Lygiai metams vienam garsiausių šalies politikos apžvalgininkų ir žurnalistų Rimvydui Valatkai Tauragė buvo tapusi antraisiais namais. „Tauragės kurjeriui“ laimėjus amerikiečių fondo „Internews“ paramą, aštriais pasisakymais ir pasverta kritika garsėjantis Kovo 11-osios Nepriklausomybės Akto signataras turėjo svarbią misiją – kartu su komanda atnaujinti didžiausią ir skaitomiausią Tauragės krašto laikraštį. „Ar man pavyko? Vieno atsakymo nėra. Bet šie metai buvo labai įdomūs“, – sako „įterptuoju“ redaktoriumi dirbęs žurnalistas.
Prieš keletą metų vedęs mokymus vietiniams žurnalistams, pažinęs žmones, susižavėjęs miestu Rimvydas Valatka sako ilgai nedvejojęs, kai sulaukė „Internews“ pasiūlymo laikinai įsikurti Tauragėje.
– Tauragė yra fantastiškas miestas. Grįžęs į Vilnių visiems ausis išūžiau pasakodamas, kiek čia yra kavinių, restoranų, kiek čia yra smulkaus verslo, parduotuvių. Tik Tauragėje yra „prancūziniai“, „perekupai“, milžiniškas įvairiausių žmonių koloritas. Praėjusių metų gruodį turėjau mokymus Radviliškyje ir įvažiavus į tą miestą sukosi viena mintis: ačiū Dievui, kad ne Radviliškis laimėjo „Internews“ konkursą ir man nereikia leisti laiko Radviliškyje. Nėra net kur nueiti. Miesto centras – iš silikatinių plytų penkiaaukščių. Ne taip, kaip Tauragėje. Jūsų miestas puikiai sutvarkytas, – pagyrų Tauragei negaili žurnalistas.
Tauragėje gali suprasti, kad Lietuvos galimybės didelės
R.Valatkos pažintis su Taurage prasidėjo dar devintajame dešimtmetyje. Tuomet, po tarnybos sovietų kariuomenėje, žurnalistas dirbo „Valstiečių laikraščio“ kultūros ir laiškų tikrinimo skiltyje. Pasak R.Valatkos, jam reikėjo tikrinti žmonių skundus ir kurti reportažus iš įvairiausių šalies „kolchozų“. Dar artimesnė pažintis su Tauragės rajonu prasidėjo sukūrus šeimą.
– Mano žmonos tėvai kilę iš Tauragės rajono. Esu buvęs kapų šventėse, laidotuvėse, esu buvęs bažnyčiose. Tauragės evangelikų liuteronų kleboną Mindaugą Dikšaitį pažįstu. Žinojau apie Tauragę daug ir važiuodamas čia visiškai nedvejojau, – sako žurnalistas.

1990-ųjų kovo 11-oji – Seime
Kas yra R.Valatka, šiandien Lietuvoje žino kiekvienas, kuris bent kiek domisi šalies politiniu gyvenimu, aktualijomis ar ekonomika. Žurnalistams jis – vienas iš guru, politikams – aštrias strėles laidantis ir jų darbą akylai stebintis apžvalgininkas. Net praeivius gatvėje žurnalistas drąsiai kalbina – neįdomių temų pokalbiui jam nebūna, kaip ir neįdomių žmonių, apie kuriuos gali papasakoti:
– Sutikau Tauragėje labai daug žmonių, kurių tikrai nepamiršiu. Nuo bibliotekininkių iki ūkininkų, nuo „prancūzinių“ iki kunigų. Galų gale dalyvaudavau „protų mūšiuose“, žaidžiau vienoje komandoje – ten kokių gudrių ir „kietų“ žmonių yra! – pagyrų vietos gyventojams negaili pašnekovas. – Įsivaizduokite, 1993–1994 metais žlugo visos didžiosios Tauragės gamyklos, bet Tauragė nepavirto Didžiasaliu. Ji virto dar gražesniu miestu negu buvo iki tol. Būtent Tauragėje gali suprasti, kad Lietuvos galimybės labai didelės. Turi mūsų žmonės sugebėjimų, tik ne visi patiki ir ne visiems drąsos užtenka daryti tai, kas galvoje verda. Apie Tauragę galiu kalbėti tik gražiai, nes minusų aš nepastebėjau. Minusai mane mažiausiai domina, kai kalbu apie žmones, kurie dirba ir kuria verslą, kuria miestą. Visada į tokius žmones žiūrėjau ir žiūrėsiu tik pozityviai.
R.Valatkos TOP trys Tauragės vietos
Paprašytas sudaryti TOP trejetuką vietų, į kurias visada norės sugrįžti Tauragėje, R.Valatka ilgai nedvejojo:
– Bažnyčių gatvė – nuo liuteronų bažnyčios ir parko iki katalikų bažnyčios – superinė vieta. Tai mano numeris vienas. Antrąją vietą atiduodu Jūrai, užtvankai ir pajūrio takams, kuriais bėgiodavau rytais. Na, o į trečią vietą daug ką galėčiau dėti: Pagramantis tiktų, Batakiai man tiktų. Visi miesteliai – puikūs. O kur dar čia gyvenantis gruzinas su savo improvizuota šašlykine, o „fūrų“ remonto stotis, kuri yra truputį į šoną nuo miesto. Trečia vieta labai plati, bet pirmiausia nuvažiuokite į „Pelėdą“ ir suvalgykite šviežios elnienos sriubos už 1 eurą. Fantastiško skonio sriuba! Elniena ir vienas euras – jėga!
Daryti politiką ne kiekvienas sutvertas
R.Valatka gimė tremtyje, Irkutsko srityje. Paklaustas, ar yra gimtąsias vietas aplankęs, žurnalistas sakė:
– Esu buvęs netoli. Kai buvau studentas, 1979 m. dirbau statybiniame būryje Jakutijoje. Tai kiek šiauriau Irkutsko srities. Bet ten, kur buvo barakas, kur gyveno mano tėvai ir kur aš gimiau – nesu buvęs ir tikiuosi, kad nebūsiu. Po 1991 metų, kai buvo pripažinta Lietuvos Nepriklausomybė, nusprendžiau daugiau į Rusiją niekada nevažiuoti. 33-ejų metų gyvenimo toje valstybėje man visiškai pakako, – sako pašnekovas.
Nors paklaustas, kaip jį geriausia pristatyti skaitytojams, R.Valatka akimirksniu ištarė – „tiesiog žurnalistas“, nepaminėti vieno svarbiausių gyvenimo įvykių, kuris šimtmečiams liks istorijoje – nevalia. 1990 metais R.Valatka buvo išrinktas Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos Atkuriamojo Seimo deputatu. Jis – vienas jauniausių Nepriklausomybės Akto signatarų, Kovo 11-ąją pasirašęs už atkuriamą šalies laisvę. Prakalbus apie istorinį laiką, pašnekovas prisiminė – dirbti tuomet buvo nelengva:
– Dauguma Aukščiausiosios Tarybos Atkuriamojo Seimo narių neturėjo jokios valstybinio darbo patirties. O man politiko darbas netinka pagal charakterį. Žurnalisto darbe paprasčiau – ką sužinojai, tą tuoj pat paleidai visuomenei. Politikoje yra priešingai – sužinojai ir tai turi laikyti iki patogaus momento, kada tą kortą ištrauksi. Mane tai draskė. Turi tylėti, nes tai ne tik frakcijos reikalai. Tai valstybės reikalai, kurie yra gerokai aukščiau už tavo. Daryti politiką yra įdomu, bet ne kiekvienas žmogus yra sutvertas tam, – įsitikinęs R.Valatka.
Dieną, kai buvo pasirašytas Nepriklausomybės aktas, signataras vertina dvejopai:
– Išliko dvi mintys – džiaugsmas, kad tai padarėme, ir antroji mintis – kaip gaila, kad mano senelis Juozas Valatka jau miręs. Seneliui būtų buvę labai malonu, kad anūkas grąžino tai, ką Sovietų sąjunga iš jo buvo pavogusi. Šie du momentai mane lydi visus 30 metų.

Ir po 30 metų kovo 11-ąją Skaudvilėje su miesto jaunimu
Ar už tokią Lietuvą kovota?
Šiandien juokais, o gal ir su kartėliu žmonės sako: „Ne už tokią Lietuvą kovojome“. Apie ką prieš tris dešimtmečius svajojo pašnekovas ir ar tai pasiteisino?
– Tai, apie ką galvojau, tai ir turime. Aš galvojau apie laisvą Lietuvą, nepriklausomą nuo Maskvos. Tą ir turime. Ir absoliuti dauguma žmonių, kurie buvo už laisvę, irgi taip pat galvojo. O tas klausimas – „Ar tokią Lietuvą įsivaizdavote“ kyla dėl paprastų priežasčių. Žmonės painioja du dalykus. Net ir į istoriją didelė dalis žmonių žiūri šios dienos akimis. Negalima Vytauto Didžiojo laikų suprasti žiūrint iš XXI amžiaus. Į Vytauto laikus reikia žiūrėti ir juos aiškinti žiūrint iš XIV–XV amžiaus vertybių, supratimo, tradicijų, situacijos.
Galiu pacituoti Palangos rinkėjus. Ten buvau išrinktas. Tuo metu palangiškiams aiškinau: atsiskyrus nuo Sovietų sąjungos, ekonomiškai bus be galo sunku pirmus penkerius–šešerius metus. Visi kambarėliai, kurie yra skirti poilsiautojams, – niekam nebetiks. Reiks viešbučio kambarių su vonia, tualetu, visais įmanomais patogumais. Sakiau, kad palangiškiams bus sunkiau už kitus: žmonės poilsiui pinigų nebeturės, o tie, kurie turės, norės geresnio ir kokybiškesnio poilsio. Palangiškiai choru atsakydavo – „Baik tu čia aiškinti apie savo ekonomikas, apie blogus laikus. Tu svarbiausia balsuok už Nepriklausomybę. Mums reikia laisvės ir nieko daugiau“. Ir tą sakė nebuvęs Sibire žmogus. Tą sakė šimtai žmonių nuo jauno iki seno. Bet žmonės labai greitai pamiršta, ką jie yra sakę, ką kalbėję. Taip pat, kaip ir valgant. Jei žmogus valgytų daug lėčiau, suvalgytų perpus mažiau. Akys nori dar ir dar, o kol pilvas duoda signalą, kad jis jau pilnas, praeina dešimt, penkiolika minučių. Taip ir su žmonių norais. Už tokią Lietuvą kovojom. Kovojom už Lietuvą! – skundus dėl „ne tokios Lietuvos“ atremia R.Valatka.
Palinkėjimas Tauragei ir tauragiškiams
Išvažiuodamas iš Tauragės R.Valatka žino – čia grįš. Su naujomis idėjomis, mintimis, projektais. Paprašytas palinkėti miestui ir žmonėms, dabar jau buvęs „Tauragės kurjerio“ „įterptasis“ redaktorius sakė:
– Dar drąsiau eikit į priekį, visai nebesidairykit atgal. Paremkite smulkųjį verslą – kavines, restoranus. Noriu, kad ateitų momentas ir žmonės iš Vilniaus važiuotų į Tauragę pavalgyti. Būtų gerai, kad ne tik dieną valgytų, ne tik bažnyčios dieną ar per „pagrabą“, bet ir kasdien. O visa kita Tauragė turi. Tauragė turi galvą, o tai yra svarbiausia.