Ukrainos vaikus mokanti mokytoja Regina: „Jų akys drėgnos, bet jie neverkia“

Jovarų pagrindinės mokyklos 4C klasėje mokosi 10 vaikų iš Ukrainos. Dvi mergaitės jau tiksliai žino, kad net tada, kai Ukraina laimės kare prieš Rusiją, jos liks Tauragėje. Ketvirtokės gerte geria kiekvieną mokytojos Reginos Mikaitienės žodį ir stengiasi kalbėti lietuviškai, o per pertraukas mieliau laiką leidžia žaisdamos lietuviškus stalo žaidimus nei naršydamos telefonuose. „Aš jiems ne tik mokytoja, bet ir mama, gal jau ir močiutė“, – pasitikdama į klasę po kūno kultūros grįžtančius auklėtinius šypsosi mokytoja Regina.

Apsisprendė per valandą

Pokalbio su mokytoja susitikome mokyklos trečiame aukšte įrengtoje jaukioje 4C klasėje. Ant palangės sudėtos lietuviškų pasakų knygelės, klasę puošia vaikų dailės darbai ir dvi masyvios gėlės. Vieną jų – vadinamąjį kalėdinį kaktusą mokytoja Regina Mikaitienė į Jovarų pagrindinę mokyklą atsivežė iš Lauksargių mokyklos, kai pernai pavasarį ji užvėrė duris. 38-tus metus pedagoginį darbą dirbanti ir ne vieną mokinių kartą išugdžiusi R.Mikaitienė sako, kad šių mokslo metų pradžios niekada neužmirš ne tik todėl, kad pradėjo dirbti Jovarų pagrindinėje mokykloje, bet ir todėl, kad nedvejodama sutiko mokyti išskirtinę, vien tik nuo karo Ukrainoje pabėgusių vaikų, klasę.

– Turėjau valandą apsispręsti. Rugpjūčio 27-ąją man pasiūlė mokyti užsieniečius ir ilgai nedvejojau. Paskambinau vyrui ir dukroms, pasitariau, priėmiau sprendimą. Mokytojo darbas – mano gyvenimas. O vaikai visur vienodi, – kaisdama kavą dar prieš įjungiant diktofoną pasakojo pedagogė.

Pasak R.Mikaitienės, ugdant lietuviškai sunkiai suprantančius vaikus, pertraukų kavai lieka retai: vaikai klausimų mokytojai turi visada, o kai anglų kalbos, kūno kultūros, etikos pamokas veda kiti specialistai, mokytoja lydi savo auklėtinius, padeda jiems susikalbėti, pasakoja apie vaikų pasiekimus savo kolegoms.

Prieš pradėdama darbą su vaikais iš Ukrainos mokytoja perskaitė daugybę psichologų patarimų, konsultavosi su tokio darbo patirties turinčiais kolegomis, iki šiol dalyvauja seminaruose ir mokosi, kad būtų geriausia tiems vaikams, kuriuos patikėjo jai.

Jovarų pagrindinėje mokykloje yra unikali 4C klasė, kurioje mokosi tik vaikai iš Ukrainos, o su mokytoja Regina jie jau susikalba lietuviškai. Mortos Mikutytės nuotrauka

Mokytojams – kalnai gėlių

Regina Mikaitienė moko 10 vaikų, atvykusių iš Kijevo apskrities, Dnipro, Mariupolio, Charkivo. Dar pernai dirbdama Lauksargiuose ji į savo klasę kovo mėnesį priėmė pirmąjį nuo okupantų bombų bėgančios šeimos vaiką. Pasak pedagogės, vaikai labai draugiški, aktyvūs ir smalsūs, ukrainiečių temperamentas smarkesnis nei lietuvaičių. Net kai į tėvų susirinkimą ateina ukrainietės mamos, gerą pusvalandį klasėje būna toks šurmulys, kad mokytoja neturi kada įsiterpti. Visi tėvai prašo tik vieno – kuo daugiau namų darbų vaikams ir išmokyti juos lietuviškai.

– Kad jūs matytumėte, kokius glėbius gėlių jie atnešė rugsėjo pirmąją. Pas mus įprasta mokytojui įteikti vieną žiedą, o ukrainiečiai nešė puokštes, kurias vos pakėlė. Jiems mokytojas labai svarbus. Džiaugiuosi, kad prieš Mokytojų dieną pavyko susitarti ir įtikinti, kad ne gėlių kiekyje visas grožis. Užtenka žiedelio, su meile įteikto, – neįprastu dėmesiu stebėjosi mokytoja.

Rugsėjį klasėje pasitiko 10 vaikų iš Ukrainos, vėliau prie jų prisijungė dar viena mergaitė, bet netrukus tėvai ją pervedė į nuotolinį mokymą.

– Atsimenu pirmąją dieną Jovarų mokykloje. Atėjau anksčiau, susitvarkiau klasę, ruošiausi šventei, kai pro duris įėjo nedrąsi mergaitė didelėmis akimis. Ji atėjo su tėčiu. Ištiesiau ranką, pasisveikinau, mergaitė tik glust į glėbį. Stengiuosi pamiršti visu rūpesčius prieš įžengdama į klasę. Šypsausi, ateinu atvira širdimi. Net tą rytą, kai automobilių stovėjimo aikštelėje nubraukiau mašinos dureles, susiėmiau ir į klasę įžengiau jau su nuotaika, – juokiasi pedagogė.

Arbatos puodelis sušildo

Biologijos, chemijos ir pradinių klasių programas dėstyti galinti R.Mikaitienė savo karjeros kryptį nuspėjo dar ankstyvoje vaikystėje.

– Savo tėveliams ketverių būdama atėjusi į virtuvę sakydavau: atsistokite, prasidės pamoka, atėjo mokytoja. Aš net mamos buhalterines knygas prirašydavau savais rašmenimis, ruošdavausi pamokoms, – prisimena mokytoja Regina.

Nė vienas mokytojos tėvų pedagoginio darbo nedirbo – tėtis buvo vairuotojas, mama – buhalterė.

– Mane visaip tėvai skatino, pirko įvairias knygas, mokiausi rašyti ir visą laiką žinojau – būsiu mokytoja, – Girininkų kaime gimusi, Šakių kaime užaugusi R.Mikaitienė puikiai atsimena savo kaimiškos mokyklos pedagogus ir mano, kad meilę mokytojo profesijai įskiepijo jų pasiaukojimas bei nuoširdumas. – Šakių pradinė mokykla buvo mažytė, bet joje dirbo labai nuoširdūs ir atviri mokytojai. Atsimenu savo mokytoją, kuris pietų pertraukos metu bėgdavo per stadioną pamelžti karvutės, o mes laukdavome sugrįžtančio su šiltu pienu, sąžiningai mokydavomės savarankiškai. Mokytojas visada mus pavaišindavo arbata arba miežine kava su pienu. Susėsdavome, kartu atsigerdavome. Puikūs ir šilti prisiminimai likę. Tai buvo 1969 metai.

Tradiciją – susėsti puodelio arbatos ir aptarti dieną mokytoja tęsia ir su savo auklėtiniais. Ji net susitaria, kad vaikai kuo mažiau laiko leistų įjunkę į telefonų ekranus. Per pertraukas kviečia kartu pažaisti, padainuoti, susipažinti su lietuviškais žodžiais.

Linki stebuklo

Telefonais ukrainiečiams leidžiama naudotis ir pamokų metu, bet tik tada, kai reikia surasti kokį neįprastą žodį. Po interaktyvios užduoties telefonai be kaprizų nugula ant suolų. Be apribojimų vaikai telefonais pertraukų metu naudojasi tik vieną dieną per savaitę – kai klasės mokytoja budi koridoriuje.

– Džiaugiuosi savo mokiniais ir auklėtiniais. Nueini pas gydytojus, o ten tavo mokinė, kuriai biologijos ir chemijos pagrindus mokykloje padėjai, nueini į savivaldybę – ten vėl mano mokinė. Sveikiniesi, laba diena, Aiste. O kur dar gydytojai odontologai, veterinarai… Aš su visais sutariau ir su visais mokiniais man buvo ir yra gera. Mano tėtis sakydavo – alkaną pamaitink. Užteks visko, tik svarbu, kad proto užtektų. Reikia pasidalinti viskuo: maistu, žiniomis, meile, dėmesiu. Kaip mes elgiamės su mokiniais, taip jie vėliau elgsis su mumis. Vaikams dažniausiai trūksta tik vieno – mamos meilės, – darbo nuo kurio nepavargsta, paslaptis atskleidė R.Mikaitienė.

Mokytoja užaugino dvi dukras, turi tris anūkes, bet kol kas nė viena mokytojos kelio nepasirinko. Gimnazistei anūkei Regina padeda mokytis, išklauso, kuo vaikai skundžiasi, ir visada atsižvelgia: tiek skirdama namų darbus, tiek dėstydama pamokas, tiek bendraudama.

– Aš niekada niekuo nesiskundžiu. Man ir algos užtenka, ir dėmesio. Dirbu su penktu vadovu ir visi man buvo geri. Žmogaus gerumas ateina iš savęs, – įsitikinusi mokytoja.

Paklausta, ką pakeistų gyvenime ir pasaulyje, jei turėtų vienintelę galimybę padaryti įtaką, nesudvejojo nė akimirkos – padarytų viską dėl vaikų.

– Padaryčiau viską, kad jie turėtų savo namus. Čia ir dabar būtų Ukrainoje ir gyventų su savo šeima. Mano auklėtinė iš Mariupolio dažnai garsiai pasvajoja, kad bus atstatyti jos šeimos namai. Akys vaikų drėgnos, bet jie neverkia. Jie labai laukia. Ir aš svajoju, tegul vaikų laukimas išsipildo nors šiandien. Aš geriau būčiau be darbo. Vardan jų. Jie šitaip laukia, – jaudindamasi kalbėjo mokytoja Regina.