Pranešk naujieną
Prenumerata
Kontaktai
Pirmasis šių metų pavasario mėnuo vaikų ligų gydytojui Eugenijui Margiui ypatingas – šiandien, kovo 19-ąją, jis pasitinka 65-erių metų sukaktį, o kovo 4-ąją pradėjo darbą klinikos „Medicum Centrum“ Vaikų ligų skyriuje. Žinia, kad daugelio puikiai pažįstamas ir mylimas gydytojas grįžta į darbą, tauragiškius ne tik nustebino, bet ir pradžiugino – beveik prieš ketverius metus įvykęs itin sunkios formos insultas Eugenijaus gyvenimą padalijo į iki ir po. Ne tik padalijo, bet ir pakeitė požiūrį į daugelį dalykų. „Žinojau, kad Tauragėje yra gerų žmonių, bet kad tiek, tikrai ne. Todėl šitas straipsnis turi būti ne apie mane, jis turi būti apie juos“, – tokie buvo pirmieji Eugenijaus žodžiai.
Ne sensta, o jaunėja
Vienuoliktasis naujosios „Medicum Centrum“ Vaikų ligų klinikos kabinetas dar kvepia dažais. Klinikoje viskas nauja, gražu. Koridoriuje jau iš tolo girdžiu už uždarų kabineto durų skambantį gydytojo Eugenijaus balsą. Mažoji pacientė iš kabineto išeina rankoje spausdama saldainį. Paklausiu, ar gydytojas pavaišino, linksmai linkteli. Šių eilučių autorę antradienio rytą, jau antrąją savo darbo dieną klinikoje, Eugenijus kaip ir kadaise pasitinka juokaudamas, sako, kad bet kuris pediatras dirbdamas su vaikais ne sensta, o jaunėja. Tiesa, patikina, kad naktį buvo beveik be miego – mažajai Emai, kuri pirmadienį per konsultaciją labai verkė, vėlų vakarą pakilo aukšta temperatūra, teko konsultuoti telefonu, vis paklausti, kaip mergaitė laikosi. Sako, kad jis kitaip ir negali, niekada negalėjo – darbui atiduoda visą save.
– Pirmadienį ji mano kabinete labai verkė. Todėl jau nuo rytojaus va čia, ant kušetės, kur jūs dabar sėdite, sėdės meškinas Saulius. Didelis, minkštas ir draugiškas meškinas, – su šypsena pranešė gydytojas.
Klausinėti Eugenijaus kaip ir nieko nereikėjo – išpasakojo viską pats. Tik pasitikslino, apie ką mudu kalbėsimės. Apie gyvenimą, – atsakiau.
Eugenijaus matriarchatas
Insultas Eugenijų pakirto 2020-ųjų rugpjūtį, sode trimeriu bepjaunantį žolę. Sako iškart supratęs, kad tai insultas. Paklaustas, kaip taip, dabar nusišypso:
– Juk aš gydytojas. Trenkė kaip su kuvalda, nuvirtau. Spėjau tik sugraibyti telefoną kišenėje, bet kam bandžiau paskambinti, jau nebesugebėjau įžiūrėti. Paspaudžiau bet ką. Atsiliepė vyras. Taip sutapo, kad kaimynui. Kaimynai tuoj atlėkė, iškart pranešė mano draugei, ši iškvietė greitąją. Kai kėlė į automobilį, ligoninėje, kai kišo į kompiuterinį tomografą, dar mačiau, o po to viskas – koma. Pabudau spalį Kauno klinikose, jau senokai buvau po operacijos. Tada turbūt ir gimiau antrą kartą, tada supratau, kiek daug turiu draugų, bičiulių, kiek daug visai niekuo dėtų žmonių mane gerbia, nori man padėti. Nežinau, kodėl, turbūt, kad kadaise gydžiau jų vaikus, – pasakoja Eugenijus.
Gydytojas išvardijo gal 20 ar 30 pavardžių, kurias vis prašė suminėti – ir tą, ir aną būtinai. Vieni jam skambino, teiravosi, kaip jis jaučiasi, lankė ir tebelanko, iki šiol dovanų neša įvairiausias vaišes – saldumynus, medžiotojai žvėrieną, savo užaugintas daržoves ir vaisius, visiškai svetimi žmonės nupirko treniruoklį, padovanojo kompiuterį, daugybė žmonių aukojo kas kiek galėjo, tokiu būdu padėdami jam net metus praleisti Palangos reabilitacijos centre, kai reikėjo mokėti už būtinas procedūras ir gyvenimą šioje gydymo įstaigoje.
– Tačiau turbūt labiausiai norėčiau padėkoti vienam žmogui, jei ne jis, manęs jau nebūtų. Jis pirmas atvažiavo į Klaipėdos ligoninę ir kai medikai pasakė, kad man jau viskas, kad manęs jau niekas neišgelbės, jis, visai ne gydytojas, konstatavo – net jei ir neišgelbės, gelbėti reikia. Jis sumokėjo už reanimobilį, jis kažkaip susisiekė su medikais Kaune, tiesa, jie pasakė, kad gerokai per vėlu, reikėjo mane į Kauną atvežti tą pačią dieną. Tik vėliau sužinojau, ką jis jiems pasakė – „Šitą žmogų reikia išgelbėti“. O aš tik kadaise gydžiau jo vaikus, – kas tas žmogus, Eugenijus neįvardijo, sako, nereikia, jei perskaitys, atpažins save.
O jau pabudusį iš komos Eugenijų apsupo globa ir rūpestis. Visi medikai, kineziterapeutai, slaugytojos buvo ir tebėra rūpestingi. Palangos reabilitacijos centro „sesutės“ vis ateidavo paklausti ko nors apie savo vaikų ligas. Dabar medikas juokiasi, kad kai dar vadavosi iš nepakeliamai sunkių ligos padarinių, net nesitikėjo tokio aplinkinių dėmesio ir pagalbos.
– Pabundu po komos tarsi rūke ir matau ant savo lovos sėdinčią buvusią žmoną. Pamaniau, vaidenasi, gal net ne ji čia, gal angelas, – dabar juokiasi Eugenijus. – Ne angelas, tikrai buvo ji. Esu jai labai dėkingas.
Pirmieji mėnesiai ligoninėje ir reabilitacijos klinikoje Eugenijui buvo nesuvokiamai sunkūs. Sako tik po keleto ilgų savaičių, kai sugebėjo tik atsimerkti, staiga pajuto galįs pajudinti vieną kojos pirštą. Vėliau pabandė sulenkti koją, kai tai pavyko, suprato – jis ne tik atsistos, bet ir vaikščios.
– Pirmą kartą atsistojau Palangoje, reabilitacijos centre. Puikios kineziterapeutės pastangomis žengiau pirmuosius žingsnius. Ir apskritai turbūt daugiausia moterys mane įstengė pastatyti ant kojų. Gal tikrai matriarchatas yra geriausia valdymo forma – su manim dabar nuolat, nuo ryto iki vakaro, būna, kaip aš sakau, mano auksas – Tauragės šeimos gerovės centro paskirta Akvilija Auksorienė (ne veltui pavardė tokia), mano draugė Valentina, o štai dabar man darbe padeda slaugytoja Sonata Usevičienė. Kai kas rytą pabudęs išgirstu Akvilijos žingsnius už durų (aš juos jau iš toli atpažįstu), man pradeda daužytis iš laimės širdis. Kartais aš ją pavadinu savo „policijos komisaru“, kad jūs tik pamatytumėte, kaip ji neleidžia man gulėti, – savo pagalbininkes vardijo medikas.
Trūksta pagarbos vienas kitam
Eugenijus sako nė akimirkos nedvejojęs, kai klinikos savininkas Arūnas Jancevičius pakvietė jį konsultuoti mažųjų tauragiškių. Tačiau labiausiai jis Arūnui dėkingas už pasitikėjimą, nes nesuabejojo, net nepaklausė, ar Eugenijus pajėgs.
– Turbūt svarbiausia gyvenime ir yra pasitikėjimas ir, žinoma, tikėjimas savo jėgomis. Pagarba vienas kitam. O ypač svarbi pagarba vaikams ir jų tėvams, – įsitikinęs medikas.
Paklaustas, kaip jam, kaip vaikų ligų gydytojui, atrodo šių dienų vaikai, jis labiau akcentavo į dėmesio jiems trūkumą. Telefonai, kiti išmanieji įrenginiai iš vaikų atima didžiąją dalį tėvų dėmesio.
– Žinote, kažkaip taip atsitiko, kad tėvai nebežino pačių elementariausių dalykų – pavyzdžiui, kiek paracetamolio reikia suduoti vaikui, jei jam pakilo labai aukšta temperatūra (15 mg kilogramui, kitu atveju vaiką reikės gelbėti ne nuo ligos, o nuo medikamentų), kada jau reikia sunerimti ir skubėti į ligoninę. O pastebėjote, kad dabar beveik visi šuniukai gatvėje vedžiojami su paltukais, net su batukais, nešiojami ant rankų, su jais bendraujama gal net daugiau nei su savo vaikais, jų sveikata kartais gal net rūpinamasi labiau. Labai trūksta paprasto nuoširdaus bendravimo, – sako medikas.
„Dėde Margi, jūs mane išgydėte“
Liga Eugenijų ne tik išmokė iki begalybės įtempti fizines jėgas, bet ir atgaivino kūrybinį polėkį. Sako, kad eiles kūrė dar mokykloje. O dabar įsiliejo į Tauragės kūrėjų klubą „Žingsniai“. Dalyvauja jų susitikimuose bibliotekoje.
– Labiausiai už tai esu dėkingas savo kolegei, taip pat vaikų ligų gydytojai Ivetai Skurvydienei ir Eugenijui Šalčiui. Atėjusi manęs aplankyti, Iveta buvo griežta – ko čia guli, kelkis ir einam, pasakė. Tuomet pirmą kartą dalyvavau klubo susitikime. Parodžiau keletą savo eilių klubo vadovei Linai Astrauskienei, Eugenijus Šalčiui. Jie paskatino, padrąsino. O dabar jau nebegaliu nekurti, – pasakojo medikas.
Šiuo metu Eugenijus Margis rašo knygą. Kada ji išvys dienos šviesą, dar nežino, bet siužetas pamažu dėliojasi. Paklaustas, apie ką, atsako – apie tai, kaip viskas buvo, apie žmones, kuriuos sutiko, be kurių nebūtų Tauragės. Pažadėjo, kad atsiųs paskaityti keletą pirmųjų puslapių.
– Todėl ir sakau, kad ne apie mane turi būti šitas straipsnis. Apie žmones, kurie gyvena čia, Tauragėje, šalia manęs, su manimi. Aš čia gimiau, čia augau, mokiausi ketvirtoje vidurinėje, čia supratau, kad būsiu gydytojas. Visada su šypsena prisimenu, kaip mane ligoninėje vadindavo mano mažieji pacientai. Visiems Tauragės vaikams aš buvau Margis, ne Eugenijus, ne daktaras, ne gydytojas. Ai, dar dėde Margiu pavadindavo. Einu kartą gatve, o man moja toks jau beveik suaugęs vaikinukas – „dėde Margi, jūs mane išgydėte!“ – šaukia, – juokiasi humoro niekada nepritrūkstantis gydytojas.
Kad vaikams ne taip neskaudėtų
Niekada nesureikšminęs nei kaip atrodo, nei ką kiti pasakys, Eugenijus ir būdamas Tauragės savivaldybės tarybos nariu į posėdį didžiojoje savivaldybės salėje ne kartą yra atskubėjęs tiesiai iš ligoninės. Kai jo kolegos politikai posėdžiaudavo vilkėdami solidžiais kostiumais, jis truputį kuklindavosi, kad mūvi nertinį su meškino aplikacija. Tuomet šių eilučių autorei tarsi teisindamasis tarstelėjo:
– Nespėjau persirengti po naktinio budėjimo. Žinai, aš gyvenu ligoninėje, o be to, turiu taip rengtis, kad vaikams ne taip skaudėtų. Jiems patinka, jie mane beveik visų kompiuterinių žaidimų išmokė.
O šią savaitę paklaustas, ar yra laimingas, Eugenijus nė akimirkai nesusimąstė:
– Žinoma, kad laimingas, net laimingesnis negu buvau.
Su jubiliejumi, daktare!
