Martynas Levickis: atėjo laikas atsiverti

Jis populiarus ir geidžiamas. Talentingas ir užsispyręs. Reiklus ir tuo pačiu labai pažeidžiamas. Iš Tauragės kilęs garsus jau ne tik Lietuvos, bet ir pasaulio akordeono virtuozas Martynas Levickis šiandien kaip niekada nuogas. „Matyt, atėjo laikas“, – sako Martynas.

Kai prieš dešimt metų dvidešimtmetis jaunuolis staiga pavergė Lietuvos žiūrovų širdis klasikinio akordeono klavišais nunešęs į populiariosios muzikos jūrą, jo mokytojai grūmojo – susigadinsi karjerą ir virsi pigiu popso atlikėju. Įdomu, ką jie pasakytų šiandien, kai garsiausiose pasaulio koncertų salėse į Martyno Levickio pasirodymus jau nebetelpa visi norintys.

Gera būti „trenktam“

Prisipažinsiu, kalbinti Martyną buvo ne pati lengviausia užduotis. Pažįstu jį nuo pirmojo pasirodymo „Lietuvos talentų“ atrankose, esame aptarę ne tik sėkmes, bet ir krytį iki žemiausio taško. Kalbėję apie meiles, nemeiles, draugus ir bandančius jais tapti.

– Gera būti trenktam ir daryti širdį džiuginančius dalykus, – pokalbį pradėjo Martynas ir nustebino.

Dažniausiai jo atsakymas į klausimą „Kaip gyveni?“ nuskamba štai taip: „Šiuo metu gyvenu įdomiai. Visaip, bet įdomiai“. Kai jūs skaitote šį interviu, Martynas išvykęs išsiilgtų atostogų ir mėgaujasi kaitria Monako saule.

Koncertuodamas Tauragės pilyje Martynas Levickis iš naujo susipažino su savo mokytojais
Renaldo Malycho nuotrauka

– Man atrodo, užsidirbau šiųmetes atostogas. Pasibaigus karantinui jau turėjau koncertų, o ir iki tol gyvenau tikrai intensyviai. Kadaise, kai reikėjo naujo instrumento, reikėjo tobulėti, atsirado didesnių poreikių – be aplinkinių pagalbos nebūčiau išsivertęs. Dabar turiu pripažinti, kad jau tam tikrą sėkmę esu pasiekęs karjeroje ir ta sėkmė turi finansinę išraišką. Turiu save stabdyti, kad nepradėčiau jaustis per daug patogiai. Pasižiūri į pilvą, kuris pradeda kaboti, ir sakai – eik pėsčias, ko sėdi į tą mašiną. Džiaugiuosi, kad viduje yra tas kirminėlis, kuris neleidžia nurimti. Noriu kažko. Naujų atradimų, pasiekimų. Esu reiklus ne tik sau. Aplinka įskiepijo stresą ir baimę nedirbti, – sako Martynas.

Išmestas iš darželio

Iki aštuonerių metų Martynas augo Tauragėje. Su mama jie gyveno mažame kambarėlyje be patogumų J.Tumo-Vaižganto ir Vytauto gatvės sankirtoje.

– Prabėgo beveik trisdešimt metų ir man Vokietijoje nutiko labai graži istorija. Turėjau pasirodymą Berlyno koncertų halėje, kurioje prie manęs priėjo garbingo amžiaus močiutė su šeima. Supratau, kad daugelį metų ji gyvena Berlyne. „Aš buvau ta, kuri tave priėmė į šį pasaulį“, – pasakė ir ištiesė savo nunertą angeliuką, kurį aš perdovanojau savo mamai. Net pačiam keista, kaip gyvenimo spiralė nuolat sukasi, – susimąsto atlikėjas.

Tauragėje Martynas lankė darželį „Ąžuoliukas“ ir baigė dvi Martyno Mažvydo mokyklos klases.

– Iš darželio mane išmetė. Veiklumu buvau praaugęs visus klasiokus, nebeturėjau ką veikti. Auklėtoja matė pažangą ir tiesiog liepė eiti į mokyklą. Ten atsidūriau būdamas šešerių, pats jauniausias, pats trapiausias. Visi klasiokai buvo keleriais metais vyresni ir ūgiu didesni. Dabar kalbėdamas, pasidėjau ant stalo vaikystės nuotraukas, žiūriu ir suprantu – talentai pradėjo ryškėti labai anksti. Jau darželyje į sceną lipau ne tik su muzikos instrumentu, mokyklos antroje klasėje skaitovų konkurse deklamavau eilėraštį apie kaminkrėtį: „Buvo toks kaminkrėtys, juodas tartum šepetys“, – konkursą laimėjau. Mokytojai matė, kad scena man patinka, ir visaip kaip skatino, – vaikystę Tauragėje prisimena atlikėjas.

Liaudies šokių kolektyvas mokykloje, berniukų choras Tauragės pilyje – daugybė užklasinės veiklos neleido Martynui nuklysti šunkeliais.

– Neslėpsiu, kad mano gyvenamoji aplinka nebuvo ideali vieta augti ir gyventi. Name, kuriame gyvenome, gyveno ir daug asocialių asmenų, jie išgėrinėdavo. Nuolat mačiau kontrastą ir būtent tai įkvėpė būti geresniam, netapti tokiu žmogumi, kokie yra aplink mane. Gyvenome labai kukliai, neturėjome fotoaparato, todėl neturiu daug vaikystės nuotraukų, bet man tikrai netrūko būtiniausių dalykų. Mama darė viską, kad aš būčiau patenkintas, sotus ir laimingas. Mamai medalį reikia kabinti už tai, – pasakoja Martynas.

Dviratuku pas pirmąją meilę

Mama Sofija Levickytė, tuomet dirbusi universalinės parduotuvės gėrimų skyriuje, Martyną augino itin tolerantiškai. Muzikantas sako visą gyvenimą buvęs klusnus, pareigingas, suprasdavo keliamus lūkesčius ir žinojo savo vietą:

– Man daug ką leisdavo daryti, o svarbiausia, visą laiką turėjau laisvę rinktis. Jutau ribas, žinojau, kad vaikas turi būti kultūringas ir elgtis kaip pridera.

Vienas vienintelis prisiminimas Martyną iki šiol verčia susigėsti. Būdamas pirmokas jis surezgė planą, kurį sužinoję kaimynai prikaišiojo ne vienerius metus.

Martyno tėvas

– Net nežinau, iš kur mama buvo gavusi mažą vaikišką BMX dviratuką. Mėgau važinėti Tauragės gatvėmis ir kartą sugalvojau pabėgti iš namų. Bėgau pas draugę, kurią buvau įsimylėjęs. Ji buvo mamos draugės dukra, bet gyveno kaime už Tauragės. Buvo vasara, nusprendžiau išvažiuoti pas ją, bet prieš tai kaip tikras pareigingas diplomatiškas vaikas nuvažiavau pas mamą į darbą universalinėje parduotuvėje ir pasakiau, kad bėgu iš namų. Mama uždraudė daryti nesąmones ir liepė grįžti namo. Kur tau… Sėdau ant dviračio ir išvažiavau link Sovetsko. Kaip ir visada būna tokiose istorijose, išvažiavau gražią ir karštą vasaros dieną, o kai buvau toli nuo namų, pradėjo lyti ir žaibuoti, pasidarė gaila savęs. Tikslą pasiekiau ir net kelias valandas svečiavausi kaime. Tik po darbo mama atvažiavo manęs pasiimti. Gavau velnių ir dar ilgai kaimynai užmetinėjo dėl pabėgimo. Iki šiol liko prisiminimas apie didžiulę gėdą, – prisimena Martynas.

Sunki adaptacija naujame mieste

Aštuonmečiui išsiskirti su gimtuoju miestu buvo sunku. Martynas iki šiol palaiko ryšį su geriausiu draugu, kurį susitiko mokykloje, dar prieš paskelbiant karantiną spėjo aplankyti ir Tauruose gyvenantį dėdę.

– Kai sužinojau apie išsikraustymą, lietuvių kalbos pratybų sąsiuvinyje į klausimą apie ateities planus parašiau: „Išsikraustau gyventi į Šiaulius“. Tai buvo pirmoji oficiali žinutė klasės draugams. Buvo sunku. Paskui ne kartą dėl muzikos ir tobulėjimo keičiau mokyklas. Tas nepastovumas kūrė sumaištį, ją sunkiai išgyvenau. Ilgėjausi draugų, Tauragės. Užsimiršti ir apsiprasti padėjo dviratis, važinėdavau po Šiaulius vos tik turėdavau laisvo laiko. Dabar nesupratu, kur šiandien mano gyvenime dingo dviratis. Ir iki parduotuvės noriu važiuoti mašina… Po kelerių metų Šiauliuose, kai pramokau groti profesionaliau, mama suorganizavo susitikimą su klasiokais. Įėjau į mokyklą ir pradėjau groti akordeonu. Klasė išėjo į koridorių pažiūrėti, kas čia vyksta. Taip mes susitikome po ilgo nesimatymo, – prisiminimai iš Tauragės Martynui įstrigo ilgam.

Pirmąjį akordeoną Martynui padovanojo krikšto tėtis, kurio sodyboje tarp miškų jis leisdavo atostogas.

– Atsimenu, kaip mama nešdavo instrumentą į mokyklą, o aš per muzikos pamokas jau kažką grodavau. Mano pradinių klasių mokytoja Bronė Jakovleva, su kuria iki šiol palaikome ryšį, padrąsino mane ir leido man improvizuoti, – džiaugiasi atlikėjas.

Tėvą pažįsta tik iš nuotraukos

Paprašytas prisiminti labiausiai patikusias Tauragės vietas, Martynas pirmiausia pamini Jūrą ir jos pakrantes. Tik prieš dešimtmetį muzikantas suprato, kodėl taip dažnai kartu su mama vaikščiodavo paupiu ir kodėl Tauragės Jūra tokia svarbi Martyno šeimai:

– Ten gyveno piktas gandras, kuris kartais puldavo, bet ne tas traukė. Mūsų su mama pasivaikščiojimai labai simboliški. Kalbėdamas su tavim išsitraukiau vienintelę tėvo nuotrauką. Kažkodėl noriu dabar apie tai kalbėti. Matyt, atėjo laikas. Tėvas mano gyvenime – neegzistuojanti figūra. Man taip ir neteko jo pažinti – buvo dveji su puse, kai jis nusprendė pasitraukti iš gyvenimo. Ir jis pasirinko Jūrą. Greičiausiai vyresni tauragiškiai atsimins. Gal bus skaitę, matę, girdėję apie tokį Rimantą Juozapavičių. Jis apsipylė benzinu ir paupy susidegino. Pasirodo, tai mano tėvas. Ir tai dalis istorijos, kuri mane atsivijo tik tada, kai laimėjau „Lietuvos talentus“. Viena žinia sekė kitą. Mane susirado sesuo, apie kurią nieko nežinojau. Artimo ryšio sukurti nepavyko, bet bent jau turiu tėvo nuotraukas. Aš – jo dalelė ir man tai svarbu.

Aistra seniems trantams

Paklaustas, kurias vietas aplankysime, vos tik Martynas grįš į Tauragę, vaikinas ilgai negalvojo:

– Tai bus kelionė vaikystės takais. Be Jūros, dar pilis yra įstrigusi. Labai džiaugiuosi, kad koncerte Tauragės pilyje man pristatė buvusį choro vadovą. Nei aš atsiminiau, nei jis manęs, bet buvo smagu susipažinti iš naujo.

Mėgdavau ir prašydavau mamos nueiti prie geležinkelio. Man visada labai patiko mechanika. Akordeonas prigijo mano rankose pirmiausia dėl savo mechaniškumo. Kai augau, kiemuose tikrai daug buvo visokiausių trantų. Jei pamatydavau, kur stovi kokia sena nenaudojama mašina, manęs iš ten ištraukti buvo neįmanoma. Gyvenau savo fantazijose ir automobilių pasaulyje. Rinkdavau detales ir bandydavau jas prakišti savo dėdėms, – juokiasi Martynas.

Martynas į Tauragę planuoja užsukti liepos gale. Pamatę nepasididžiuokit, pakalbinkit, prieikit. Jis – toks pat Tauragės vaikas, kaip ir jūs.