Vietoj tyvuliuojančios pelkės sukūrė rojaus kampelį

Apsišarvavę kantrumu ir darbštumu, buvusioje šlapynėje, kur vešėjo tik brūzgynai, Reda ir Jonas Abromai stvėrėsi, rodos, neįmanomos misijos, tačiau vis tik įstengė įrengti žydinčią oazę, kur nuo ankstyvo pavasario iki vėlyvo rudens skleidžiasi žiedų jūra, kur ištisus metus akį džiugina įmantrių formų visžaliai augalai. Daugelis augalų čia atkeliavo iš kitų šalių, sukaupta didžiulė įvairių gėlių kolekcija.

Už delną didesni žiedai

Netoli Ežeruonos krantų, Aukštupiuose, atokiau nuo gyvenvietės, daugiau nei dešimtmetį sutuoktiniai Reda ir Jonas kuria parką – gėlyną, o teritorija tikrai nemaža, 8 ha. Jiedu prisipažino, jog užbaigę savo sumanymą šitą grožį atvers žmonėms, kad kiekvienas galėtų paganyti akis, čia atrastų džiaugsmo kampelį. Sutuoktiniai pripažįsta tik tai, kas natūralu, todėl želdynuose su augalais derina akmenis, naudoja medžio žievės mulčą.

Seniau čia žmogus negalėjo kojos įkelti, įklimpdavo bet kokia technika ir buvo vargelio, kol ją išvaduodavo, todėl Jonas pirmiausia suskubo pažaboti pelkyną – iškasė tvenkinį, į kurį sutekėjo žemės paviršiuje tyvuliavęs vanduo. Vyras negali atsistebėti, kad 20 metrų aukščio šlaite, kurio apačioje vinguriuoja Ežeruona, tvenkinys visada pilnas vandens. Nusausinus teritoriją ranką pridėjo Reda, turinti menininkės gyslelę, kurianti puokštes ir kompozicijas net parduotuvių vitrinoms. Ji apželdino tvenkinio krantą, įveisė 200 kerų rožyną, nusidriekė eilės hortenzijų, akacijų, bijūnų ir jurginų, o viendienių kolekcija jau sparčiai artėja link šimto.

Ypatingas ir vilkdalgių (irisų) rinkinys, kuriame daug įvairiausių veislių, atkeliavusių iš įvairių Europos šalių ir net tolimojo Sibiro. Vieni jau pražydo didesniais už delną žiedais, kiti dar tik krauna žiedynus, o ankstyviausieji jau spėjo nubarstyti žiedlapius. Vilkdalgių grožis griebia už širdies, ypač „barzdotųjų“, ne veltui šios gėlės vadinamos karališkosiomis, yra gavusios graikų deivės Iridės vardą.

– Už kiekvieną šaknelę teko brangiai mokėti. Yra žemaūgių ir aukštaūgių, įvairių spalvų ir ankstyvumo. Vilkdalgių tiek priaugo, kad pradėjome pardavinėti. Negalima jų giliai sodinti. Ateina žmonės, mato žiedus ir išsirenka, o nepražydusių nuotraukas parodome. Kai žydi, puikus laikas išsirinkti. Ir viendienėmis prekiaujame, kurias rečiau kur pamatysi. Smilgų kerai greitai, kaip su kojomis pas pirkėjus išeina. Visi šie augalai nereiklūs, juos lengva prižiūrėti. Pernai daug astrų užauginome, o žiedus turguje išpardavėme, – džiaugėsi Reda, kad jos gėlės patinka žmonėms ir iškeliauja puošti jų namų.

Reda ir Jonas Abromai. Reginos Genienės nuotrauka

Daugelį augalų R.Abromienė moka padauginti, todėl užaugina ne tik savo želdynams, bet ir pardavimui. Turi įvairiausių melsvių, alūnių, jukų, daugiamečių kermėkų, žieminių jurginų, šliaužiančiųjų čiobrelių, retųjų spanguolių, rododendrų, krapinių bijūnų, gauromečių, pūslenių, senovinį pelyną, šalavijų, retųjų mėtų. Redai ir Jonui labiausiai patinka parko, šliaužiančios rožės, nes nekaprizingos ir ilgai, gausiai žydi. Jiems svarbu, kad augalai nebūtų lepūs, kadangi daug laiko jiems skirti negali, ir kad ištvertų lietuvišką klimatą.

– Mūsų gėlyne yra augalų iš Norvegijos, Švedijos, Danijos, turime tokių, kokių turguje tikrai nenusipirksi. Tik pažiūrėkit, kokia ajerų lapija graži, įspūdingos lelijos gėlyne ir tvenkinyje, o kokios įmantrios formos spygliuočių, krūmų, pušų, tujų. Štai berželis, kai čia tik pradėjome viską sodinti, buvo laibutėlis kaip pieštukėlis, o dabar toks aukštas ir kamienas jau storas, – kiekvieno augalo istoriją nupasakojo pašnekovai.

Paglostomas kiekvienas gėlyno „gyventojas“

Kuriamame parke-gėlyne Abromai man surengė pažintinę ekskursiją. Įprasta, kad moterys – gėlių mėgėjos ir puoselėtojos, todėl šiek tiek nustebino Jono žinios apie visus augalus. Jei kokį pavadinimą primiršta, tuoj žiniatinklyje pagal nuotrauką išsiaiškina, o iš patirties žino augalų augimo ypatumus, daug pats sodinukų yra parvežęs iš svetur. Iš to, kaip sutuoktiniai palinkdavo prie kiekvieno augalo ir rūpestingai ranka perbraukdavo lapelius, kaip švelniai paglostydavo sužėlusius „kilimėlius“ ir kiek išsamiai apie juos kalbėjo, abejonių neliko – kiekvienas gėlyno „gyventojas“ jų širdies kertelėje yra suradęs sau vietą.

Reda turi rūpestį – nori gražiai iškloti gėlyno takelius ir kad žolė juose galvos nekeltų, dar mulčo rožynui reikia daugiau. Abromų želdynuose yra priglaustų augalėlių, kuriuos šeimininkai metė lauk, kadangi pas juos skurdo. Dabar jie atsidėkodami klesti ir džiugina gausiu žydėjimu bei vaiskia žaluma. Šeima yra patyrusi ir nuostolių – puoselėtus „metrinukus“ kėnius sudorojo stirnos.

– Visada turėdavom retesnių augalų. Sandovilės dabar „ant bangos“, aš jomis prekiavau prieš 20 metų. Daug yra pridygusių augaliukų, daug turiu šliaužiančių, kurie gali keliauti į kitus namus. Už bijūną esu mokėjusi ir 30 eurų. Pamatau kokią rūšį, kokios dar neturiu, tuoj perku. Iš įvairių kaimelių, iš močiučių parsiveždavau daigelių ir sodindavau. Štai neturėjau tokios raktažolės, matot, jos labai dailus ilgas žiedas, tai vakar nusipirkau, neturėjau ir tokių rožių, – rodė naujausius pirkinius gėlininkė, vis žvilgsniu juos paglostydama.

Reda ir Jonas Abromai. Reginos Genienės nuotrauka

Jonas Abromas sakė, kad ne visus augalus reikia sodinti – kai kurie patys pasisėja. Iš jo parvežtų kelių kankorėžių sėkmingai savaime sudygo pušelės. Dirbdamas ūkio darbus jis spėja pasidžiaugti gamta, pastebi pievose žydinčias įvairiausias gėleles.

– Žmonės daug augalų nemato po kojomis vaikščiodami. Kokių gražių yra Lietuvoje, kokios grožybės žydi lankose, pavyzdžiui, gegužraibės – Lietuvos orchidėjos. Turim čia pievoje ir laukinių čiobrelių. Gamta žmogaus dar nėra sudarkyta, ji labai graži. Gal kažkada pas mus ateis vaikai iš mokyklų, nes tikrai nemažai į ką galima pažiūrėti. Reikia dar akmenis sutvirtinti, kad nekristų į tvenkinį. Jis įžuvintas, daug mailiaus, kelios lydekaitės įleistos. Tvenkinys 4 metrų gylio, čia pagavau 5,1 kg karosą, yra stambių visokių žuvų, daug čia meškerių nutraukta, – džiaugėsi šeimininkas, rodydamas nuotraukas su laimikiais.

Stebina įvairovė

Jonas dirba gaisrininku, tai jis pakeičia aplinką, o Redai ar nepabodo nuo ankstaus ryto iki vėlaus vakaro sukiotis tarp gėlių, daržovių ir daigų, rūpintis namais? Ji patikino, kad darbas su augalais jai mielas, todėl nesiskundžia. Patenkinta ir bendravimu su pirkėjais. Vis dėlto rudenį, sezonui einant į pabaigą, planuoja lankyti linijinių šokių pamokas – dėl karantino šio pomėgio teko atsisakyti, dabar svarsto vėl į jį pasinerti.

O ar padeda Jonas žmonai darbuotis gėlyne? Vyras nusijuokęs patikino, kad padeda „grubius darbus nudirbti“ ir žolę visada „nukapoja“, akmenį kokį paridena. O akmenų čia tikrai daug – po truputį jų prisirinko iš įvairiausių kampelių. Kokia Jonui gražiausia gėlė?

– Juka, nes žydi ilgai, net kelis mėnesius. Tik reikia ilgai laukti, kol pražys, 4–5 metus, nors būna visaip. Nuo šaknies viskas priklauso, kai „siūlai“ lenda iš lapų, reiškia, kad greitai žydės. Tos rūšies jukos, kurias turime, nereikia dangstyti. Man patinka rododendrai ir azalijos. Kiekviena gėlė savotiškai graži, – atviravo Jonas, vis girdamas žmoną.

Abromai ne tik sodina gėlyną, bet ir daug metų verčiasi daigų ir daržovių auginimu. Šalia gėlyno stovi dešimties arų šiltnamis, kuriame jau žydi susodinti pomidorai. Ten išklota orui pralaidi, tačiau žolių augimą stabdanti danga. Kadangi visus darbus nudirba dviese, todėl imasi tokių gudrybių dėl laiko trūkumo. Netoliese ankstyvųjų kopūstų daigai 0,5 ha lauke skleidžia sultingus lapus, netrukus šalia sodins vėlyvuosius, didelis bulvių laukas irgi suvešėjęs, krapai ir svogūnai kaip kareiviai išsirikiavę vagose. Burokėliams skyrė 25 arus, morkoms – 15 arų, braškės senovinės veislės ir atsparios puviniui, įvairovė tikrai nemaža.

Kitoje vietoje, prie Abromų namų Gimtinės gatvėje, stovi du didžiuliai šiltnamiai, vienas jų – daigykla. Tuoj vieną užsodins agurkais – juos augins ir laukuose, o kitame dar yra gėlių vazonėliuose ir įvairiausių daigų, netgi rūgštynių, kurias per sezoną galima pjauti šešis kartus, yra lapinių ir gumbinių salierų, salotų, garbanotųjų ir paprastų petražolių, cukinijų, arbūzų, pomidorų, daugiamečių gėlių. O kainos tikrai draugiškos.

Verčiasi Abromai gyvulininkyste, laiko per 50 mėsinių galvijų bandą, turi daug gražaus prieauglio. Turi ir vieną melžiamą karvutę, todėl pieno produktų neperka. Reda – puiki šeimininkė, spaudžia gardų varškės sūrį – vaišino, jis malonaus skonio. Jono nuomone, jei valdžios politika nesikeis, tai greitai valgysime tik atvežtinį maistą.

Sutuoktiniai džiaugiasi trimis dukromis – vyresniosios dirba pedagoginį darbą, o jauniausioji Janina – būsimoji paramedikė. Dukros padeda, kai tik gali, Jono mamytė, sulaukusi gražaus amžiaus, dar guvi ir taip pat myli gėles.

Reda ir Jonas puoselėja viltį prie tvenkinio suręsti pirtelę, turi projektą ir nameliui čia pasistatyti. Siekia įkurti daržovių perdirbimo fabrikėlį, vis kaupia senovinius daiktus – muziejus mūsų senolių naudotų rakandų tikrai bus. Laida „Svajonių sodai“ prašosi pas juos į svečius, tačiau jie pirmiau nori visus planus įgyvendinti.