Daugelis sutiks, kad pareigūno kelias – sunkus ir ne kiekvienam skirtas. Tačiau „Tauragės kurjerio“ pašnekovės Rasita Švaikovskaja ir Karolina Rušaitė savo pasirinkimu patenkintos. Nors abiejų patirtys labai skirtingos, abi rado prasmę: Veiklos skyriuje gausu gyventojų pareiškimų dėl patirtų negandų, dirbant Kriminaliniame poskyryje tenka vykti į sunkesnių nusikaltimų ar nelaimių vietas, rinkti įrodymus.
Pareigūnėmis tapo skirtingais sumetimais
Rytoj minėsime Angelų sargų dieną, kai visuomenei primenama policijos pareigūnų darbo svarba, išreiškiama pagarba šį kelią pasirinkusiems žmonėms, kurie kasdien susiduria su įvairiausiais netikėtumais. Savo daugiau nei 20 metų darbo patirtimi su „Tauragės kurjerio“ skaitytojais sutiko pasidalyti Tauragės apskrities vyriausiojo policijos komisariato Veiklos skyriaus vyresnioji tyrėja Rasita Švaikovskaja. O Karolina Rušaitė, Tauragės apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kriminalistinių tyrimų poskyrio specialistė, atskleidė, kodėl pasirinko pareigūnės darbą, kurį kol kas dirba dar tik vienerius metus.
Karolinai Rušaitei – vos 21-eri, tačiau mergina jau kiek daugiau nei metus dirba Tauragės apskrities vyriausiajame policijos komisariate. Pareigūne tapti Karolina sumanė ne iš karto baigusi mokyklą, apsispręsti padėjo susiklosčiusios aplinkybės.
– Baigdama mokyklą norėjau studijuoti finansus. Man patiko skaičiai ir šiandien jie patinka, bet matematika nelabai sekėsi. Sykį vakare su mama kalbėjom ir ji paklausė – jei nepavyks išlaikyti egzamino, ką galvoju daryti? Buvau jaunoji šaulė, tai ir pagalvojom apie Karo akademiją, policiją. Pasidomėjusi supratau, kad į Karo akademiją nenoriu: miške jau miegojau – nepatiko. Ir apie pasienį, ir policiją pagalvojusi nusprendžiau stoti į policijos mokyklą – mokaisi devynis mėnesius, pradedi dirbti, gauti atlyginimą. Gali save išlaikyti, iš tėvų gali išsikraustyti. Mano draugės dar tebestudijuoja, paskutiniai bakalauro metai, o aš jau turiu patirties ir dirbu, – pasakojo K.Rušaitė.
Nors darbą turi ir save išlaiko, mergina nespjauna į mokslus – toliau studijuoja teisę. Pašnekovė pasidžiaugė, kad darbe tam sudarytos puikios sąlygos – prieš akis laukia sesija, kuriai bus suteiktos atostogos.
O Rasita Švaikovskaja ilgai nesvarsčiusi atskleidė, kad pareigūne tapo iš pašaukimo. O ir šeimos istorija įspūdinga – daug artimų giminaičių pareigūnai. Tėtis policijoje dirbo 28-erius metus, brolis – 21-erius, karjerą šioje srityje tęsia ir sūnėnas.
– Tėvukas turėjo gerą intuiciją. Man irgi patinka psichologija, verbalinis ir neverbalinis bendravimas. Tai labai svarbu bendraujant su žmogumi. Studijavau, įgijau teisininko specialybę, dirbau migracijoje. O ka
i pasiūlė į pasienį, išėjau. Žinojau, kad turiu būti pareigūne, su uniforma ir ne kitaip. Ir labai gaila, kad tik dvejus metus begaliu dirbti, nes mano pareigos leidžia iki 60-ies dirbti. Labai nelaukiu šio gimtadienio, manau, dar galiu būti naudinga. Jei žiūrėtume į mano stažą, tai aš jau šešeri metai pensijoje. Duok Dieve, kad leistų dirbti, nes noriu dirbti, noriu žinias atiduoti, – kalbėjo pareigūnė.
Įsimintinų situacijų netrūksta
Karolinos darbe Kriminalistinių tyrimų poskyryje reikia šaltų nervų. Jei randamas žmogaus kūnas – tenka ir ten vykti. Ne kiekvienas drįsta užeiti į patalpas, kuriose įvyko koks nors kraupus nusikaltimas, tačiau K.Rušaitė sako nuo vaikystės esanti tvirto būdo.
– Mes atliekame įvykio vietos apžiūrą, renkame įkalčius, vykstame ir į sunkius nusikaltimus ar avarijas, nužudymus. Dirbu dar tik metus su trupučiu, tad nespėjo nutikti kažko ypatingo. Tačiau man šis darbas įdomus, jis ne kiekvieno nervams. O man smalsu. Tas smalsumas ir atvedė į policiją, nes šiame darbe matai tai, ko paprastas žmogus iš gatvės nemato, – kalbėjo Karolina.
O štai per beveik tris dešimtmečius darbo Rasita galėtų kelias dienas dalytis įvairiais nutikimais. Paprašius prisiminti labiausiai įstrigusį, moteriai akyse sužiba ašaros.
– Man buvo didžiulis iššūkis, jei gerai pamenu, gal 2014 metais. Nuskendo du broliai. Jie išvyko žvejoti į Pagėgių pusę, tauragiškiai. Buvo liepos mėnuo, šilta, skambina budėtojas, sako, kad rasti du nuskendę asmenys. Išsiaiškino, kad jie – tauragiškiai, tad reikia pranešti mamai. Buvo dar kartu jaunas kolega vyras. Sakau – įkvepiam, iškvepiam, o jis nusistebėjo, kad aš taip ruošiuosi. Pranešant mamai apie žuvusius sūnus man vartėsi širdis. Aš pati dviejų dukrų mama, galvojau, jei man taip būtų – kaip tokią žinią pranešti? Man toks iššūkis buvo, nemoku apsakyti. Bet tą kartą neverkiau, galvojau, aš negaliu verkti, esu pareigūnė, – prisiminė kraupius įvykius ilgametė pareigūnė.
Daugelis tauragiškių dar mena mieste vaikštinėjusią moterį su negalia, kuri dažno praeivio prašydavo „centukų“. Rasita prisiminė ir jos istoriją, kaip tvyrant 20 laipsnių šalčio su kolege keliavo į Oko mišką ieškoti šios moters. Ją kartu su sugyventiniu rado į jurtą panašioje palapinėje, įkurdintoje miško glūdumoje.
– Viduje vietos visai nėra, bet šilta, muzika groja, ta moteris katinėlį laiko, o žaviausia tai stovintis butelis vyno, dvi taurės gražios. Įėjau į tą jurtą ir kalbėjau su moterimi, sakiau, kad ja valstybė pasirūpintų, pinigėlių duotų. Ir jos sugyventiniui sakau – tu darbštus, gali darbą susirasti. Siūlėm apsirengti, važiuoti su mumis. Bet abu pasakė, kad jiems ten gerai, toje jurtoje. Susikūrė mažulytį lizdelį ir jiems gana visko. Mums iš pradžių tai vos ne juokas, bet paskui pagalvojom, kaip mes gerai gyvenam, – darbo nuotykiais dalijosi Rasita.
Jaunimas pasikeitė
Rasita ne vienerius metus dirbo anksčiau komisariate veikusioje Nepilnamečių tarnyboje. Teko ir naktimis tikrinti populiarias susibūrimų vietas, aptikti nepilnamečius, traukiančius narkotines medžiagas. Su ne vienu pabendrauta ir tėvų prašymu.
– Anksčiau vaikai į komisariatą ateidavo su tėvais – jiems tai buvo kažkas tokio. Užtekdavo pasikalbėti. Dabar jau palaida bala, kaip sakoma. Jokios atsakomybės neliko. Devynerius metus dirbau Nepilnamečių tarnyboje ir būdavo, kad tėvai ateina ir prašo tiesiog pasikalbėti su jų vaikais. Net paklausdavau – ar ateisi pas mane ruošti namų darbų? Ir to užtekdavo, – prisiminė Rasita.
Pašnekovė neslepia, kad tarp jaunimo ir anksčiau buvo alkoholio ar narkotikų vartojimo, rūkymo atvejų. Tačiau, jos įsitikinimu, pastaruoju metu narkotikai tarp paauglių kelia itin didelį susirūpinimą.
– Mudvi su kolege Nepilnamečių tarnyboje dirbdamos daug važinėdavom – žinojom jaunimo dažniausias susirinkimų vietas. Ir kone iki vidurnakčio tikrindavom jas. Buvo žymių vietų – J.Tumo-Vaižganto g. apleistas namas, vadinamasis „vaiduoklis“. Mūsų ten ne vieną naktį budėta. Ir būna, atvažiuoji, 14-mečiai rūko „bongą“. Susistabdom vaikus, pakalbam, ką jie veikia vidury nakties, nuvežam pas tėvus, kalbam su tėvais. Ir tada prašom prie tėvų atidaryti kuprines, parodyti viską. Slepia – už kojinės kiša, dar kur nors, – nerimą keliančiais faktais dalijosi Veiklos skyriaus vyresnioji tyrėja.
Susitvarko ne blogiau už vyrus
Naujienų portaluose dažnai galima perskaityti komentarus, kad merginoms esą ne vieta tarp pareigūnų. Neva nesusitvarkys, per silpnos. Tačiau Karolina ir Rasita iš to tik pasijuokia. Karolinos įsitikinimu, dažnai net ir fiziškai mergina už vyrą gali geriau susitvarkyti, o Rasita tik priduria – moterų ir nervai neretai šaltesni. Pasitaiko situacijų, kai moteriškumas irgi gali tapti pranašumu.
– Galiu papasakoti savo pavyzdžiu. Gavome pranešimą apie smurtą artimoje aplinkoje ir yra tikimybė, kad vyras turi peilį. Išvykom dviese su kolege. Atvykstam, o ten stovi girtas vyras, įsisiautėjęs. Tikrai – ant stalo peilis, išgertuvių būta, matosi, kad ir svečių būta. Mus pasitiko keiksmažodžių tirada, o mes pradėjom su vyru šnekėti gražiai. Pamenu, kad bekalbant kolegė tyliai nuo stalo patraukė peilį ir šakutes, tas vyras jau irgi gražiau šnekėti pradėjo, atsileido. Ir tada jau pabandėm gražiai įkalbėti, kad važiuotų su mumis. Nepatikėsit, bet suveikė – mes jį parsivežėm į areštinę. Yra bendravimo įgūdžių kursai, juose išmoksti matyti, ar gali su žmogumi susikalbėti gražiuoju, ar jau turi bendrauti įsakmiai, – atskleidė Rasita.
– Esu kalbėjusi su kolegomis, kurie sako, kad anksčiau ar vėliau prasideda monotonija, važiuoji į tuos pačius adresus. Bet niekada nežinai, ką ten nuvažiavęs rasi. Ta pati vagystė – ji niekada nebus tokia pat. Kažkur nebus pėdsakų, nerasi nieko, kitur bus pėdsakų, kurių kažkas nepastebėjo, – įsitikinusi Karolina, kuri pripažįsta, kad iki šiol neturi atmintyje išlikusio ypatingesnio įvykio.
Paklaustos apie pareigūnus filmuojančius žmones, kurie dažnai laiko atkišę telefonų kameras lyg tik ir laukdami, kol pareigūnas suklys, pašnekovės neslepia, kad tai atrodo keistai.
– Jie galvoja, nufilmuosiu, bandysiu apskųsti. Bet nesuvokia, kad mes patys filmuojam – jei reikės, ta vaizdo medžiaga bus ištraukta, – sako Karolina.
– Bet gal jie patys nuo to saugiau jaučiasi? Kai kurie net į apklausas atėję sako norintys įsirašyti, nors apklausų kambaryje irgi viskas įrašinėjama, – pasvarstė Rasita, pridurdama, kad „rašytojų“ daugėja – paprastai sakant, siekiančių apskųsti pareigūnų darbą.
Nepaisant skundų gausos pareigūnės atviros – jų nebijo, nes jei savo darbą atlieki tinkamai, tai jokie skundai negąsdina ir problemų nekelia.
– Filmuoti mus gali, dirbam savo darbą. Kitą kartą mus pagąsdinti nori, kiti ir „atleidinėja“. Gal jie svarbesni nuo to pasijunta, – spėjo R.Švaikovskaja.
Rasitai Švaikovskajai ne už kalnų 60-asis jubiliejus. Tai reiškia, kad jai teks palikti savo pareigas. Pašnekovė atvira – nelaukia tos dienos, nes darbas jai patinka ir ji nori būti naudinga, padėti jauniems, karjeros kelią dar tik pradedantiems pareigūnams. O K.Rušaitė, tęsianti teisės mokslus, irgi tikina – baigusi studijas kelti sparnų kitur nesiruošia. Pareigūno kelias jai prie širdies.