fbpx

Maestro Zenonas Komskis dirigento batutą dabar iškelia tik sapnuose

Dalintis:

Muzikos mokytojas, choro meno vadovas ir dirigentas Zenonas Komskis gegužės 16-ąją švęs 75-ąjį gimtadienį. Jau 51-erius metus Tauragės krašte jis puoselėja meilę muzikai, profesionaliai moko muzikos rašto, su meno kolektyvais yra išmaišęs Rytų ir Vakarų šalis. Karjeros pradžioje Maskvoje jam buvo įteiktas sidabro medalis ir skirta 2 tūkst. rublių premija. Seniau per dieną repetuodavo su keliais chorų kolektyvais, dabar situacija kitokia – 30-mečio išvakarėse teko sustabdyti paties suburto kamerinio choro „Opus“ veiklą.

Muzikuoti troško nuo vaikystės

Zenonas Komskis gimė Skaudvilės valsčiuje. Tėveliai su juo, dviejų mėnesių mažyliu, pasibaigus karui persikraustė gyventi į kaimą Mažojoje Lietuvoje – Kentrius. Vertėsi ūkiškai, buvo talentingi dainininkai.

– Mamytė dainavo idealiai intonaciškai. Turėjo švarų balsą. Ir tėvelis labai mėgo dainuoti. Anais laikais jokios darbų pabaigtuvės ir susiėjimai be baliaus nevykdavo – grodavo muzikantai, žmonės dainuodavo, – prisiminė maestro. – Net šokiai be dainos nevyko: vienam salės kampe vyrai uždainuoja, iš kito kampo moterys atsiliepia. Tokia mada buvo. Dainuodavo visas kaimas, net melžėjos važiuodamos vežimu karvių melžti.

Dar nė septynerių neturėdamas Zenonas jau griežė armonika – mama dainuodavo, o jis pritardavo. Išmokęs dviem pirštais groti keletą melodijų kaimyno akordeonu, mažasis Zeniukas verkdamas maldavo tėvų, kad nupirktų jam šį instrumentą. Pardavę karvę, tėveliai išpildė sūnaus svajonę – nuvyko į Klaipėdą ir beveik už 3 tūkst. rublių išsvajotąjį akordeoną sūnui nupirko. Būdamas paauglys gegužinėse ir vakaruškose akordeonu Zenonas grodavo už dyką. Ar dėl talentingo vaikino merginos dūsavusios, jis nežino – mat ne tai jam tada rūpėjo.

Prieš studijuodamas muziką dvejus metus plušėjo kolūkyje: grėbė šieną arklį pasikinkęs į grėbiamąją, pamainai išpuolus ant tempiamo plūgo sėdėjo naktimis, vairavo ratinį traktorių. Zenonas teigia, kad visus darbus dirbti geba, nėra to, ko prireikus nepadarytų: moka dalgiu mojuoti, jį iškalti, šiltnamį pastatyti, batus sutaisyti, kelnes pasisiūti, mūryti, meistrauti, išmano apie techniką.

Darbas ir pripažinimas

Baigęs muzikos mokyklą, ketverius metus Zenonas studijavo Klaipėdos muzikos technikume (dabar Klaipėdos Stasio Šimkaus konservatorija), penkerius metus mokėsi Lietuvos valstybinėje konservatorijoje Vilniuje. Po studijų 1971 m. atvykęs į Tauragę energingai dirbo išsvajotą darbą: organizavo Tauragės rajono dainų šventes, buvo vyriausiasis dirigentas. Zoninės eksperimentinės dainų šventės Tauragėje buvo jo rūpestis. 1982 m. jam įteiktas Kultūros žymūno ženklas.

Viena didžiausių Zenono aistrų – žvejyba. Asmeninio albumo nuotrauka

– 12 metų buvau Tauragės kultūros namų liaudies dainų ir šokių ansamblio „Jūra“ meno vadovu ir dirigentu. Dirbau su liaudiškomis kapelomis, vokaliniais ansambliais, pučiamųjų instrumentų orkestrais. Nebuvo kolektyvo, su kuriuo nebūčiau dirbęs. Per dieną repetuodavau net su septyniais kolektyvais, – pasakojo Z.Komskis, Lietuvos chorų sąjungos narys. – Tauragės kultūros namuose subūriau kamerinį mišrųjį chorą, buvau vienintelis jo vadovas. Chorvedžio darbas nelengvas – reikia išmanyti psichologiją, būti lyderiu ir savo srities profesionalu.

1972 m. teko koncertuoti žemės ūkio parodoje Maskvoje. Jo vadovaujamas ansamblis tuomet laimėjo antrąją vietą, o Z.Komskiui buvo įteiktas sidabro medalis ir 2 tūkst. rublių premija. Chorvedys atvirauja, kad visą sumą skyrė ansambliui. Karjeros pradžioje tai buvo fantastiškas įvertinimas. Per pusšimtį metų su meno kolektyvais yra varžęsis daugelyje tarptautinių konkursų, todėl Z.Komskio pavardė žinoma užsienyje. Apie chorvedį iš Tauragės rašoma Boleslovo Zubricko knygoje „Lietuvos chorvedžiai“.

Tauragėje chorai baigia išnykti

Kamerinį chorą „Opus“ Tauragės kultūros namuose Z.Komskis subūrė 1989-ųjų rudenį. Pernai kolektyvas būtų šventęs gyvavimo trisdešimtmetį, tačiau likus pusmečiui iki šios gražios sukakties jo veikla buvo sustabdyta.

Zenonas Komskis su šeima. Asmeninio albumo nuotrauka

– Trūko žmonių, tik dėl skaičiaus jų nepriėmiau, kėliau griežtus reikalavimus, nes reikėjo aukštą choro lygį išlaikyti. Be to, vadai buvo nesuinteresuoti, kad kolektyvas gyvuotų. Pamatęs, kad nereikia, ir suspendavau. Žmonės gailėjosi, buvo skaudu ir man, nes šis choras – mano kūdikis. Vedžiau statistiką, per tiek metų chore dainavo daugiau nei šimtas žmonių, – liūdnai kalbėjo dirigentas. – Galbūt nebepopuliarus tas chorinis dainavimas. Anais laikais Tauragėje buvo 5–6 mišrūs chorai, dabar liūdna situacija – chorų nebeliko, sakyčiau, kad visi mirę.

Z.Komskio nuomone, toks rezultatas dėl valstybės strategijos. Nuo Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo mokyklose nebeprivalomi būreliai, mokytojams nemokėjo už užklasinę veiklą, už dyką niekas nesirūpino moksleivių chorų kūrimu. Seniau dainuoti chore buvo prestižo reikalas, dabar nėra jaunimo, kuris pakeistų dainuojančius senjorus.

– Vadovavau Taurų mišriam vokaliniam ansambliui, jis pakriko prieš pusmetį žuvus pirmam tenorui. Kol neužpuolė koronavirusas, repetavome su šauniomis Dacijonų kaimo dainininkėmis, – prisiminė dirigentas. – Dirbu Tauragės kultūros centre muzikos instrumentų derintoju ir meistru. Tai labai atsakingas darbas, nes reikia puikios klausos, kad instrumentas skambėtų ir derėtų.

Rungtyniavimas – paskata

Z.Komskis atviravo, kas bėgant dešimtmečiams su meno kolektyvais patyrė pakylėjimų ir nuosmukių. Pasiekimai priklausė nuo repeticijų, o jos būdavo masiškai praleidinėjamos: tai žmona vyro neišleidžia, tai vyras žmonos.

– Būdavo krizinių momentų dėl nelankymo. Juk tik repetuojant galima kalnus nuversti. Kiekvienas laikmetis turi savo repertuarą. Dainą pasirikdavau pagal kolektyvo pajėgumą, – kalbėjo maestro. – Šiuolaikinių kompozitorių kūriniams trūksta paprastumo, prirašo mandrysčių, gražiai skamba per elektroninį instrumentą, o kai reikia padainuoti – neįmanoma.

Meninis sportas, rungtyniavimas tarpusavyje, pasak Z.Komskio, yra svarbus ir reikalingas. Atlikėjams būtini konkursai, festivaliai, kad būtų paskata, kitaip visi dainuotų kas kaip nori. Konkursui reikia pasiruošti – nuo pasirodymo priklauso, kokia kategorija kolektyvui bus suteikta.

– Choras – ne tik kolektyvas, tai visas gyvenimas. Dainų šventėje masė žmonių kai uždainuoja, tai viskas – leki žmogus su sparnais kažkur, esi pakylėjime! – nostalgiškai prisiminė muzikas. – Gaila, provincijoje nebeliko chorų. Skaudu. Viskas priklauso nuo valdžios – jeigu nenori, tai ir neturi. Be chorų nebus dainų šventės.

Šeima, pomėgiai ir relikvija

Z.Komskis užaugino tris vaikus. Visi gabūs muzikai, baigė muzikos mokyklą. Sūnus Mindaugas pasuko verslo keliu, dukra Ilona pasirinko medikės specialybę, tik jauniausia dukrelė Justė pasekė tėvelio pėdomis – tapo smuikininke.

– Ji groja muzikos grupėje „Electric Ladies“. Sukti šiuo keliu dukters neatkalbinėjau. Trejų metukų stovėdama ant kėdės giedodavo Lietuvos himną, įvairias lietuviškas dainas dainuodavo, penkerių būdama pradėjo griežti mano sukonstruotu smuikeliu, – džiugiai kalbėjo maestro. – Turiu penkis anūkus ir metukų proanūkį.

Muzikas atviravo, kad yra griežtas bet kokiam falšui. Jokio jo gailesčio nesulauks turintis gabumų, bet pro šalį traukiantis atlikėjas. Tačiau Z.Komskis sako, kad nėra piktas – galbūt tik tokia jo išvaizda. Labai netoleruoja melagių ir padlaižūnų, mėgsta sakyti tiesą į akis be užuolankų.

Sveikata žinomas chorvedys dar nesiskundžia. Pakviestas mielai mokytų muzikos įvairius meno kolektyvus. Nepriekaištinga išvaizda ir gyvenimo trukmė, pasak Zenono, priklauso ne tik nuo genų – svarbus tvarkingas gyvenimo būdas ir neturėjimas žalingų įpročių. Nuo 1979 m. vasario 16 d. jis neberūko, mankštinasi kiekvieną rytą. Valgo tradicinį lietuvišką maistą. Užsinorėjęs išsikepa blynų ar gardų pyragą su varške. Ypač mėgsta žvejoti, grybauti, užsiaugina įvairių daržovių, uogų, turi sodą. Patinka padirbėti darže ir sode.

Dirigento lazdelę – batutą padėjęs į stalčių Z.Komskis saugo ją kaip relikviją. Nebeturėdamas kolektyvo ar ansamblio, nesitiki būti pakviestas diriguoti – tokia nerašyta taisyklė. Prisipažįsta – koncertai pas jį dabar dažnai sugrįžta per sapnus.

Dalintis:

About Author

Regina Genienė

Laikraščio „Tauragės kurjeris“ žurnalistė

Rekomenduojami video:

Palikite komentarą