Medikė Vida Rizvanavičienė: „Manęs net anūkė klausia, iš kur Tauragėje tiek draugų turiu“

Tauragės rajono taryba vienbalsiai nusprendė garbės ženklais apdovanoti dvi rajonui nusipelniusias moteris. Medikei neurologei Vidai Rizvanavičienei apdovanojimas skiriamas už ilgametį, nuoširdų, sąžiningą ir profesionalų darbą, o Visuomenės sveikatos biuro vadovei Daivai Genienei – už patriotiškumą, bendruomeniškumo skatinimą, aktyvią ir ilgametę visuomeninę, kūrybinę veiklą puoselėjant Tauragės krašto kultūrą. Apdovanojimai bus įteikti gruodį, tradicinio mero padėkos vakaro metu.

Pusę amžiaus dirba medike

Gydytoja Vida Rizvanavičienė juokauja, jog garbės ženklas jai suteiktas tik Žalgirių bendruomenės dėka. Medikė pasakoja, jog pas ją buvo užsukusios bendruomenės aktyvistės ir pasiteiravo, ar ji sutinka būti nominuota.

– Man visada patiko bendrauti su žmonėmis. Gyvenu Žalgirių mikrorajone, dažnai vaikštau po Kartų parką, Oko mišką ir net anūkė klausia, iš kur pas mane tiek draugų. Sveikinuosi su visais, su kas antru sustojus pasikalbu. 55 metus gyvenu Tauragėje, tiek pat metų ir čia dirbu. Gydytis pas mane ateina jau buvusių pacientų vaikai ir anūkai, – pokalbį pradeda gydytoja neurologė, dirbanti „Medicum Centrum“ klinikoje.

Jos kandidatūrą savivaldybės svarstymui pateikė gyventojų grupės atstovė Irena Bagdonaitė. Buvo siūlyta apdovanoti Vidą Rizvanavičienę už ilgametį 55-erių metų darbą ir 33-ejų metų vadovavimą Tauragės ligoninės Nervų ligų skyriui, išreiškiant dėkingumą už gydytojos kantrybę, atsakomybės jausmą, nuoširdų ir atvirą bendravimą, profesionalų išmanymą gydant gyventojus ir jų artimuosius.

„Tai pati gražiausia mano nuotrauka. Noriu, kad tokią mane matytų visi“, – juokėsi iš Naujųjų sutikimo nuotrauka su skaitytojais pasidalinusi V.Ridzvanavičienė. Asmeninio albumo nuotrauka

Tauragės nekeitė į didmiesčius

Su V.Rizvanavičiene susitikome klinikoje, medikė čia priima pacientus, sergančius neurologinėmis ligomis. Kad galėtų daugiau laiko skirti ligoniams, gydytoja visą vizito laiką su jais bendrauja tiesiogiai, būtinus medicininius dokumentus kompiuteryje pildo padėjėja.

Medikė užaugino sūnų ir dukrą, dabar džiaugiasi galėdama prisidėti auginant anūkus. Jų turi net 6. Moteris juokauja, kad vaikai nesirinko tėvų kelio ir į mediciną nepasuko: dukra dirba darbus, susijusius su finansais, sūnus yra dantų technikas.

– Esu iš Telšių, bet man labai patinka Tauragė. Prieš 60 metų baigiau vidurinę mokyklą. Į politechnikos institutą nestojau, nesisekė matematika, braižyba. Medicinoje irgi nelengva, bet čia visai kiti mokslai. Į Tauragę atvykau kartu su buvusiu vyru. Gavome paskyrimą ir pirmiausia gal pusmetį dirbau Švietimo skyriaus profesinio orientavimo kabinete ir paraleliai pusę etato dirbau Tauragės ligoninėje. Atvažiavome iš Kauno, mums reikėjo dviejų darbo vietų, todėl ir dirbau per du darbus, – pradžią Tauragėje prisimena pašnekovė.

Po gero pusmečio Vida išvyko tęsti neurologijos mokslų ir grįžusi po jų pradėjo 33-ejų metų darbą Tauragės ligoninėje.

– Dirbau Tauragės ligoninėje iki 2007-ųjų metų. Daug metų dirbau Nervų ligų skyriaus vedėja, o prieš 17-a metų pradėjau dirbti „Medicum Centrum“ klinikoje. Man labai patinka mano profesija. Jei būtų nors kažkas ne taip, iki šių dienų nedirbčiau gydytoja, – pasakoja į jokį kitą miestą, net turėdama galimybių, Tauragės nemainiusi pašnekovė.

Paklausus, kodėl taip šalyje trūksta medikų, V.Rizvanavičienė turi savo versiją – jaunimas nori greito rezultato neįdedant jokių pastangų.

– Reikia milžiniško atsakingumo dirbant mediko darbą. Budėjimai įvairūs. O kam vargti? Dabar jaunimas vargti nenori: nei vaikų gimdyti, nei medikais dirbti. Požiūris yra kitas. Norisi lengvumo ir laisvės. Ar viskas pasidaro gyvenime lengvai? Nežinau, gal kam nors tai ir pavyksta, bet mano gyvenime niekas lengvai nesidarė, – kalba gydytoja.

Jėgų semiasi iš žemės ir gamtos

Beveik pusę amžiaus V.Rizvanavičienė laisvas dienas leidžia Joniškės soduose, kur prižiūri savo sodo sklypą. Gydytoja juokauja, kad atvykus ten ir sveikata pasitaiso, ir nuotaika pagerėja. Tik anksčiau daugiau nei pusę sodo užėmusias daržovių lysves pamažu išstumia daili pievelė.

– Viską auginu, dirbu pati, bet dabar jau samdau žmogų, kuris žolę pjauna. Nemažai žolės užsisėjo. Labai džiaugiuosi, kad turiu sodą ir nereikia ant sofos sėdėti, juk judėjimas yra sveikatos šaltinis. Prisimenu, kai dar dirbau ligoninėje, būdavo milžiniška atsakomybė, į darbą kviesdavo net naktimis, reikėdavo ranka surašyti daug ligos istorijų, nuvažiavusi į sodą atsipalaiduodavau ir viską pamiršdavau. O kiek dar kartų iš sodo teko lėkti į ligoninę pas pacientus, nesuskaičiuosiu, – juokiasi daktarė.

Moteris tikina, kad tik baigusi darbus sode ji ant sofos irgi nesėdi – kol neskaudėjo kojos, mėgo keliauti po Europą, o dabar vis dažniau keliones iškeičia į pasivaikščiojimus po mišką ir parką. Sako, per dieną bent 6000 žingsnių nueinanti. Paprašyta įvardinti gražiausias aplankytas šalis, medikė nedvejoja ir siūlo visiems, esant galimybei, nuvykti į Norvegiją bei būtinai aplankyti Šveicariją.

– Vyresniems žmonėms yra sunkiau sveiką gyvenimo būdą pamilti. Mes nuo vaikystės nepratinti ir niekas apie tai nekalbėdavo. Labai retai jaunos moterys eidavo į sporto klubus, mažai kas vaikščiodavo. Oko miške tik mamas su vežimėliais anksčiau buvo galima sutikti. O dabar labai daug apie sveiką gyvenseną kalbama. Judėjimas yra mūsų variklis. Labai džiaugiamės, kad Kartų parką turime, – sako gydytoja.

Jei laiko neleidžia gryname ore, moteris jį skiria knygoms ir mezginiams. V.Rizvanavičienė prisimena, jog aktyviausiai megzdavo 1990-aisiais: nebuvo nusipirkti norimų drabužių, o megzti buvo labai madingi ir paklausūs.

– Dabar jau mažai mezgu. Gal tik kokią liemenę ar megztuką dukrai. O anksčiau megzti rūbai, sijonai, megztukai. Vaikai tik megztus drabužius mėgo, dabar mano darbų nebenori. O kai mada grįš, aš jau nebemegsiu. Senatvės požymiai prasideda. Rankas, sprandą, pečius skauda. Džiaugiuosi, kad sode dirbti galiu, – juokiasi visur spėjanti gydytoja.

Telšiškė Tauragėje

Žalgirių bendruomenė V.Rizvanavičienę gerai pažįsta. Moteris pasakoja, kad kasdienių pasivaikščiojimų metu ir ji, ir ją pakalbina mikrorajono gyventojai.

– Tauragė labai pasikeitė ir išgražėjo. Mano giminės ir draugai atvažiavę džiaugiasi, kad čia yra daug erdvės. Mano gimtame mieste yra tik senamiestis ir ežeras. Tauragė yra labai graži, o Telšiai man yra labai mieli. Labai myliu Telšius, – atvirauja pašnekovė.

V.Rizvanavičienė tikina, kad į gimtuosius Telšius važiuoja bent kelis kartus per metus. Ten palaidoti jos artimiausi žmonės: tėvai, brolis.

– Aš visada sakau ir sakysiu, kad esu telšiškė, nors gyvenau ten tik 18-a metų, – šypsosi medikė.

Paprašyta įvardinti geriausias tauragiškių savybes, V.Rizvanavičienė išskyrė senąją kartą tikrųjų, čia gimusių ir augusių.

– Labai darbštūs ir tvarkingi žmonės. Man atrodo, tikrieji tauragiškiai turi kažką vokiško. Kaip aš stebėjausi vos čia atvykusi gražiai sutvarkytais namais ir kiemais. Žmonės labai darbštūs. Augino ridikėlius, salotas, svogūnus ir vežė į Kaliningrado sritį. Pas mus, Telšiuose, tokių dalykų nebuvo. Kalbu ne apie tokius kaip aš, čia atvažiavusius, o apie senus, čia gimusius tauragiškius. Daugelio jų jau nebėra. Gal dabartiniai tauragiškiai tokie pat, bet jiems tiek dirbti, kad išgyventų, nebereikia, – svarstė pašnekovė ir palinkėjo tauragiškiams sveikatos.