fbpx

Skaudviliškių Eugenijos ir Justino Kudirkų meilės paslaptis – kasdieniai pokalbiai

Dalintis:

Pirmoji meilė nerūdija, ji nepasiduoda pagundoms, užaugina pagarbą, pasitikėjimą ir nemeluoja – sako skaudviliškiai Eugenija ir Justinas Kudirkai. Pusę amžiaus kartu gyvenantiems sutuoktiniams kiekviena diena lyg švento Valentino, o geriausia dovana – laikas kartu ir visiškas pasitikėjimas vienas kitu.

Saugo jaunystės laiškus

Eugenijos ir Justino meilės istorija įsižiebė tuometinėje Smalininkų mokymo įstaigoje. Justinas mokėsi mechanizacijos, o keleriais metais jaunesnė Eugenija buvo nusprendusi tapti agronome.

– Mano mokslai truko labai ilgai, kol viską baigiau, praėjo aštuoniolika metų. Taip gyvenimas surėdė. Iš pradžių reikėjo išeiti į kariuomenę, vėliau – šeima, namai, darbai. Mamaitė (taip Justinas vadina Eugeniją, – red.) skaudviliškė, o aš tai turiu savo miestą – Kudirkos Naumiestį. Parvažiavau iš paskos Eugenijos. Žinokit, žemaitukės panos visai neblogos, – juokaudamas prisistato Justinas Kudirka.

– Pamenu, kai Justiną pašaukė į kariuomenę, atvažiavau išlydėti į stotį, bet taip ir neišlindau pasirodyti. Buvo gėda, ką žmonės pasakys, kad čia mergelė berną lydi. Jauna buvau. Grįžusi į bendrabutį paverkiau, maniau, dabar jau mane paliks. Po dviejų savaičių Justinas parašė laišką, nė žodžio priekaišto nebuvo. Taip ir susirašinėjome. Mūsų laiškai prasilenkdavo, į dieną po du–tris parašydavom. Dar ir dabar ant aukšto tie jaunystės laiškai guli, – jųdviejų meilės istorijos pradžią prisimena Eugenija, arba Augutė, kaip dar ją vadina vyras.

Dabar žmonės per daug užgaulūs

Į Skaudvilę įsimylėjėliai atkako ne šiaip sau. Eugenijos tėtis buvo pradėjęs statyti namą, kuriame dabar šeima ir gyvena, bet vos atvežęs pirmuosius akmenis pamatams moters tėtis žuvo. Mama liko viena su trimis mažomis dukrelėmis ir vyresniuoju sūnumi. Kai nutiko nelaimė, Justinas tarnavo kariuomenėje. Grįžęs vedė mylimąją, dar metus pagyveno Kudirkos Naumiestyje, bet mirus mamai su visa savo šeima – žmona ir našlaite likusia trylikamete sesute atsikėlė į Skaudvilę.

– Viename mažame kambarėlyje gyvenome septyniese. Atsimenu, kai mama ryte keldavosi kurti pečiaus, turėdavo pažadinti Justino sesę, nes jos lova buvo prie pat krosnies. Šito namo buvo tik sienos ir stogas. Taip ir gyvenom, niekada nesipykom. Dabar vargiai žmonės taip sugyventų. Visi labai užgaulūs ir nepakantūs vieni kitiems. Pažiūrėkit, jaunimas susieina į būrį ir tarpusavyje žinutėmis šnekasi. Mes su Justinu visą gyvenimą kartu ir darbe, ir namie, ir vaidinti į Skaudvilės bendruomenės teatrą kartu einam, ir pasižmonėti kartu važiuojam. Svarbiausia – kalbėtis ir dar kartą – kalbėtis, – kaip nugyventi penkis dešimtmečius kartu, patarimus dalija Eugenija.

Pora užaugino dvi dukras. Viena su šeima gyvena Šiauliuose, kita karjeros laiptais kopia Vokietijoje.

– Turim ir anūkų, bet retai pas mus atvažiuoja. Kai anūkai pas mus, Justinas turi mesti visus darbus. Vikrūs vaikai šiais laikais, aš jų nei pakeliu, nei pagaunu, – juokiasi Eugenija.

Mokytojai iš pašaukimo

Nors Justinas neturi jokio pedagoginio išsilavinimo, mokykloje išdirbo beveik tris dešimtmečius. Vyras dirbo darbų mokytoju ir dabar jo mokiniai vis ateina pasikonsultuoti, kaip konstruoti kokį medžio rakandą. Tėčio Justinas neteko būdamas trylikos, bet prisimena, kad rankas auksines turėjo. Mokslų nebaigęs ir langus pats pasidarydavo, ir namus pasistatė.

Justinos Kudirkos gamintas laikrodis. Mortos Mikutytės nuotrauka

– Medis, matyt, mano genuose. Kai pradėjau dirbti darbų mokytoju, daug visokiausių kūrinių esu padaręs, mugių galybę aplankiau. Kartą vienoje mugėje turėjau pardavimui gražų kryželį ir dar išdrožtą velnio kaukę. Sako, aš kryžiuko tik noriu. Bet įkalbėjau, abu komplekte nupirko. Skaudvilės vaiko gerovės ir ugdymo centre ir šiandien dar stovi valgyklos stalai, kuriuos savo rankomis su neįgaliais vaikais padarėme. Kaip jie jais didžiuojasi, kaip saugo, – pasakoja Justinas.

Paklaustas, ar yra išdrožęs ką iš medžio Eugenijai, Justinas rodo staliukus, šviestuvus, bet nutyli apie suoliuką prie įvažiavimo į kiemą.

– Kai išeinu pasivaikščioti stumdama ratukus, pavargstu, norisi prisėsti, o prisėsti nebuvo kur. Pasakiau Justinui ir jis sukonstravo suoliuką. Užrašė „Prisėsk, pailsėk“. Ne tik aš ten prisėdu, ir moteriškės iš parduotuvės eidamos pailsi, ir per langus matau, kaip jaunos merginos ant suoliuko prisėdusios telefonu kalba. Vadinasi, vietoje jis, reikalingas, – sako Eugenija.

Ji, kaip ir vyras, dirbo darbų mokytoja, mokė mergaites nerti, megzti, maisto gamybos paslapčių.

Justino Kudirkos gamintas suoliukas. Mortos Mikutytės nuotrauka

Vietoje nenusėdi

Nors Skaudvilėje Justinas jau beveik penkis dešimtmečius, gražios suvalkietiškos tarmės neužmiršo. Į tėviškę grįžta retai, o nuvažiavęs visada skuba atgal. Sako, Skaudvilė – daug gražesnis ir mielesnis kraštas.

– Skaudvilė – labai gražus miestelis. Kai parvažiuoju į tėviškę, man baugu. Miestelis baisiai apleistas, ką gražaus turi, tai parką sutvarkę. Kai grįžtu į Skaudvilę, širdis atsigauna. Žmonės čia geri, tvarkingi, paslaugūs, – Skaudvilę giria Justinas.

Keliauti po Lietuvą mėgsta ir Eugenija. Kol buvo galimybės, pora ištrūkdavo pasižmonėti ir į užsienį, yra keliavę kruizu po Skandinaviją.

– Dabar vaikštom visi su antsnukiais, susiburti negalim. Teatre buvom sukūrę premjerą dešimtmečiui paminėti, bet niekur plačiai jos taip ir neparodėm. Gal šį pavasarį jau atlaisvės, bus geriau, į žmones išeisim, susitiksim, pasikalbėsim, į kokį kitą miestą pasižvalgyti išvažiuosim, – koronaviruso apimtą kasdienybę pasakoja Justinas.

– Turim vieną kitą repeticiją nuotoliniu būdu, bet argi čia darbas? Pasiilgstam vienas kito. Trūksta žmogiško bendravimo. Aš sunkiai vaikštau, vargstu su važiuokle, bet laukiu vasaros, kai galėsime sėsti į mašiną ir bent jau po Lietuvą pasidairyti, – vyrui antrina Eugenija.

Jubiliejus neįgaliojo vežimėlyje

Paklausta, ką veikia karantininiais vakarais, Eugenija juokiasi – darbų netrūksta.

– Namus susitvarkau, valgyti padarau, kokį desertą sugalvoju, o tada sėdu prie kojinių. Aš mezgu, Justinas savo medžio darbais užsiima. Vakare prie televizoriaus susėdam, pasikalbam. Laikas bėga greitai, – sako Eugenija.

– Aš su medžiu dirbu, o mamaitė siuvinėja, mezga, kuria visokias instaliacijas. Žinokit, viską spėdavom net vienuolika karvių turėdami ir kiaules augindami. Keturiasdešimt metų keldavomės pusę penkių ryto. Be gyvulių, ir morkų hektarą augindavom, pusę hektaro svogūnų. Kartais norėdavosi tą tvartą išsprogdinti, bet nusispjauni ir eini, – sako Justinas.

Eugenijos sveikata pašlijo nutrūkus Achilo sausgyslei. Tai buvo pagrindinis akstinas atsisakyti ūkio. Kaip tik buvo Eugenijos jubiliejus, pora buvo užsakiusi kavinę, pakvietę svečių, o ryte nutiko nelaimė.

– Pasodinom Eugeniją į ratelius ir rateliuose jubiliejų atšokom, – prisimena J.Kudirka.

Linksmybės Kudirkų namuose dažnos. Anksčiau čia susirinkdavo kaimynai ir draugai, dabar Eugenija ir Justinas labiausiai laukia artimųjų. Sako, kad nė vienas iš šių namų neišeina alkanas, nepavaišintas. Kol karantinas, pora įniko į stalo žaidimus, dviese dėlioja domino ir net dainą kartu užtraukia.

– Mes niekad nedejuojam. Mums ir valdžia gera, ir pinigai gražūs. Laiko neturim dejonėms, – juokiasi Eugenija ir pataria būti atlaidesniems vienas kitam.

Dalintis:

Rekomenduojami video:

Komentarų: 1

  1. Zita

    Tikrai, puiкūs žmonės, aktyvūs kultūriniame gyvenime. Eugenija dar ir puiki literatė, rašo eiles, turi nuostabų balsą, margina margučius. Abu paslaugūs, visada padės, kuo galės. Didžiuojamės šiais žmonėmis.

Palikite komentarą