Eugenijus Margis: „Vaikų gydymas – tai poezija ir drama“

Eugenijus Margis – Tauragėje žinomas visuomenininkas, buvęs Tauragės rajono savivaldybės tarybos narys. Tačiau šis žmogus geriausiai tauragiškiams pažįstamas kaip vaikų gydytojas, prižiūrėjęs ir gydęs ne vieną augančią tauragiškių kartą. 2020 m. gerbiamą gydytoją ištiko stiprus insultas. Po nelaimės E.Margis stengėsi atsitiesti ir nuolatinis darbas su savo nenorinčiu paklusti kūnu davė rezultatų – 2024 m. vaikų gydytojas vėl pradėjo dirbti. Negana to, neseniai išleista E.Margio pirmoji poezijos knyga, kuri netrukus bus pristatyta plačiajai visuomenei.

Gydytojas, bijantis kraujo

Eugenijus Margis užaugo Tauragėje, kaip pats sako, tarp knygų. Gydytojo tėtis dirbo bibliotekoje, tad ir smalsiam vaikui leido sukinėtis tarp knygų lentynų. Pirmoji E.Margio lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja buvo Irena Šarakvasienė, kuriai gydytojas iki šiol labai dėkingas. Būtent ji pastebėjo Eugenijaus polinkį literatūrai ir skatino puoselėti kūrybos gyslelę. Eilėraščiai, matyt, buvo vykę, kadangi Eugenijaus eilės buvo išspausdintos „Moksleivio“ žurnale. Gydytojas įsitikinęs, kad rašymo geną sūnui perdavė jo tėtis – latvis, puikiai mokėjęs lietuvių ir vokiečių kalbas, dirbęs laikraščio redaktoriumi. Nuo redaktoriaus pareigų E.Margio tėtį nušalino tuometinė valdžia dėl to, kad šis atsisakė stoti į komunistų partiją.

– Tėtis labai mylėjo Lietuvą. Suprato, kad tuometinėje santvarkoje kažkas ne taip. Tą supratimą perdavė ir man. Manęs, jau medicinos studento, per politinės ekonomikos paskaitą profesorius komunistas paklausė, kada susikūrė socializmas. Atsakiau, kad tokio nėra. Dėl mano atsakymo buvo iškviesti saugumiečiai, mane jie sumušė, aš vos netekau studijų vietos institute, – prisiminė gydytojas.

Nuo gabumų literatūros žanrams iki supratimo, kad nori studijuoti mediciną, regis, nemažas šuolis. Kaip tai atsitiko?

– Kai buvau jaunas, buvau tinginys. Ir į fizinio lavinimo pamokas eidavau be fizinės aprangos – būdavau nenusiteikęs sportuoti. Vieną kartą mano fizinio lavinimo mokytojas nusprendė mane pamokyti – liepė bėgti 60 metrų distanciją taip, kaip stoviu – su moksleivio uniforma ir su tais batais, kuriuos avėjau. Aš ir bėgau. Išbėgau tą distanciją per rekordiškai trumpą laiką. Taip treneris Aloyzas Šlepavičius, sužinojęs apie pasiektą naują bėgimo rekordą Tauragėje ir sužavėtas mano pasiekimo, priėmė po savo sparnu – lengvoji atletika tuo metu Tauragėje buvo labai stipri ir žinoma visoje Lietuvoje. Susitvarkė mano tingėjimas. Treneris, matydamas, kad galėčiau mokytis aukštojo mokslo, pasiūlė rimtai apsvarstyti medicinos studijas, – moksleiviškus metus prisiminė Eugenijus.

Eugenijus Margis, paklaustas, kodėl medicinos institute rinkosi būtent vaikų gydytojo profesiją, pusiau juokaudamas, pusiau rimtai sako, kad chirurgu būti negalėjo, nes bijojo kraujo. O vaikų gydytoju būti idealu – net senatvėje žmonės suvaikėja, nusijuokia humoro jausmo nė akimirkai neprarandantis tauragiškis.

Per visas gyvenimo peripetijas poezija E.Margio nepaliko. Kartkartėmis vis kokį eilėraštį sukurdavo. Mylimas vaikų gydytojas patikina, kad ir mažųjų pacientų gydymas jam yra tarp poezijos ir dramos.

– Kai viskas gerai sekasi, vaikų gydymas yra poezija. Kai nesiseka, – drama. Verkdavau kokius tris mėnesius po kiekvienos vaiko netekties, – atviras gydytojas, kurio kabinete ir šiandien įrėmintos sėkmingai pasveikusių, besišypsančių, augančių vaikų nuotraukos.

Insultas ištiko po trijų budėjimo parų

Eugenijus Margis daugybę metų dirbo Tauragės ligoninės Vaikų ligų skyriuje. Teko skyriui kurį laiką ir vadovauti. Gydytojas darbą „parsinešdavo“ ir į namus, o įtampą susimažindavo rūkydamas. Eugenijus pripažįsta – negerai elgėsi pešdamas dūmą. Tai tikrai kenkė sveikatai, bet gydytojas labai išgyvendavo dėl mažųjų ligoniukų. O ir atsakingas jautėsi už visus vaikus. E.Margis pasakoja, kad vaikų gydytojų ligoninėje vis pritrūkdavo – tai kuri gydytoja išeina motinystės atostogų, tai dėl kokios nors priežasties neatvyksta į darbą. Daugiausiai iš eilės gydytojas yra budėjęs 17 kartų.

– Eidavau valanda į darbą anksčiau. Grįždavau namo vėlai. Dar ir kaimynai užsukdavo net po ilgų mano darbo valandų pasiteirauti, kas negerai su jų sveikata, nes kur nors skauda, ar, pavyzdžiui, rega prastėja. Patardavau, pas kokį daktarą apsilankyti, – pasidalija darbingo gyvenimo retrospektyva gydytojas.

Tą lemtingą insulto dieną Eugenijus buvo iš eilės budėjęs tris paras. Nuvykęs į sodą dar spėjo išgerti kavos ir, pradėjęs dirbti trimeriu, pajuto, kad pradeda ištikti insultas. Gydytojas spėjo paskambinti kaimynui, sulaukti greitosios pagalbos automobilio ir nuo to momento nebeatsiminė nieko – paniro į komą. Atsibudęs po komos ir sužinojęs, kad greičiausiai nevaldys pusės kūno, vyras labai išgyveno. Sako, jautė gėdą, kad jis tarytum nebe jis. Po kelių savaičių liūdesio Eugenijus apsisprendė pradėti gyventi geriausiai taip, kaip gali. Pradėjo atkakliai mankštintis. Kojos piršto pajudinimas tapo ženklu, kad galės judinti pėdą. Reabilitacijoje E.Margis jau stojosi ant kojų. Po truputį pratinosi ir prie išėjimo į viešąsias erdves.

– Labai jaučiau žmonių palaikymą. Atrodo, visa Tauragė rėmė ir finansiškai, ir gerais palinkėjimais. Sakiau, kad ir viena ranka, bet visus visus apkabinsiu! – sako medikas.

Tauragėje Eugenijui kasdienybėje padeda dvi moterys – jo gyvenimo draugė Valentina ir asmeninė asistentė Akvilija Auksorienė, atlydėjusi gydytoją į darbovietę, kur ir kalbėjomės.

– Mano auksinis policininkas, – taip šypsodamasis pristato A.Auksorienę vaikų gydytojas.

Akvilija Auksorienė patikina, kad gydytojas pats stengiasi kuo labiau stiprėti fiziškai. Kartais kas nors skauda ir nuovargis užklumpa, tada prireikia paskatinimo iš šalies. Akviliją žavi E.Margio įvairiapusiškumas, apsiskaitymas, tad ir judviejų diskusijos būna įdomios. Tiek asmeninė asistentė, tiek gydytojas sako, kad tarp jų yra abipusis supratimas. Akvilija yra vienas tų žmonių, kurie perskaito ir Eugenijaus eilėraščius, pasipylusius kaip iš gausybės rago po to, kai gydytojas suprato, kad jo veiklioji – dešinioji – ranka gali rašyti.

Pirmoji Eugenijaus poezijos knyga. Mortos Mikutytės nuotrauka

Knyga – sena svajonė

Šiemet pavasarį išleistos E.Margio poezijos knygos pavadinimas – „Nebuvo buvo nebuvo“. Poetas paaiškina, kad knygos pavadinimas tarytum apibūdina visą žmogaus gyvenimą. Jo paties gyvenimą iki insulto ir po jo – taip pat. Knygoje publikuojama 200 eilėraščių. Daugybė jų skirta Eugenijaus mamai. Kuria poetas eilėraščius ir apie Tėvynę bei meilę. Eilėraščiai nuoširdūs, kai kurie – humoristiniai. E.Margis neslepia, kad savo eilėraščių knygą norėjo išleisti seniai, o ir Tauragės literatų klubas „Žingsniai“ skatino tai padaryti. Dabar gydytojas, poetas ruošiasi knygos pristatymui, kuris vyks balandžio 25 dieną Tauragės kultūros centre. Eugenijaus draugai daug prisideda organizuojant poeto knygos pristatymą. Pats E.Margis savo poezijos knyga nori padėkoti visiems tauragiškiams ir ne tik bei pažada, kad renginio metu bus staigmenų.

Draugams, ateiviams, artimiems ačiū
Atėjo, prikėlė, pakėlė, pasakė
Jei nepakeli rankos ar kojos
Gyventi gali ir su žodžiais
Eilėraščiuose.
Pasakyti, kalbėti,
Džiaugtis ir mylėti
Visus ponus, bajorus,
Ateivius, praeivius
Žodžiais apkabint gali.
Todėl išviriau
Poezijos sriubą
Po lėkštę, po šaukštą
Kiekvienam ir visiems
Po lašą gerumo.