Medžio drožėjas Rolandas Fresdorfas: nuo garbanotų avinėlių iki aštuonių metrų rožinio

Net neįtartum, kad tarp tankiai susispietusių daugiabučių namų yra butas, kuriame įsikūręs tarsi nedidelis muziejus. Rolando ir Tirunės Fresdorfų namuose nutūpę gamtoje sutinkami ir vaizduotės sukurti mistiniai paukščiai, iš požemių atkeliavusios chtoniškosios dievybės ir mitologinės būtybės, o dėžutės-knygos gali saugoti neįtikėtinas paslaptis. Tai vis medžio drožėjo Rolando Fresdorfo kūriniai. Menininkas nuo vaikystės tyliai kalbasi su medžiu ir visada įsiklauso, ką jis nori jam pasakyti.

Drožlės avinėliui

Rolandas augo Šiauliuose. Kaip paaiškėja pokalbio metu, be visa ko, labai kūrybingoje gatvėje. Menininko tėtis buvo stalius, tad medis, kaip medžiaga, Rolandui buvo nesvetimas nuo mažų dienų. Drožinėti jis pradėjo dar ankstyvoje vaikystėje, ir tai paskatino daryti ne, kaip būtų galima numanyti, amatininkas tėtis, o kiemo draugai.

– Gatvėje mes, vaikai, susirinkdavome ir drožinėdavome iš visokių pagaliukų. Bet būdavo visko: ir kamuolį spardydavome, ir kariaudavome, ir ką kita žaisdavome. Etapais taip: paspirtukai, kartingai, vėliau visi gatvės vaikai piešėme, lipdėme ar drožinėjome. Prie drožinėjimo kiek ilgiau užsilikome tik aš ir dar vienas mano vaikystės draugas. Tiesa, vaikystėje ir paauglystėje buvau nekantrus, tad mano visus drožinėjimus gražiai užbaigdavo tėtis, – jaukiai vaikystę prisimena kūrėjas.

Rolando mama buvo siuvėja, tad ir savo sūnų ji išmokė siūti ir siuvinėti. Vyras teigia, kad ir megzti išmoko. Tačiau labiausiai traukė visa, kas susiję su medžiu.

– Kaimynas, gyvenęs virš mūsų buto, anais laikais dirbo Šiaulių dailės kombinate. Aš, vaikas, pas jį vis užsukdavau ir namo parsinešdavau garbanotų drožlių, kuriomis aplipdydavau savo iš plastilino sukurtus avinėlius, – pasidžiaugia ankstyvajai vaiko kūrybai palankia kaimynyste Rolandas.

Baigęs mokyklą R.Fresdorfas įsidarbino kariniame aerodrome Zokniuose (dabar Lietuvos kariuomenės Karinių oro pajėgų Aviacijos bazė), vėliau – televizijos gamykloje šaltkalviu, daug metų dirbo ir baldų pramonėje. Taip „prisijaukino“ ir metalą. Akmuo, gintaras, kaip sako menininkas, jam taip pat jau tapo savi.

Rolando medžio dirbiniai pasklidę ne tik po Lietuvą, bet ir užsienio šalyse. Mortos Mikutytės nuotrauka

Medžio drožėjas pripažįsta, kad baigęs mokyklą svarstė stoti į Dailės technikumą, buvo net į mokymo įstaigą nuvykęs. Tačiau, sako, pasėdėjo koridoriuje ant palangės, darkart viską apmąstė ir išvyko atgal į namus. Rytojaus dieną jaunuolis išėjo į darbą. Paklaustas, ar nesigaili nestojęs studijuoti, tvirtai atsako, kad ne, nes kiekviena patirtis – svarbi patirtis, kuri kaskart išmoko ko nors naujo, ką galima pritaikyti ir kuriant gaminius iš įvairių medžiagų.

Visi eskizai galvoje

Apie savo kūrybą R.Fresdorfas sako taip: „Kas galvoje – tas ir medyje“. Vis dėlto primena, kad jam nesvarbu, iš kokios žaliavos kūrinius gaminti, svarbu tik, kad kūrybinės mintys nepaliktų ir būtų galimybių kurti. O ir pats kūrybinio darbo procesas patinka, kuris kartais reikalauja pasukti galvą, kaip vieną ar kitą mintį įgyvendinti.

– Kiekvienas darbas – naujas procesas, kuriam reikia įvairių įrankių, kartais savo darbams turiu pritaikyti naujas technologijas. Dauguma įrankių yra pagaminti mano paties. Būna, susikuriu įrankį, kuris galbūt tik penkioms minutėms bus reikalingas, o gaminu jį pusę dienos, – pasakoja Rolandas, ir visai nepanašu, kad dėl tokio įrankio gamybos ir naudojimo skirtumo jis būtų nepatenkintas, meniniai ir techniniai iššūkiai R.Fresdorfui patinka.

Medžio drožėjas moka ir baldus pagaminti, tačiau labiausiai jam kūryboje patinka laisvė. Net eskizų savo meniniams darbams Rolandas nebraižo. Kukliai sako, kad net piešti dorai nemoka. O jei eskizas ir būtų, kas iš to?

– Tarkim, turi eskizą. Paimi medį – brūkšt – ir jau koks kampas įpjautas, kažkas kažkur nuskilo. Ir jau keičiasi drožimo trajektorija. Tačiau niekad dar nebuvo taip, kad atsisakyčiau savo vizijos. O galiausiai, kai pabaigiu darbą, atrodo, kad jis būtent taip ir turėjo atrodyti, – ramiai į savo kūrybą žiūri Rolandas, idėjas įgyvendinantis dirbtuvėje-garaže.

Per daugiau nei 50 drožinėjimo metų kiekvieno lietuviško medžio specifiką R.Fresdorfas gerai atpažįsta. Vyras tikras, kad jokios staklės rankų darbui neprilygs:

– Mums su žmona patinka lankytis muziejuose. Jei tik muziejuje eksponuojami baldai, aš juos su dideliu susidomėjimu apžiūriu. Pavyzdžiui, keturioliktajame amžiuje nebuvo jokių staklių, o koks baldas gyvas! Ir puikiai išsilaikęs iki pat dabar. Bet koks medžio darbas, padarytas vien tik technika, be žmogaus prisilietimo, yra šaltas.

Didžiausia gerbėja – žmona

Prieš 35-erius metus R.Fresdorfą į Tauragę persikelti priviliojo žmona Tirunė, linksmai save įvardijanti kaip vyro vadybininkę. Moteris it vijurkas sukasi po butą ir vis rodo vyro drožinius.

– Su Rolandu mes buvome pažįstami nuo jaunų dienų. Rolando teta dirbo kartu su mano tėvais, jie bendraudavo, o vasaromis, kai Rolandas atvykdavo paatostogauti pas tetą, susitikdavome ir mes – kas galėjo pagalvoti, kad gyvenime būsim kartu? Tačiau kitokia draugystė netikėtai užsimezgė vienose vestuvėse Šiauliuose. Dar ir dabar prieš akis stovi didžiulė baltų rožių puokštė, „išlipusi“ iš autobuso Tauragės autobusų stotyje ir įkritusi man tiesiai į rankas. Tokių gražių rožių gyvenime daugiau nesu gavusi, – romantišką pradžią prisimena Tirunė.

Tirunės iniciatyva 2012 m. Norkaičių kultūros centre surengta pirmoji Rolando dirbinių paroda. O 2015 m. Zyplių dvare vykusioje parodoje T.Fresdorfienė iš menininko Vido Cikanos gavo „geriausios vyro vadybininkės“ „titulą“. Moteris atsakingai saugo vyro kūrinius ir skatina kurti kitus.

– Apie meną aš nelabai ką išmanau, bet Rolando darbai tokie mieli, – pasididžiavimo sutuoktiniu neslepia T.Fresdorfienė.

Fresdorfų namuose yra daugiau kaip 200 išdrožtų skulptūrėlių. Labai tikėtina, kad devyniasdešimtaisiais vestuvėse Tauragėje piršlio svečiams teiktos drožtos špygos, rankos su nykščiais į viršų yra sukurtos Rolando. Menininko darbas – didžiulis šaukštas su jubiliejiniu skaičiumi – buvo įteiktas ir verslininkui Antanui Bosui kaip gimtadienio dovana. Daugybė drožėjo darbų išsibarstę Lietuvos ir užsienio miestuose bei miesteliuose. Kaimynystėje – Šilalės rajone esančioje Girdiškės Švč. Mergelės Marijos Snieginės bažnyčioje – kabo specialiai šiai šventovei Rolando sukurtas aštuonių metrų ilgio rožančius. Tai padėka bendruomenei už jo parodos organizavimą ir šiltą priėmimą.

Rolandas Fresdorfas patikina, kad jam nereikia pripažinimo. Konkurse „Aukso vainikas“ dalyvauja tik paprašytas ir „dėl sportinio azarto“, o parodas sutinka rengti, kad į jas atėję žmonės pamatytų, jog meno ir medžio pasaulis gali būti įvairus ir be galo įdomus. Tik Tirunė, kaip ištikimiausia vyro darbų gerbėja ir pagalbininkė, siekia Rolando atminimą įamžinti. Visų pirma dėl jo paties.

– Visada per parodas sakau: „Mes – maži želmenėliai, bet stengiamės tiestis“, o pirmą kartą apsilankiusiems mūsų namuose juos pristatau taip: „Sveiki atvykę į mūsų kuklų medinukų pasaulį“. Noriu, kad paliktume anūkams atsiminimą apie mus. Noriu, kad ir Rolandas visada prisimintų, kaip gražiai jo darbai vertinami, todėl ir atsiliepimų knygą pagaminau, – sako Tirunė.

Rolandas ir Tirunė Fresdorfai dalijasi bendra svajone – turėti namelį gamtoje. Kaip svajonę įgarsina Rolandas: „Vidury miško su geru privažiavimu“. Namelyje būtų dirbtuvės su langais nuo lubų iki grindų, kad saulė geriau į patalpą patektų. Medžio drožėjas atsidėtų kūrybai, o jo žmona rūpintųsi R.Fresdorfo darbų nuolatine ekspozicija ir būsimomis parodomis.