Apie vienos šeimos ir visos pokario Klaipėdos krašto kartos likimą

Dalintis:

XX amžiuje ideologiniai režimai ir pasauliniai karai keitė žmonių likimus, perkurdami jų biografijas. Milijonai pasimetusių, dingusių ir nukentėjusių vaikų. Prarastos gyvybės Antrojo pasaulinio karo kraujo mėsmalėje. Ir dar daugiau: nuo karo mašinos bėgančios masinės pabėgėlių kolonos, deportacijos ir išvietinimai, tragiškai išskyrę šeimas. Totalitarinių režimų skleidžiamoje propagandoje žmonių širdyse užgimusi blogio sėkla atvedė prie brutalių, sadistinių veiksmų, genocido ir Holokausto. 

Spektaklis „Šišion“ – kelionė laiku į kruvinųjų žemių teritoriją, pokario Klaipėdos kraštą. Antrojo pasaulinio karo pabaigoje tūkstančiai Klaipėdos krašto žmonių buvo priversti palikti ar laikinai atsitraukti iš gimtosios žemės. Ištuštėjusios sodybos su paliktais daiktais, pietumis ar vakariene ant stalo tapo naujos ir skausmingos Klaipėdos krašto realybės pokariu vaizdiniu. Įprastinė buvusi gyvenimo tėkmės gija buvo suardyta ir nutraukta negrįžtamai. Tik išlikę raudonų plytų atminties likučiai bylojo – kadaise čia būta kitokio gyvenimo. Žodžiai ir tradicijos: vofeliai su kafija ir skirtingi kalbiniai dialektai priminė, kad čia gyveno vietiniai Klaipėdos krašto žmonės.

Nauji pokario vėjai Klaipėdos krašto žmonėms reiškė ir permainingą metą, apsunkinusį savosios tapatybės palaikymą. Tuomet čia likę vietiniai žmonės susidūrė su dramatiškomis tapatybės dilemomis. Šeimose pradėti apmąstyti kalbos vartojimo ir religijos išpažinimo klausimai. Dar daugiau: nelaimė tapo dviguba – nepažįstamai besikeičiantis išorinis krašto veidas, o viduje – poreikis maskuoti savąją tapatybę sovietmečiu. Į užmarštį nuskendo gyva, iš lūpų į lūpas perduodama istorija, palaikiusi krašto bendruomeniškumą ir gyvybės pulsą.

Skaudi tragedija palietė ir Klaipėdos krašto kaimynus iš Šiaurės Rytų Prūsijos, kuri pokariu tapo sovietiniu Kaliningradu. Raudonosios armijos teroras negailestingai sujaukė šio krašto žmonių gyvenimus. Apiplyšę, sergantys ir alkani vokietukai, šiandien geriau žinomi kaip vilko vaikai, stengėsi kuo greičiau pasiekti kaimyninės sovietų Lietuvos teritoriją. Prekiniais traukiniais, pėsčiomis, vežimais mažamečiai vaikai pateko į Klaipėdos kraštą ir į Lietuvą. Nepaisydami sunkios pokario kasdienybės ir baimės padėti šiems vaikams, dauguma lietuvių dalijosi paskutine duonos rieke su alkio kamuojamais Rytų Prūsijos žmonėmis ir jų vaikais. Nemažai vokietukų prisiglaudė ir pas Klaipėdos krašte gyvenusius gimines ar apsigyveno su kitais tokio pat likimo vaikais vadinamuosiuose lageriuose, kiti keliavo toliau, į Lietuvos kaimus, miestus ir miestelius.

Prasidėjęs pokaris daugeliu aspektų buvo sudėtingesnis nei Antrojo pasaulinio karo laikas. Trėmimai, represijos ir baimės tapo neatsiejama žmonių gyvenimo dalimi. Į ištuštėjusias Klaipėdos krašto žmonių sodybas, masiškai vedami sovietinės agitacijos ir propagandos ar asmeninių paskatų, pradėjo keltis nauji žmonės iš vadinamosios Didžiosios Lietuvos. Apsigyvenus naujame krašte jiems teko naujas iššūkis – tapti kaimynais vietinių žmonių, kurių krašto vokišką praeitį ar jos atminties kultūrinius ženklus brutaliai buvo bandoma ištrinti. Abi gyventojų grupės pateko į dviprasmišką ir skausmingą situaciją, negalėdamos apmąstyti savų karo ir pokario traumų.

Išgyvenę pasaulinį karą, patyrę nesaugumo jausmą, praradę ar palikę gimtuosius namus ir priversti maskuoti tikrą tapatybę, Klaipėdos krašto žmonės, ypač jų vaikai, skausmingai išgyveno trauminius procesus. Trauminiai prisiminimai grįžo senatvėje – dauguma jų prisiminė ar labai aiškiai sapnuodavo matytą ir patirtą brutalų Raudonosios armijos kareivių elgesį, terorą ir represijas. Ir Klaipėdos krašto vaikai, kurių šeimose vokiečių kalba buvo išstumta iš kasdienio vartojimo, ją dažniausiai prisiminė tik sapnų pavidalu. Neišspręsti trauminiai klausimai liko pokario kartos skiriamuoju ženklu.

Tik su Lietuvos nepriklausomybe, laisve ir demokratija, jų, kaip ir kitų tautinių ar etninių grupių, represuota atmintis galėjo ir vėl prabilti. Būtent represuotos atminties ir traumų įveikimas buvo paliktas ateities kartoms, kurias kartu gali apmąstyti „Šišion“ spektaklio žiūrovas. Santykiai tarp naujų gyventojų ir vietinių ir jų neiškalbėtos, vis dar skaudančios patirtys tampa pagrindiniu spektaklio objektu. Be pykčio ar neapykantos spektaklyje „Šišion“ bandoma atsigręžti į pokario kartos žmonių gyvenimą, paliekant vietos interpretacijai ir žiūrovo jausmams.

„Šišion“ pristatymo laikai:

Rugsėjo 27 d. Tauragės kultūros rūmai, bilietus platina bilietai.lt

Rugsėjo 30 d. Šilutės kultūros ir pramogų centras, bilietus platina TicketMarket.lt

Spalio 13 d. Pagėgių kultūros centras –  nemokamas renginys.

Daugiau informacijos linoleles.lt  

Parengė Rūta Matimaitytė

Dalintis:

Rekomenduojami video:

Palikite komentarą