Pranešk naujieną
Prenumerata
Kontaktai
Pavasariui vis labiau skleidžiant savo žalius sparnus, mūsų akys ieško ryškėjančio grožio gamtoje, o spintos prašo atnaujinti jų turinį. Kaip gerai, kad Tauragėje yra gabių, eleganciją kuriančių žmonių, tad išsirinkti kuo puošti savo namų interjerą ar kaip pagyvinti garderobą, yra iš ko. Viena gamtinių motyvų tematika kuriančių menininkių, perteikiančių savo vizijas ant tekstilės, – Justina Šemeklienė.
Tapyba kaip meditacija
Justina – tauragiškė, tačiau ištekėjusi gyvenimą su vyru pradėjo kurti netoli Batakių, vienkiemyje, ir sako esanti nepaprastai laiminga, kad ir ji, ir visa šeima gyvena apsupta gamtos. Justina su vyru ūkininkauja, o visą likusį laisvą laiką skiria savo didžiausiai aistrai – tapybai ant tekstilės.
– Niekada negalvojau, kad iš miesto eisiu gyventi į kaimą. Kaip sakoma, niekada nesakyk „niekada“, – šiltai šypsosi Justina. – Nors mano kūryboje visada buvo gamtos motyvų, įvairių gėlių, atsikrausčius į kaimą, kūrybinis akiratis dar išsiplėtė. Tapyboje atsirado smilgos, dar įvairesni žiedai.
Justinos Šemeklienės senelis buvo linkęs į dailę, jos tėtis ir plati jo giminė turėjo ir tebeturi kūrybinę gyslelę – vieni giminaičiai piešdavo, kiti siuvinėdavo, dar kiti rasdavo kitokių būdų save kūrybiškai išreikšti. Tad ir Justina nuo pat mažumės jautė polinkį į vizualinius menus.
– Iš pradžių mane patraukė grafikos pasaulis. Pieštukas ir tušas mano mintis tuo metu geriausiai atspindėjo. Apsigyvenus kaime, atsirado spalvų. Tiesiogine prasme. Pradėjau naudoti spalvotus dažus, – savo, kaip menininkės kelionę, prisimena moteris.
Menininkė, susilaukusi vaikų, pasišventė šeimai ir padarė netrumpą kūrybinę pertrauką, tapybą į savo gyvenimą vėl pasikvietė tik po 15 metų.
– Nesigailiu, kad visą save tiek metų skyriau tik šeimai. Ir dukra, ir sūnus puikiai piešia – nuo mamos genų nenutolo. O ir aš sugrįžau prikaupusi idėjų, pasiilgusi meninio gyvenimo ritmo, – pasakoja Justina.
Be to, menininkę sugrįžti prie dailės labai skatino tėvai.
– Justina, – sakė jie, – ką tu darai su savo gabumais? Jie juk apleisti, nenaudojami nyksta. Tada mama ir tėtis specialiai man nupirko dažų, drobių ir griežtai pasakė: „Imk ir piešk“, – nusijuokia J.Šemeklienė, atsiminusi tėvų ryžtą dukrą sugrąžinti į talento puoselėjimo kelią.
Justinos darbai unikalūs, antro tokio nerasite niekur kitur. Asmeninio albumo nuotrauka
Justina tėvų paklausė ir dėl to tik džiaugiasi – po ūkio darbų tapyba jai – kaip meditacija.
– Ir sūnus pajuokauja, kad, kai mama vėl pradėjo piešti, kažkokia ramesnė pasidarė, – apie visokeriopą naudą ne tik asmeniškai jai, bet ir visai šeimai, sugrįžus į dailės pasaulį, linksmai pasidalija menininkė.
Lengvumas ant tekstilės
Tekstilę Justina atrado siekdama naujų iššūkių. Smalsi moteris yra išbandžiusi daug meno sričių – lipdė molį, Kaune baigė interjero dizaino studijas, iki šiol domisi fotografija, kuria advento vainikus. Eteriškumą spinduliuojantys J.Šemeklienės tapybos darbai traukė bendraminčių ir dailės mylėtojų dėmesį, ne vienas drąsindavo ją perkelti jos tapytus pūkus, žiedus ir smilgas ant tekstilės. Menininkė galutinai pasiryžo pabandyti prisijaukinti tekstilę sulaukusi raginimo iš Tauragėje gyvenančio dailininko Edvardo Gasinsko.
– Edvardas įžvelgė, kad mano tapomi gamtos motyvai labai tiktų ant suknelių. Turbūt ta mintis, kad būtent ant suknelių, ir užkabino. Pradėjau nuo tapybos ant lininių maišelių. Tada atsirado ir suknelės, ir marškiniai, staltiesės, pagalvėlių užvalkalai, piniginės ir dar daug kitų ištapytų daiktų, – vardija savo platų gamtos grožio perteikimo spektrą Justina.
Justina Šemeklienė teigia, kad sunkiausia tapytą darbą perkelti ant tekstilės. Sudėtingesnis procesas būna piešinį perkeliant ant velveto, lino. Tačiau dabar jau įprato dirbti ir ant to paties lino, ir ant medvilnės, kartais tapo ant džinso ir odos.
– Sukneles, maišelius man pasiuva siuvėja kaimynė, o aš tapau ant gatavo produkto. Kai kas spėlioja, kad mano ant tekstilės perkelti darbai atspausdinti spausdintuvu, tačiau aš dirbu rankomis – plonu plonu teptuku ir specialiais tekstilės akriliniais dažais. Mano spausdintuvas yra mano ranka. Beje, mano ant tekstilės tapyti darbai nenusiskalbia. Juos galima lyginti, tačiau, idant nesutrūkinėtų, lyginti reikia tik išvirkščia puse, – kruopštaus darbo virtuvę atskleidžia kraštietė kūrėja.
Justinai jos išskirtinį gamtinių motyvų lengvumą ant medžiagos perkelti užtrunka iki 20 valandų.
– Galiu piešti ant visko. Man labai patinka piešti, – žvilgančiomis akimis kalba Justina, ir abejonių dėl jos nuoširdaus pomėgio nekyla.
O tapyba ant maišelių į Justinos gyvenimą atėjo, nes ji tiesiog buvo drąsi.
– Tauragės kultūros centre vyko edukacijos, kurias vedė dailininkė Areta Didžionienė ir centro darbuotoja Inga Murauskė. Rengiamų edukacijų skelbime buvo nurodyta renkama amžiaus grupė, o aš jau senokai nepriklausiau tai amžiaus grupei, tačiau sukaupiau drąsą ir vis tiek kreipiausi dėl edukacijos. Esu dėkinga užsiėmimo koordinatorėms, kad priėmė pasimokyti dekoravimo ant drobinių maišelių, nes tik dėl šios edukacijos tapymas ant maišelių mano gyvenime vis dar yra – taip tuo susižavėjau, – kaip drąsa gali atverti kūrybinius kelius, pavyzdžiu įrodo J.Šemeklienė.
Pasukusi į tapybą ant tekstilės, Justina sako, kad paveikslų tapymas nebelabai domina.
– Aš vis dar sulaukiu susidomėjimo mano tapytais darbais. Šeši tapybos darbai iškeliavo tęsti savo gyvenimo į Vilnių. Vilniuje ir Kaune yra didžioji dalis mano klientų. Bet man patinka mintis, kad drabužį gali dėvėti kad ir kasdien. Paveikslą pasikabini ir jis tiesiog kabo, o, pavyzdžiui, suknelės, palaidinės, marškinėliai visad šalia – ant kūno, – naudos svarbą pabrėžia menininkė.
Tapydama išsikalba
Justinos darbai unikalūs, antro tokio nerasite niekur kitur. Asmeninio albumo nuotrauka
Justina – aktyvi Batakių bendruomenės narė. Jai paprastai patikima meninė Batakių miestelio įvairių švenčių dalis.
– Esu ir aš vedusi ne vieną edukaciją. Jos mėgstamos. Pavyzdžiui, per „Kviečia Ona“ šventę Batakiuose mokiau tapybos ant tekstilės visus norinčius. Maniau, bus koks 15 žmonių, o į edukaciją susirinko 26, ir vietoj pusantros tapyti mokėmės tris su puse valandos. Pasikartosiu, man išties patinka viskas, kas susiję su daile. Edukacijos, parodos – esu jų surengusi kelias. Patinka nustebti – pasižiūri į pabaigtą suknelę ir pagalvoji: „Negi aš taip nutapiau?“ Atrodo, kad mano tapytų suknelių su varpomis ir rugiagėlėmis visos mano klientės nori – kažkas tuose vaizdiniuose rezonuoja su diduma moterų. O man labai patinka įvairių augalų pūkai, laukinės morkos… – svajingai mintyse augalus mato J.Šemeklienė.
Menininkė neslepia – jeigu jai liūdna, piešia. Linksmai sako, kad „dabar jau, kai ir gera, einu piešti“.
– Tapydama išsikalbu. Pastebėjau, jei nuotaika gera, pakili, ir mano darbai „lengvesni“, dominuoja smulkūs raštai ir detalės. O jei nuotaika prasta, supratau, kad geriau tada nepiešti, nes praėjus kuriam laikui tą darbą pamatai kitomis akimis ir jis nebūna toks, kokį norėtum parodyti pasauliui, – patikina kūrėja.
Aiškaus kūrybos plano Justina neturi. Dailininkė pasideda tris orientacinius taškus ir leidžia pasąmonei kalbėti.
– Mano meditacija virš tekstilės reikalauja daug kantrybės. Be to, kad ir kruopštumo reikia, kantrybės ir pasišventimo pradėtam darbui – taip pat. Mano bendruomenės narės ir bičiulės ne kartą mane yra pavadinusios ir auksaranke, ir bitute. Tai išties mielas ir turbūt gana tikslus komplimentas, vertinantis mano darbus, – dėkinga už gražius, palaikančius žodžius Justina.
Kitąmet tapybos ant tekstilės meistrė viliasi vėl dalyvauti nacionalinėje konkursinėje liaudies dailės parodoje „Aukso vainikas“ ir tokiu būdu iškelti sau dar vieną užduotį – į tapybą ant drabužių įpinti įvairių etnografinių, liaudies kultūros motyvų.
