Mažasis Vaidas globėją Rasą jau vadina mama

Tauragiškė Rasa Skerniškienė – globėja, kurios šeimos namuose jau beveik šešerius metus auga 8-metis Vaidas. Berniukas drąsus, ramaus būdo, vos nusifotografavęs nubėgo į žaidimų aikštelę. „Tauragės kurjerio“ pašnekovė džiaugiasi globotinio savarankiškumu, tačiau neslepia, kad jos dabar jau suaugusioms dukroms taikyti auklėjimo būdai visai netinka Vaidui. Namuose galioja tik susitarimai.

Pradžių pradžia – svajonių pildymas

– Vaidui dabar aštuoneri. Jis manęs klausė, ar žurnalistė parašys jo vardą. Paklausiau, o kaip jis norėtų. Sakė norintis, kad parašytų, – pokalbį pradėjo Rasa Skerniškienė.

Iš pirmo žvilgsnio rimtas vaikas tuoj nusifotografavęs nubėgo į vaikų žaidimų aikštelę Kartų parke ir likome su Rasa pasikalbėti vienos. Įdomu, kaip kilo mintis tapti globėja – juk tai ne kiekvienam įveikiama misija.

– Mes dažnai su vyru pildydavom kalėdines vaikų svajones. Tą darydavom iš pradžių visoje Lietuvoje, tik po kurio laiko pagalvojom, kad reikėtų padėti tauragiškiams. Nuvykdavom į tuomet dar buvusius vaikų namus. Vyras pasiūlė parsivežti vieną vaiką šventėms į namus, bet aš susimąsčiau, kad čia toks laikinas malonumas – atvažiuos šventėms, o po to vėl išvažiuoti turės. Tuomet pradėjom galvoti apie globą, – prisiminė pašnekovė.

Susimąsčius apie globą, apie tai pakalbėjus šeimoje, Rasa vėliau savo užimtose dienose rado laiko globėjų kursams, kurių metu visiškai netikėtai susitiko Vaidą. Kaip vėliau paaiškėjo, tai ypatingas vaikas: jis pirmas į globos sistemą Tauragės rajone patekęs vaikas, apgyvendintas pas budinčiąją globotoją – anksčiau tokių nebuvo.

– Pamačiau tą vaiką visai netikėtai. Jį atvežė globėja Jūratė. Įdomu tai, kad buvo ten gal penkios moterys, o Vaidas atėjo pas mane ir atsisėdo ant kelių. Jūratė tada manęs dar nepažinojo, tik po kurio laiko paskambinusi man papasakojo savo sapną. Sapnavo, kaip veža Vaidą į vaikų namus, o atveža pas mane. Galvojau, keista. Tačiau čia dar ne viskas. Artėjo Kalėdos ir vėl su vyru ruošėmės pildyti vaikų svajones. Radom berniuką, kuris norėjo staliaus įrankių, mano vyras – stalius, tai jam labai patiko. Nupirkom dovaną, išsiuntėm ir po kurio laiko sulaukiau socialinės darbuotojos skambučio, – kalbėjo Rasa, prisimindama, kaip netikėtai žaisliniai staliaus įrankiai buvo padovanoti tam pačiam Vaidukui.

Globoja iš pašaukimo

Ši netikėtų sutapimų virtinė susidėliojo taip, kad išklausiusi globėjų kursus Rasa sulaukė skambučio, informuojančio, kad jau gali atvykti pasiimti Vaido. Ir nors atrodė, kad jau pasiruošė, tačiau lemtingą dieną kilo dvejonė. Nepaisant to, Vaidas parvažiavo namo. Tačiau įdomūs dalykai tuo nesibaigė.

– Jis pas mus atvyko vos trejų metukų. Kai tik įvažiavo į kiemą, sako, bėgu pasisveikinti su dėde. Galvoju, vyro nėra namuose, su kuo jis sveikinsis? O jis nubėgo prie mūsų kieme stovinčio medinio rūpintojėlio, – keistais nutikimais dalijosi Rasa.

Globa Rasos gyvenime nėra visiškas atsitiktinumas. Pašnekovė jau anksčiau dirbo individualios priežiūros darbuotoja ir padėdavo namuose apsitvarkyti garbaus amžiaus rajono gyventojams. O šiuo metu darbus tęsia su neįgaliaisiais.

– Lyg pašaukimą globai jaučiau. Dabar irgi dirbu su neįgaliais žmonėmis. Kai supratau, kad Vaidą reikės auginti, svarsčiau, kad kažkas turi tą padaryti – kodėl ne aš? – retoriškai paklausė R.Skerniškienė.

Kaip „Rasa“ tapo „mama Rasa“

Vaido istorija sudėtinga ir vingiuota. Daug nesiplėtodama Rasa atskleidė tik tiek, kad berniuko mama turi priklausomybių, o vaiko atsisakė dar jam būnant vežimėlyje. Tačiau kai tik ji išreiškia norą matyti savo sūnų, globėja su socialinėmis darbuotojomis padeda susitikimui įvykti.

– Vaidas pas budinčią globotoją pateko būdamas labai mažas. Nepaisant to, jis atsimena labai daug detalių iš jos namų: gali pasakyti, kokio rašto buvo patalynė, kokia buvo jo lovytė. Nepatikėjau iš pradžių, bet vėliau globėja patvirtino viską. Po kurio laiko ji pasakė mums, kad Vaidas nekrikštytas, tai nutarėme pakrikštyti – pirmoji globotoja Jūratė tapo jo krikšto mama, taip savotiškai susigiminiavom, – šmaikštavo globėja jau beveik šešerius metus esanti tauragiškė.

O kokia nauda iš buvimo globėju? Rasos akys sužibo – būdama su Vaidu išmoksta daug įvairių dalykų.

– Po 2000-ųjų gimę vaikai kitokie. Man tai lyg trečias vaikas – su vyru užauginome dvi dukras. Su Vaidu turiu taikyti visai kitokį auklėjimo modelį, nes kas veikė anksčiau, su juo visiškai neveikia. Man irgi reikėjo mokytis, – tvirtina Rasa, patikslindama, kad ir pozityviosios tėvystės kursus lankė.

Globėja tapusi tauragiškė atvirai papasakojo, kad savotiškai prisijaukinti dar mažą Vaidą nebuvo paprasta. Iš pradžių jis lankė darželį, kur vaikų būrys tuoj sušukdavo, jog atėjo kieno nors mama. Tačiau Vaidas kurį laiką atkakliai sakydavo, kad tai ne jo mama, o Rasa.

– Dabar jau priėjome prie mamos. Kartais dar pasako „mama Rasa“. Stabilų gyvenimą turėjęs vaikas negebėtų ištransliuoti tokių minčių, kokias sumąsto Vaidas. Buvo, nuvežiau jį į mokyklą ir jis labai rimtai pradėjo pasakoti, kaip galėtų čia miegoti, net paprašė parodyti jam kambarį. Jis ir dabar tebetikrina, kaip jis patinka toks, koks yra. Manau, perpratau tą jo bendravimo modelį, – įsitikinusi R.Skerniškienė.

Ieško susitarimų

Rasos dukros Vaido atsiradimu namuose apsidžiaugė ir berniuką laiko broliu. Tik štai senųjų auklėjimo modelių pritaikyti nepavyksta. Su Vaidu globėjai pavyksta kuo puikiausiai susitarti.

– Buvo įtampos ir mokykloje, nes jam vaikai ėmė sakyti, kad jis neturi mamos. Po pokalbių sutarėm, kad jis turi dvi mamas, tačiau ir čia vaikai pradėjo klausti, kaip galima turėti dvi mamas. Vaidui dviejų mamų turėjimas susipynė, bet kaip kitaip? Biologinės mamos neišbrauksi iš gyvenimo, o aš sakau, kad esu ta, kuri jį užaugins. Taip ir susitarėm, – apie mažo berniuko ne tokią mažą išmintį kalbėjo globėja.

Susitarimų gausu ir namuose. Jei Vaidas bėga tekinas prie upės, o Rasa nespėja – susitaria, kad nubėgęs nieko nedarys, pasėdės ir palauks. O kambario tvarkymas turbūt problematiškas ne vieniems tėvams.

– Buvo atvejis, kai kalbėjome dėl kambario tvarkymo. Labai įdomi situacija. Ateinu ir klausiu, kada susitvarkys kambarį. Jis pažiūrėjo į kalendorių, buvo gegužės 5 diena, ir sako, kad gegužės 31-ąją susitvarkys. Galvoju, nutylėsiu. Įdomiausia tai, kad gegužės 31 dieną aš jau buvau tai pamiršusi, bet grįžusi namo žiūriu – viskas sutvarkyta, – netikėtą nutikimą prisiminė tauragiškė.

Paklausta, ar rekomenduotų kitiems žmonėms tapti globėjais, Rasa atvira – toks noras turi kilti iš vidaus ir tam pasiryžęs turi nusiteikti, kad nutikti gali bet kas.

– Kartą bendradarbė pasakė, kad ji svarsto apie globą, ir paklausė, ar sunku. Čia turi būti pasiruošęs viskam. Tik beglobodamas vaiką supranti, kaip tau – lengva ar sunku. Jei pasakysiu lengva – nepatikės, atrodys netikroviška, jei sunku – vėl ne taip. Turi tą norą globoti pajausti vidumi. Jei ta mintis nepalieka ramybėje, tada įsijungia žalia šviesa. Nėra atsakymo į „kodėl“ ir „kaip“, – įsitikinusi R.Skerniškienė.