Mokytoja Zita Jarašūnienė: „Nuotolinis darbas sunkus mokytojams, bet dar sunkesnis mokiniams“

Dalintis:

„Versmės“ gimnazijos lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja Zita Jarašūnienė jaunąją kartą ugdo jau 40 metų. Daug pomėgių turinti pedagogė kiekvieną dieną sukasi it vijurkas, kad tik visur suspėtų: vaidina teatre, fotografuoja, šoka, mezga, mėgsta keliauti, bitininkauja, yra aktyvi Adakavo kaimo bendruomenės narė. Kasdienybę sukausčius pandemijai, visiems be išimties mokytojams teko sėsti prie nuotolinio darbo, taip įkyrėjusio, kad kompiuterį mokytoja Zita pakrikštijo baubu.

Reikia įrodyti, ką sugebi

Zita Jarašūnienė nuo mažens svajojo būti pradinių klasių mokytoja, tačiau pabūgusi muzikos egzamino tuometiniame Šiaulių pedagoginiame institute pasirinko lietuvių filologijos studijas. Baigusi studijas apsigyveno Tauragės rajono Adakavo kaime, pagal paskyrimą dirbo Batakių vidurinėje mokykloje direktoriaus pavaduotoja, vėliau mokytojavo Adakavo pagrindinėje mokykloje iki tol, kol prieš šešerius metus ją uždarė. Tada trejus metus važinėjo į Vadžgirio pagrindinę mokyklą Jurbarko rajone, trejus pastaruosius metus moko Tauragės „Versmės“ gimnazistus.

– Dabar jau jaučiuosi adakaviškė, ilgai buvau svetima, atėjūnė. Kaimo žmonės labai atsargiai žiūri į naujakurius, iš karto neprisileidžia. Iš pirmo žvilgsnio atrodo lyg viskas gerai, bet jauti kažkokį barjerą. Todėl kol savas tampi, turi kažką įrodyti, – kalbėjo mokytoja Zita, Adakave užauginusi du sūnus. – Labai džiaugiausi laimėjusi „Versmės“ gimnazijos skelbtą konkursą. Ši gimnazija man visą laiką buvo pati geriausia rajone. Dirbti sunku, nors mano patirtis didelė, reikia labai daug ruoštis, darbo krūvis, jei lyginčiau jį su ankstesniaisiais metais, padidėjęs keturis kartus.

Mokytoja džiaugiasi draugišku gimnazijos kolektyvu, darbuotojai čia rūpinasi vieni kitais. Z.Jarašūnienė prisiminė, kad vos pradėjusi „Versmėje“ dirbti neturėjo auklėjamosios klasės, todėl kiti mokytojai, klasių vadovai, su ja Rugsėjo 1-ąją pasidalijo gautomis gėlių puokštėmis. Mokytoja neslepia, kad yra išgyvenusi ir nuoskaudų: visą laiką kolegų vertinama kaip puiki specialistė, savo dalyko žinovė, pradėjusi dirbti „Versmėje“ sako patyrusi ir skeptišką mokinių tėvų požiūrį.

– Pastebėjau, kad mokinių tėveliai į mane įtariai žiūri: iš kaimo atėjo, kažin ko išmokys vaikus. Psichologiškai buvo labai sunku: visą gyvenimą buvau vertinama, ir staiga turi vėl kažką įrodinėti. Vienai mamytei net teko aiškintis, kodėl jos vaikui parašiau prastą pažymį, – apie patirtis pasakojo mokytoja. – Anksčiau mokytojas turėjo autoritetą, o dabar reikia įrodyti, ką sugebi.

Jau 10 metų vaidinanti Skaudvilės teatre mokytoja Zita per karantiną labai pasiilgo gyvo susitikimo su kolegomis. Asmeninio albumo nuotraukos

Kompiuteris – baubas

Į skeptikų priekaištus, kad privalomi perskaityti kūriniai mokiniams nuobodūs, lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja turi tvirtą atkirtį: senieji kūriniai, senoji literatūra – mūsų šaknys ir istorija, todėl juos būtina žinoti. Pasak Z.Jarašūnienės, būtų gerai, kad švietimo sistema per egzaminus neįspraustų mokinių į rėmus ir suteiktų mokytojui ir mokiniui daugiau pasirinkimo laisvės.

– Dabar viskas palengvinta. Mes citatas, eilėraščius, prozą išmokdavome mintinai, o dabar 20 minučių per egzaminą galima prisėsti prie kompiuterio, susirasti reikalingą autorių, pasirašyti kažką. Vaikams sąlygos dabar lengvesnės, bet jiems vis tiek kažkaip ne lengviau, – svarstė lituanistė. – Tarp mano mokinių yra ir gerai, ir silpnai besimokančių, bet tokių darbščių mokinių seniai turėjau. Labai gerai besimokančių mokinių vis mažėja. Pirmą kartą per 40 savo darbo metų pirmąjį šių mokslo metų pusmetį išvedžiau 4 neigiamus pažymius. Labai blogai jaučiuosi, atrodo, kad aš sau tuos neigiamus pažymius parašiau. Yra, žinoma, ir pritinginčių, bet yra ir tokių, kurie nepajėgia geriau mokytis. Tik kokia šitų vaikų ateitis? Tik į profesinę mokyklą, nes vidurinių mokyklų Tauragėje nebeliko, o gimnazijoje – per sunku.

Pasak Z.Jarašūnienės, mokytojams dabar keliami didžiuliai reikalavimai, jiems reikia labai daug žinių, įgūdžių. Zita sako, kad ne vienas jos mokinys baigė pedagogikos mokslus, bet pagal specialybę nedirba, nes tai sunkus ir per mažai apmokamas darbas. Jai kelia apmaudą pikti komentarai viešoje erdvėje: atseit ką mokytojai dirba, juk jų darbas baigiasi 14 val., vasarą ilgai atostogauja.

– Patikėkit, šitas darbas labai sunkus, tačiau man kas patinka, niekada nėra sunku: nors pavargstu, širdyje jaučiu džiaugsmą mokytojaudama. Man viskas įdomu. Dabar nuo ryto iki vakaro dirbu prie ekrano: vedu pamokas, taisau mokinių darbus, ruošiuosi pamokoms. Ir knygas reikia perskaityti. Kol pripratau prie nuotolinio darbo, spaudimas sukilo, nervinė įtampa atsirado. Tačiau ir vaikams ne lengviau negu mums, o gal net sunkiau, – kalbėjo pedagogė. – Ištrūkusi valandėlę apeinu visą kaimą, pabuvus gryname ore grįžta energija. Karantinas veikia, kompiuteris jau kaip baubas.

Apie teatrą ir kailinius bitėms

Skaudvilės bendruomenės teatre Z.Jarašūnienė vaidina jau 10 metų. Šį kolektyvą vadina šeima, sako, kad susiformavo darnus branduolys: kartu švenčia gimtadienius, vieni pas kitus į svečius važiuoja, karantino metu prisijungę per „Zoom“ programą parepetuoja ir pabendrauja.

– Aš režisieriui Sigitui Kancevyčiui vis papriekaištaudavau: duodi man tokius vaidmenis, kur turiu vaidinti seną raganą, arba kai mane numarinti nori. Tai dabar gavau šinkorkos vaidmenį, – pasakojo talentinga specialistė, dalyvaujanti skaitovų konkursuose, mezganti, nerianti, mėgstanti fotografuoti gamtą. – Esu judri, mane sunku „pagauti“, o šita pandemija mane surišo. Šešerius metus šokau linijinius šokius, pertrauką teko padaryti, kol mamytę slaugiau. Po jos netekties šokti nebenorėjau, dabar noras vėl atsirado, bet laiko trūksta. Bendruomenės veikloje dalyvauju, mėgstu keliauti, daug kur esu buvusi.

Dar vienas Z.Jarašūnienės pomėgis – bitininkystė. Pati kopinėja medų, prižiūri šešis avilius. Patarimų Zitai negaili tėvelis Juozas Gerulis, kuris jau visai netrukus švęs devyniasdešimtmetį ir vis dar pats pasirūpina dvylika savo avilių.

– Maža lakstydavau paskui tėvelį prie bičių, atsitūpdavau prie avilio ir žiūrėdavau į bites. Jas įdomu stebėti kad ir visą dieną. Tėvelis buvo šokėjas, žvejys, medžiotojas, visada labai aktyvus, aš tokia, kaip ir jis. O bitės manęs nepuola, nors joms esu alergiška, – sakė mokytoja. – Pernai medunešis buvo labai prastas: surinkome tik pusę kiekio medaus palyginus su užpernai. Cukraus visai nevartoju, net kavą geriu su medumi. Medus – ir sveikatai, ir grožiui labai tinka, o bitės visais laikais kėlė žmonėms ir baimę, ir susižavėjimą.

Pasak Z.Jarašūnienės, jos bitės peržiemoja puikiai, užtenka pamaitinti vieną kartą rudenį. Bitės  avilyje sugeba palaikyti vienodą temperatūrą, per mažai jį apšiltinus, daugiau medaus sunaudotų. Yra buvę, kad kaimynystėje gyvenusiai bitininkei išmirė dešimt bičių šeimų: šalia nusidriekę rapsų laukai buvo purškiami chemikalais, tai biteles ir pražudė. Mokytojai iki šiol pavyko išvengti tokios nelaimės.

– Bitėms kailinių nereikia, taip skelbia viena patarlė, maniškės puikiai peržiemoja. Aplink namą auga gudobelių gyvatvorė, iš jų žiedadulkių suneštas medus labai gardus, švelnaus skonio. Pasodinu bitelėms medingų augalų, liaudiškai ežiais vadinamų, kurie vienoje vietoje gali augti 15 metų, agurklę vis pasėju. Sau auginu braškių lysvelę, truputį daržovių, gėlių, didžiąją dalį žemės skiriu bičių augalams, – pasakojo mokytoja.

Dalintis:

About Author

Laikraščio „Tauragės kurjeris“ žurnalistė

Rekomenduojami video:

Komentarų skiltis išjungta.