kai man norisi lovoje pasivolioti, niekur neskubėti. Jonas nepyksta, imasi iniciatyvos, pats cepelinus išverda ar kugelį iškepa. Kai verdame pietus, vienas tvarko mėsą, kitas ruošia bulves. Dviese eiti per gyvenimą smagiau ir lengviau, – sakė pašnekovė.

Paklaustas, koks ilgos ir darnios santuokos receptas, Jonas nevynioja žodžių į vatą – stengtis turi abu.

– Reikia susiturėti kartais, reikia nusileisti. Pamiršti, jei koks piktumas kyla. Kartais reikia ir save išlieti, pasakyti, bet nereikia bumbėti. Mes juokais papykstam, susėdam prie stalo, pasikalbam ir vėl gražiai gyvenam. Nebūna, kad puolam vienas kito atsiprašinėti ar į glėbį. Tiesiog esam draugai, partneriai ir mylimieji. Viskas tuo pasakyta, – tikino Jonas.

Paklausta, kiek dažnai primena sutuoktiniui apie savo meilę, Bronė ilgai nedvejoja:

– Sakom apie tai dažnai. O kaip be to? Būna, kad susėdam, apie vaikus pakalbam, vienas kitam galvą paglostom, rankom susikabinam ir vėl laukiam naujos dienos, – išlydėdama pro vartus pora dar patarė niekada nepamiršti veido kaukių, saugoti save ir aplinkinius.

– Dabar toks metas. Turime išgyventi, – modama ranka sakė Bronė ir nuskubėjo puoselėti žiemos miegui pasiruošusių gėlių.