Pranešk naujieną
Prenumerata
Kontaktai
Metų bibliotekininkė Laima Bajoraitė tauragiškių vadinama tiesiog knygų mama. Prieš daugiau nei keturis dešimtmečius iš kaimyninių Pagėgių į Tauragę atsikrausčiusi moteris įsitikinusi, kad skaityti niekada ne per anksti ir niekada ne per vėlu, o biblioteką vadina savo antraisiais namais.
Knygų mama
Tauragės Birutės Baltrušaitytės viešosios bibliotekos Vaikų literatūros skyriuje pirmadienio popietę nuo lankytojų neužsidarė durys. Laima Bajoraitė ne tik pažįsta kiekvieną jaunąjį skaitytoją, bet žino ir jų augintinių vardus. Kai susitikome pokalbiui, į biblioteką vedinas juodu mažu šuneliu atėjo berniukas ir Laima jį pakvietė kartu su augintiniu nueiti į skaityklą, supažindinti šunelį su darbuotojomis, aprodyti, kur sudėtos knygos.
– Kaip gali nepažinti skaitančių vaikų? Kažkada juos atvedė mamos, o dabar ateina vieni. Išsirenka ne po vieną knygą. Aš visada sakau, kad pasiimtų kelias. Ta, kuri nepatiks, lai neskaito, rasime kitą. Nebūtina perskaityti visų knygų. Reikia rasti tas, kurios tikrai bus įdomios, – šypsosi šarminga ugniaplaukė moteris.
Net nesilankantys bibliotekoje tauragiškiai Laimą pažįsta. Ypač mamos su kūdikiais vežimėliuose. Laima juokiasi, kad pilies kieme pamačiusi jaunas mamas ji drąsiai prieina jų pakalbinti ir pakviečia užsukti į biblioteką, susipažinti, pasirinkti knygų, mokyti vaikus skaityti. Vėliau ji pati skaitantiems vaikams tampa lyg mama arba močiute – globoja juos, pataria ir veda skaitymo kultūros keliu.
Laima Bajoraitė. Violetos Karaliūnaitės nuotrauka
Prieš pokalbį Laima paprašė kompiuterius skaitykloje užgulusių vaikų šiek tiek sumažinti decibelus ir bibliotekoje įsivyravo tyla.
– Man sekasi su vaikais sutarti. Man su jais lengva. Tikriausiai man tai duota. Su vaiku reikia kalbėtis kaip su sau lygiu. O jei vaikas mažas, nereikia į jį žiūrėti iš viršaus. Norint rasti ryšį, reikia bent jau pritūpti, kad akys būtų viename lygyje, – juokiasi bibliotekininkė, paklausta, koks tokios pagarbos jai receptas.
Moteris tikina, kad norint rasti ryšį su vaikais reikia domėtis ir šiuolaikinėmis technologijomis, mokėti anglų kalbą, suprasti paauglių vartojamus naujadarus.
Diplomas – po penkiasdešimties
Laima pripažįsta, kad Metų bibliotekininkės titulas jai glosto širdį, bet kuklinasi, kai kalba pasisuka apie asmeninį gyvenimą, o ne darbą, kurį ji dirba daugiau nei 15 metų.
– Aš juk tik paprastas žmogus. Tokia kaip visi. Net nežinau, ką reikėtų papasakoti, – ar reikėtų pasakoti apie save, pokalbio pradžioje suabejoja pašnekovė.
Baigusi vidurinę mokyklą Pagėgiuose, L.Bajoraitė tikėjosi studijuoti Šiaulių pedagoginiame universitete, bet įstoti nepavyko. Kad neprarastų metų, mergina įsikūrė Tauragėje ir pradėjo dirbti bibliotekoje. Iš pradžių buvo knygų rišėja bibliotekos Vaikų literatūros skyriuje, kuris tuomet buvo įsikūręs Bažnyčių gatvėje. Bibliotekoje Laima išdirbo beveik ketverius metus. Ištekėjusi ir susilaukusi dukters Brigitos, į biblioteką jauna moteris dirbti nebegrįžo. 22-ejus metus ji dirbo inžinerinį darbą vandentiekyje – buvo abonentinio skyriaus viršininkė.
– Negavau iš karto tokių pareigų, jas užsitarnavau su metais, bet ir bibliotekoje, ir vandentiekyje dirbau be išsilavinimo. Turėjau tik vidurinio mokslo atestatą. Tikriausiai asmeniniai duomenys lėmė tokią karjerą. Kai palikau pareigas, ketverius metus dirbau privačioje struktūroje – maišiau automobiliams dažus ir visą laiką galvojau apie pradžią – darbą bibliotekoje, darbą su vaikais, – prisimena bibliotekininkė.
Metų bibliotekininke išrinkta Laima juokiasi, kad dirbant su vaikais tiesiog neįmanoma greitai pasenti. Violetos Karaliūnaitės nuotrauka
Į Vaikų literatūros skyrių Tauragės Birutės Baltrušaitytės bibliotekoje Laima grįžo prieš 15 metų, kai buvusi darbuotoja išėjo į pensiją.
– Buvusiam direktoriui įsidarbindama pažadėjau mokytis. Žodis ne žvirblis – po metų įstojau į Šiaulių kolegiją ir baigiau bibliotekininkystę. Mes buvome paskutinis kursas Lietuvoje, kurių diplomuose įrašyta specialybė – bibliotekininkas. Gavus diplomą atsirado dar didesnis pasitikėjimas. Mokslai davė žinių ir ištiesė sparnus. Aš visą laiką norėjau mokytis, bet gyvenimas vis pasisukdavo ne ten: negalėjau, neturėjau laiko. Pasijutau tikra bibliotekininkė. Mano darbinis stažas prasidėjo bibliotekoje ir tikiuosi, kad čia sulauksiu užtarnauto poilsio, – sako daugiau nei 40 metų darbo stažą turinti moteris.
Šeima – prioritetas
Jaunatviška, ryški ir visada besišypsanti Laima dabar turi ne tik dukrą, bet ir du anūkus – Žygimantą ir Jogailę. Jos artimiausieji daugiau nei du dešimtmečius gyvena Airijoje, todėl močiutė, tik ištaikiusi progą, skrenda į svečią šalį pasisvečiuoti, nors keliauti po užsienius, tikina, nemėgsta. Dabar jai smagu kartu su vyru pavažinėti po gražiausias Lietuvos vietas, o laisvalaikiu, kai rankose nėra knygos, minti dviratį per Tauragę. Moteris sako, kad dabar miestas labai gražėja, ir džiaugiasi, kad spėjo jį pažinti ir sugebėjo pamilti.
– Nors Pagėgiai netoli, bet man atvažiavus į Tauragę buvo sunku. Čia viskas buvo kitaip. Man atrodė, kad atvykau į kitą pasaulį. Žmonės atrodė uždari, gal kiek savanaudiški. Adaptacija truko ilgai, bet perlipau per ją ir dabar tapau tokia pati, kaip ir visi tauragiškiai, – juokiasi moteris.
Bibliotekininkė pasakoja, kad dar mokykloje svajojo dirbti su vaikais. Sako pati užauginusi du jaunesnius brolius, kai tėvai anksti išeidavo į darbus. Deja, dabar ir broliai, ir tėvai jau išėję amžinybėn.
– Nieko gyvenime nedarau dirbtinai. Esu atvira su visais ir to paties tikiuosi iš kitų. Man patinka rūpintis aplinkiniais, artimaisiais. Palaidojau brolius, daugybę metų turėjau prižiūrėti sergančią mamą. Gyvenau sunkų gyvenimą, mačiau daug, bet tai mano gyvenimo pamokos, didžioji mokykla. Manau, kad manyje užkoduotas rūpinimasis. Gal dar todėl, kad esu Mergelė pagal zodiaką, – svarsto pašnekovė.
Su dukra ir anūkais Laima bendrauja kasdien. Sako, kad tėvai pirmiausia turi paleisti savo vaikus ir negyventi už juos jų gyvenimų. Dar moteris tikina, kad norint kažko pasiekti pirmiausia reikia pamilti save ir pradėti savimi rūpintis.
– Visi žino, kad vakarais, prieš aštuonias, man negalima skambinti, nes tai mano ir dukters laikas. Dabar, kai yra internetas, kai galima susiskambinti vaizdo skambučiais, tas atstumas neatrodo didelis.
„Neverskite skaityti“
Laima mėgsta skaityti, o labiausiai – knygų kvapą. Nors ir dirba bibliotekoje, žino, kad versti skaityti knygų tėvai savo vaikų neturėtų. Ji mena atvejį, kai mama į biblioteką atsivedė paauglę, kuri neskaito. Laima su mergaite liko dviese ir sužinojo, kad mergaitė tiesiog nekenčia knygų, nes buvo verčiama jas skaityti. Per laiką Laima prisipratino jaunąją skaitytoją ir ji į biblioteką užsukdavo vis dažniau.
– Aš negaliu rekomenduoti knygų ar pasakyti, kad viena yra gera, o kita pati geriausia. Kai ateina vaikas, pirmiausia paklausiame, kuo jis domisi, kas jam patinka, ką norėtų patyrinėti. O tada jau renkame ne vieną, o kokias tris, penkias knygas. Aš pati nemėgstu skaityti po truputį. Jei atsiverčiu knygą, turiu ją perskaityti iki galo. Todėl skaitymui laiką planuoju ir į namus bet kada knygų nesinešu, – juokiasi bibliotekininkė.
Paklausta, ar mato, kaip keičiasi jaunieji skaitytojai, Laima tikina, kad akivaizdžiai keičiasi net ne vaikų įpročiai, o kartų nulemti jų bruožai. Bibliotekininkė pastebėjo, kad dabar auganti karta kaip niekada atvira – ką galvoja, tą ir rėžia be pagražinimų. O dar ir miela – nesibaimina prieiti, apkabinti, prisiglausti.
– Man patinka jų šiltumas, nuoširdumas. Vaikams sunku gyventi tokiame informaciniame amžiuje. O dar svarbiau, dirbdamas su vaikais, negali greitai pasenti, turi lygiuotis į juos ir tobulėti kartu su kiekviena karta. Nieko tokio, jei vaikai neskaito. Pradės vėliau. O jei nepradės, taip pat nieko tokio. Svarbiausia – jų neverskite, – sako L.Bajoraitė.
Jaunatviška moteris visai neseniai ant rankos pasidarė tatuiruotę – dukters ir anūkų vardų pirmąsias raides, apipintas ornamentu, ir užrašą „Carpe diem“. Šios lotyniškos frazės reikšmė –išnaudok dieną, mėgaukis kiekviena akimirka, negaišk laiko, naudokis proga, gyvenk dabartimi, gaudyk momentą. Laima sako, kad kiekviena diena jai kaip šventė ir reikia tuo džiaugtis.
