Šeštadienį Moksleivių kūrybos centrui (MKC) sukanka 30 metų, tačiau šią sukaktį kolektyvas minės be pompastikos – nuo rugsėjo MKC nebelieka: įstaiga taps meno mokyklos dalimi. Nuo pirmųjų žingsnelių šiai neformaliojo švietimo įstaigai vadovauja pedagogė Jolanta Kazlauskienė. Sulaukusi drastiškų pokyčių, ji skelbia – nors MKC nebelieka, jie niekur nedingsta – bus tol, kol jausis reikalingi.
MKC direktorė Jolanta Kazlauskienė pasakojo, kad prieš 30 metų įstaigoje veikė labai daug gamtos, technikos, radiotechnikos krypties būrelių, tačiau bėgant laikui moksleivių poreikiai keitėsi – dabar dominuoja meno kryptis. Apie 20 metų įstaigoje buvo organizuojami vairavimo kursai, jie nutrūko savivaldybei nusprendus šią veiklą perleisti privatininkams. Didžiausi vargai slėgė kartingų būrelį, kadangi treniruotėms nerasdavo vietos – iš visur vijo įstaigos ir gyventojai dėl keliamo triukšmo ir dangos gadinimo. Pernai ir užpernai MKC bandė gaivinti techninius būrelius, bet nesėkmingai. Seniau jaunimas dažniau realiai tarpusavyje bendraudavo, dabar jiems visas pasaulis – telefone.
– Laikmetis diktuoja kartų skirtumus, tenka prisitaikyti prie naujosios kartos specifinių poreikių ir elgsenos, mokytojams tenka nuolat tobulintis, ieškoti naujų bendravimo ir mokymo metodų. Keičiasi ir tėvų elgesys bei požiūris, todėl pedagogams nelengva, tenka laviruoti. Mes esame darnus labai kūrybingų žmonių kolektyvas, kuriantis ypatingą atmosferą, – kalbėjo direktorė, baigusi ir menotyros mokslus, iki šiol režisuojanti spektaklius. – MKC iš pradžių lankė apie 1000 moksleivių, dabar – apie 700. Mokiniai teigia, kad MKC – tai gyvenimo mokykla. Su suaugusiais buvusiais ugdytiniais ryšys nenutrūksta – jie aplanko ir paskambina, o tai didžiausias atpildas už darbą.
Pasak direktorės, 30 metų gyvavimo sukaktį MKC linksmai paminės savame rate, nes tokios šventės kolektyvui jaukiausios, ir tai nebus „pakasynos“. Reorganizacijos akivaizdoje kyla nerimo ir abejonių, ramina tai, kad susijungs du kolektyvai – išsilavinę, kūrybingi ir darbštūs pedagogai, sugebantys rasti bendrą kalbą. J.Kazlauskienė sako, jog „nereikia galvoti, kad MKC nelieka. Esame ir būsime tol, kol jausimės reikalingi. Būsime sąjungoje su kitais kolegomis, keičiasi tik pavadinimas“.
Pradedant naują etapą MKC darbuotojų nuotaikos įvairios. Choreografijos mokytojai Indrei Gedminienei naujovės patinka ir negąsdina – „bus ta pati panelė, tik su kita suknele“. Būgnų studijos vadovą Ruslaną Sanijevą jungimas neramina, reorganizaciją jis vadina iššūkiu. Vokalinių kolektyvų vadovė Alina Dambrauskienė tikisi, kad pažinusi muzikos mokyklos kolektyvą galės atsikratyti baimių ir abejonių. Metodininkei Indrei Mockaitienei MKC reorganizacija prilygsta artimo žmogaus netekčiai, keliančiai nemalonius pojūčius.
Metodininkė Indrė Petraitienė savo talentus atskleidė būtent pilyje, dabar dvi jos dukros čia lanko būrelius. Jos nuomone, artėja nelengvas laikotarpis, iššūkiai lauks už kiekvieno kampo, bet panikuoti neverta – vienas kitą drąsina primindami, kad per „kančias į žvaigždes“. Gitaros studijos vadovas Vilmantas Tamoševičius svarsto, kad susijungimo etapas bus sunkus – neišvengs trinties, darbų nepasiskirstymo – kas kam priklauso ar nepriklauso. Pedagogas spėja, kad normaliai funkcionuoti naujoji įstaiga pradės tik prabėgus 2–3 metams, o naujajam vadovui bus sunkiau nei prezidentui.