Muziejuje Batakiuose – spalvotos šventųjų skulptūros

Tautodailininkė Ona Paulauskienė (81) savo muziejuje, įrengtame nuosavoje valdoje Batakiuose, eksponuoja apie 100 medinių angelų, o šventųjų skulptūrų yra išdrožusi apie 50. Menininkė sako esanti labai laiminga, nes kasdien drožinėdama medį gali paversti jį meno kūriniu, sveikata nesiskundžia, o gyvenimo be kompiuterio neįsivaizduoja. Savo dirbinius drožėja nudažo spalvotai, nes taip darydavo senoliai, tokie jai gražesni.

Šaltuoju laikotarpiu, nuo spalio mėnesio iki Velykų, batakiškė Ona Paulauskienė drožinėja šventųjų skulptūrėles. Ne visos nugula ant jos muziejaus lentynų – daug dirbinių iškeliauja pas žmones, į koplytėles ar bažnyčias, daug išdovanoja. O.Paulauskienės drožiniai pasklidę po visą Tauragės kraštą: vien Batakių apylinkėse – apie 10, Žygaičiuose – 4, Batakių bažnyčioje – 3. Vienas naujausių drožėjos kūrinių – šv. Ona bus įkurdinta Gryblaukio kaimo koplytėlėje.

– Šią žiemą labai daug padariau: kelias koplytėles, Budą, kuris keliaus į Rusnę, šventuosius Oną, Florijoną ir Kotryną pagal užsakymus išdrožiau, šiandien nudažiau šv. Agotą. Skubu padaryti, ką užprašė. O šv. Florijonas keliaus į parodą-konkursą „Aukso vainikas“, – vardijo skulptorė. – O, kaip man patinka skulptūrėles dažyti! Man jos spalvotos labai gražios. Nedažytų angelų turiu apie šimtą, dabar dar labiau yra į ką akis paganyti!

Nuosavame muziejuje telpa visos skulptūros, kadangi dauguma nedidelės, apie 30 cm aukščio, yra keletas ir didesnių, siekiančių metrą. Menininkės rankose jau 30 metų mediena virsta įspūdingais kūriniais. Ji sako, kad vos žvilgtelėjusi nustato medžio rūšį, ar skaptavimui mediena tinkama, patikrina drožtuku, žiūri, kad nebūtų šakų, nužievina.

Ona Paulauskienė savo skulptūrėles dažo spalvotai, nes tokios jai pačios gražiausios. Asmeninio albumo nuotraukos

– Jei medis minkštas – pasidedu drožybai, labiausiai mėgstu liepas. Balandžio 16 d. man sukaks  82 metai, o be skaptavimo negaliu: nepajuntu, kaip su drožtuku rankose diena prabėga. Esu laiminga, kad galiu daryti tai, kas man labai patinka. Vasarį dar drošiu, o kovą dienos ilgės, šviesės, eisiu į šiltadaržį, į lauką, sėsiu ridikėlius, sodinsiu gėles, – atviravo talentinga meistrė. – Dabar knygas skaitau, turiu kompiuterį, televizorių, tai nenuobodu. Anūkus auginau, jie mane ir išmokė kompiuteriu naudotis, jau daugiau nei dešimtmetį be interneto negaliu, feisbuke turiu savo paskyrą. Daug informacijos susirandu „Google“.

Ona Paulauskienė nesutinka su išgirsta nuomone, kad sugadino savo dirbinius pradėjusi juos dažyti. Internete ji sužinojo, kad nenuspalvintų šventųjų skulptūrų nebūdavo, Telšių muziejuje matė apie 300 senovinių koplytėlių – jos visos buvo išblukusių spalvų, dažytos.

– Pradėjusi drožinėti dažiau ir dabar, kol drošiu, tol dažysiu. Dabartiniai dažai greit išdžiūsta, anksčiau aliejiniais dažydama vargdavau, nes džiūdavo kelias dienas. Vasarą žmonės užsuka į mano muziejų, ekskursijos iš mokyklų atvažiuoja, parodos, valandėlės Batakių mokykloje vyko, vaikus pamokiau, kaip drožtukais skaptuoti, – pasakojo batakiškė. – Dabar karantinas, jau užsirašiau, kad skiepysiuosi nuo koronaviruso, laukiu, kad tik greičiau.

Tautodailininkė apgailestavo, kad negali dirbti elektriniais įrankiais. Jei bent dešimčia metų būtų jaunesnė, skulptūras gamintų naudodama specialius pjūklus: būtų greičiau ir lengviau. Nuo vaikystės ji mėgdavo meistrauti: taisydavo grindinius, kaldavo gardus, o gėlėms – staliukus.

– Ant dirbinių visada išpjaustau savo pavardę. Mano senelis buvo medžio meistras, drožinėjo lazdas, bet vardo neišskobdavo, todėl daug jo dirbinių liko bevardžių. Jis ne tik reikalingus daiktus droždavo, bet labai daug vaikams medinių žaisliukų padirbdavo, – pasakojo skulptorė.