Pranešk naujieną
Prenumerata
Kontaktai
Prieš 25-erius metus kultūrininkų Mamertinos Balserytės ir Eugenijaus Šalčio įkurtas Tauragės literatų klubas „Žingsniai“ tarsi gerai sukaltas eilėraštis nesubyra jau trečią dešimtmetį ir subyrėti neketina. „Žingsnių“ aidas plačiai sklinda po visą Lietuvą. Šis aidas aidi daugybėje literatūrinių renginių Tauragės rajone, Vilniuje, Klaipėdoje, Raseiniuose, Marijampolėje, Kelmėje, Pakruojyje, Pagėgiuose, Šilutėje, Šilalėje, Kražiuose, Skaudvilėje, bendruomenėse ir bažnyčiose, muziejų ir kaimo ar miesto visuomenės renginiuose. Išleistos kelios dešimtys knygų, dvi kompaktinės plokštelės, surengta jau šimtai susitikimų su skaitytojais, knygų pristatymų. Įdomiausia tai, kad susidomėjimas mėgėjiškąja poezija nemąžta, o priešingai – auga, plečiasi. Tauragėje vyksta ne tik lokalūs renginiai, bet ir respublikiniai literatūriniai skaitymai, sutraukiantys dešimtis kūrėjų iš visos Lietuvos. Šios dienos pasakojimas – apie dvi klubo nares, to paties kamieno šakas – močiutę Jadvygą Pudžiuvytę-Margevičienę ir anūkę Liną Astrauskienę.
Kalbina Eugenijus ŠALTIS
Lina Astrauskienė: manyje – močiutės energija ir tikėjimas
Šiemet balandžio 1-ąją 85-erių metų sukaktį paminėjusi Jadvyga Margevičienė tebėra aktyvi klubo „Žingsniai“ narė, kokia ir buvo prieš 25-erius metus, klubui tik įsikūrus.
Lina Astrauskienė. Bronislovo Ambrozo nuotrauka
– Gyvenu Tauragės mieste prie nuostabios Jūros upės. Nuo 1972 m. širdyje gimusias eiles pradėjau užrašinėti ant balto popieriaus lapo, nors kūriau nuo mokyklos laikų. Vėliau, nuo 1991 m., eilės pasirodydavo ir rajono laikraštyje. 1998 m. pasaulį išvydo pirmoji mano eilėraščių knyga „Išsineškit mūsų skausmą“, – yra pasakojusi Jadvyga
Na, o kaip sekasi anūkei Linai?
Man pavasaris – jūsų veidai,
Jūsų žodžiai, švelniai išsakyti,
Jūsų žvilgsniai, laimės pilni, –
Taip ir noris visus apkabinti!
Man pavasaris – vaikas glėby,
Šurmulys namuose kasdieninis,
Nenuilstantys kiemo vaikai
Ir draugai, ir kaimynai laimingi.
Taip, ir kai bunda gamta po žiemos,
Kai gagendamos žąsys sugrįžta,
Man taip norisi jus apkabinti
Ir laimingus visus pamatyti!
(L.Astrauskienė)
– Esu Tauragės literatų klubo „Žingsniai“ narė nuo 2012 m. Mano eilės debiutavo dar 1999 m. („Gijos“, Nr.15, literatūrinis „Tauragiškių balso“ priedas, – red.). 2013 metais Tauragės Birutės Baltrušaitytės viešojoje bibliotekoje pristatyta pirmoji mano eilėraščių knyga „Iš jausmo gimsta žodis“. Esu 2014 metų kalendoriaus „Metų laikai poezijoje ir fotografijoje“ bei dviejų poezijos knygų – „Žodžiais tiksintis laikas“ (2014) ir Tauragės literatų klubo „Žingsniai“ almanacho „Dvidešimtmečio kelias“ (2016) sudarytoja. Mano eilės taip pat įtrauktos į šias dvi poezijos knygas ir meilės lyrikos rinkinį „Kai buvom dviese“ (2012).
Šiuo metu ne tik dirbu, bet ir studijuoju Kauno kolegijoje socialinį darbą. Džiaugiuosi nubudusiu pavasariu, nes pagaliau atidariau dviračio sezoną. Pasivaikščiojimai, laikas gamtoje – vienas mano atsipalaidavimo būdų. Mėgstu skaityti, žiūrėti filmus, turėdama laiko siuvuosi drabužius, – apie save pasakoja Lina.
– Kaip tau atrodo, kodėl žmonės kuria, kodėl tu rašai eilėraščius, kodėl fotografuoji? – klausiu Linos.
– Ne kartą esu minėjusi, kad savo eiles tik užrašau. Nesėdžiu ilgai galvodama, susikurdama kažkokią tematiką, tiesiog ateina akimirka ir jos liejasi. Ne be reikalo mano pirmosios poezijos knygelės pavadinimas „Iš jausmo gimsta žodis“. Mano išgyvenimai arba mano artimų žmonių patirtys, kažkokie aplinkos veiksniai nugula manyje ir kai visko susikaupia per daug – išeina iš manęs eilėmis. Kūryba – tai saviraiška. Kurdami atskleidžiame dalį savęs, ištransliuojam savo gerą, kartais neigiamą, energiją, savo požiūrį. O fotografiją atradau netikėtai prieš gerą dešimtmetį. Esu stebėtoja, matau kadrais, labai mėgstu gamtą ir žmones.
– Kaip tavo požiūris į poeziją, bendrai į žmogaus meninę kūrybą per tuos metus, kai pradėjai rašyti ir iki šios dienos, keitėsi?
– Kol nerašiau – nesidomėjau poezija, skaičiau tik mokykloje privalomus kūrinius, ir tiek. Dabar poezija mane pati atranda, ne tik kuriu, bet ir sutinku nuostabių, mane inspiruojančių žmonių. Šiuolaikinė poezija apskritai be rėmų, dažnai giliai kertanti, priverčianti suklusti, kartais nenugražinta, bet vis tiek paliečianti. Be to, atradau dainuojamąją poeziją.
– Kas formavo tavo literatūrinį skonį, pažiūras?
– Gyvenimas formuoja asmenybę, tuo pačiu pažiūras ir skonį, ne tik literatūrinį.
– Esi jaunesniosios kartos, susiformavusios jau nepriklausomoje Lietuvoje, kūrėja. Ar jauti vyresniosios ir dabartinės kartos žmonių atotrūkį vienas nuo kito: kitokį mąstymą, kitokį požiūrį į vertybes, tradicijas, kūrybą, meną?
– Yra atotrūkis tarp kartų, be abejonės. Kartų skirtumai – neišvengiamas dalykas, nes keičiasi laikmečiai, vertybės, technologijos daro didelę įtaką įpročiams, pasaulėžiūrai. Ar gali tarp X ir Z kartos nebūti konflikto? Negali, bet manau, kad labai svarbu ieškoti bendrų interesų, domėtis naujovėmis, istorija, puoselėti vertybes ir mokytis tolerancijos.
– Labai įdomu, kaip sutari su močiute Jadvyga Margevičiene, kuri yra Tauragėje žinoma poetė, nuo pat pirmųjų „Žingsnių“ klubo įkūrimo dienų jo narė, daug parašiusi, išleidusi, daug turinti patirties. Ar kalbatės apie kūrybą, ar pakritikuojate viena kitą?
– Pamenu, vaikystėje bėgdavau pas ją sekmadieniais ir mes kartu eidavome į bažnyčią. Ji mane mokė maldų, mokė tikėjimo Dievu ir aš esu labai jai dėkinga už tai. Net ir šiandien ji man skambina ir vis primena, kaip svarbu nenustoti tikėti. Ir apie kūrybą mes kalbam, paskaitom viena kitai. Aš vis gaunu jos pastabų, kad mano eilės per trumpos. „Gražios, bet trumpos“ – taip ji sako apie mano eiles. O man atrodo, kad močiutės eilės per ilgos, štai ir konfliktas tarp kartų (juokiasi).
– Ko pasimokei iš Jadvygos? Ar labai skiriasi jūsų požiūriai į gyvenimą ir poeziją?
– Buvo gyvenimo etapų, kai mūsų bendravimas nebuvo toks artimas, bet kūryba mus suartino. Dabar, kai karantinas, mudvi telefonu kartą per savaitę bendraujam. Turiu pripažinti, kad ji mane vis aplenkia ir pirmoji paskambina. Ir ačiū Dievui, nes ji yra ta geros nuotaikos dozė – su daina, su savo prisiminimais, su savo linksmais pasisakymais apie senatvę. Būdama 85-erių ji vis dar su labai tvirta savo nuomone, dosni pamokymų, patarimų. Manyje tikrai nemažai jos energijos, tikėjimo, genetika stipri. Mūsų požiūriai skiriasi į daugelį dalykų, bet vertybės panašios. Aš vis dar mokausi iš jos – optimizmo, geros nuotaikos.
– Koks močiutės eilėraštis ar keletas jų labiausiai įsiminė?
– „Kas aš esu šioje žemėje?“ toks egzistencinis, priverčiantis užduoti tą klausimą sau ir būti nuoširdžiai atsakant. Šis močiutės eilėraštis yra ir apie mane.
Kas aš esu šioje žemėje?
Aš esu meilė, džiaugsmas, verksmas,
tyla ir gausmas žemiškoje erdvėje.
Aš esu dalelė bundančio ir žydinčio pavasario.
Aš esu dalelė nueinančios vasaros brandžios.
Aš esu pilnatvė brandaus prinokusio rudens.
Aš esu dalelė sukaustyto gruodo, esu grumstelis,
kuris nuo šalčio ir širdgėlos pavirs baltu rūku.
Aš tik šešėlis pralenkęs save jaunystės kelyje.
Aš tik gelsvas rūkas vasaros žiedadulkių sūkury.
Aš tik mažas taškelis, kuris pasiliks amžinybės paveiksle.
Aš tik akys, mačiusios skausmo šulinių gelmes.
Aš tik žemiškų nuodėmių pripildytas indas – siela.
Aš tik ta, kuri kančia prisotina savo širdį,
o ilgesiu nugirdau savo nerimstančią sielą.
Aš tik mažytė dulkelė amžinybės erdvėje,
iš jos pakilusi ir joje išnyksiu.
– Mokaisi aukštojoje mokykloje. Ar studijos pakeitė požiūrį į gyvenimą, ar išmokė realiai ko nors, ar tik reikia diplomo dėl diplomo?
– Mokausi Kauno kolegijoje socialinio darbo. Birželio mėnesį laukia bakalaurinio darbo gynimas. Labai džiaugiuosi šiomis studijomis, įgytomis žiniomis tiek paskaitų metu, tiek atliekant praktikas. Studijuoti socialinį darbą buvo mano mokyklos laikų neišsipildžiusi svajonė ir tai tikrai nėra diplomas dėl diplomo. Visada domėjausi žmogaus psichologija, stebėjau žmonių elgesį, visada buvau ir esu pasiruošusi padėti kitiems. Studijų metu pagilinau žinias, įgijau profesinių žinių ir per ketverius metus nė karto nesuabejojau dėl savo pasirinkimo studijuoti socialinį darbą.
– Ko svarbaus dar nepaklausiau? Kas tau kelia nerimą šiame gyvenime? Plačiąja prasme – politikoje, žmonių santykiuose, kūryboje, globalėjančioje Lietuvoje.
– Aš, kaip ir visi turbūt, labiausiai dabar noriu sulaukti karantino pabaigos ir turėti galimybę džiaugtis visaverčiu gyvenimu. Pasiilgau renginių, kelionių, žmonių emocijų. Jaučiu, kad reikia įkvėpimo kūrybinėje veikloje. Laukiu nesulaukiu, kada vėl galėsime visi susitikti miesto šventėse, renginiuose be kaukių. Todėl linkiu visiems išlikti pozityviems ir sveikiems.
