fbpx

Sigitas Kancevyčius: „Pabandykite įsivaizduoti, kaip nuotoliniu būdu repetuoja šokėjai“

Dalintis:

Pagėgių kultūros centre tik iš pirmo žvilgsnio tylu. Tačiau darbo kabinetuose barška kompiuterių klaviatūros, skamba telefonai, girdėti nuotoliniai pokalbiai. Jau metus šiai organizacijai vadovauja tauragiškis Sigitas Kancevyčius. Daug metų kultūros srityje dirbantis įstaigos vadovas dar yra ir režisierius, vadovauja keletui meno kolektyvų. Kaip pandemijos gniaužtuose kultūros darbuotojams pavyksta įkvėpti kūrybinio oro? Apie tai ir ne tik su S.Kancevyčiumi Pasaulinę kultūros dieną kalbėjomės tuščioje kultūros namų salėje.

– Kuo šiandien Pagėgiuose gyvena kultūra? Tikriausiai ir visoje Lietuvoje situacija panaši?

– Turbūt mes iš bendro Lietuvos kultūros konteksto nelabai skiriamės. Gyvename vidinių prieštaravimų pasaulyje. To, kas mums buvo įprasta, iš ko įprastai valgome duoną, šiandien negalime daryti. Tačiau nesame uždaryti, mūsų veikla nesustabdyta, dirbame kitus darbus. Veiklos gal kiek neįprastos, pavyzdžiui, knygų leidyba. Lyg ir ne visai Kultūros centro misija, tačiau dirbti ir užsidirbti duonai reikia. Per karantiną susipažinome su puikiu žmogumi, kraštotyrininku Broniumi Bagdonu, sukaupusiu labai daug rankraščių apie Pagėgių kraštą. Planuojame išleisti tris knygas.

Įvairios veiklos vyksta ir per socialinį tinklą „Facebook“, stengiamės tą liūdną kasdienybę kažkaip praskaidrinti. Sudėtinga dirbti ne „pilna koja“. Sunku psichologiškai. Mes pratę prie auditorijos, o dabar jos nėra, net nejauku salėje. Anksčiau čia nuolat vykdavo repeticijos, spektakliai, skambėjo muzika, o dabar labai keista. 

– O kaip jaučiasi kultūros darbuotojai?

– Apsipratom. Pradžioje buvo nepaprastai sudėtinga. Diskutavome su kolegomis iš kitų kultūros centrų – ką daryti, kaip daryti, visi pasimetę. Kai tu negali daryti to, ką darai visada, to, ką tau priklauso daryti, jautiesi kaltas. Juk neaiškinsi išėjęs į gatvę, kad dėl karantino tu negali to veikti ar ano. Tačiau veiklos radom – darbuotojai kėlė kvalifikaciją, gimė naujų iniciatyvų ir tas vakuumas tarsi susitraukė. Kolegoms vis primenu, kad kultūros darbuotojas privalo skaityti knygas, ypač grožinę literatūrą. Ir aš turiu prikaupęs knygų, vis galvojau, gal ateis laikas, perskaitysiu. Ir tas laikas atėjo. Dirbant kultūrinį darbą grožinė literatūra yra pagrindas. Iš romanų visuomet galima kažką pasiimti, ką panaudosi kūryboje. Mūsų fantazija ne begalinė, o va fantazija, sudėta į grožinę literatūrą, – begalinė.

Kaip vyksta meno kolektyvų repeticijos?

– Nuotoliniu būdu.

– Sunku įsivaizduoti…

– Pabandykite įsivaizduoti, kaip nuotoliniu būdu repetuoja šokėjai…

– Arba kaip repetuoja instrumentinis ansamblis…

– Internete esu matęs, kad tai įmanoma. Ir skamba, kaip bebūtų keista. Bet va šokiai. Kai yra brėžiniai, kai reikia partneriams laikytis už rankų ar porininkas porininką laiko glėbyje. Tai čia toks daugiau bendravimas vyksta, nes dėl kokių priežasčių į meno kolektyvus ateina žmonės? Dėl bendravimo. Todėl bendravimas, kad ir nuotoliniu būdu, yra išlikęs. O realių repeticijų nevyksta.

– Esi ir liaudies teatro režisierius. Kaip vyksta teatro repeticijos?

– Nežinau, gal yra specialistų, kurie gali repetuoti nuotoliniu būdu. Bet aš to nesuprantu. Kaip galima per nuotolį sukurti kokybišką teatro turinį, tą tikrąjį jausmą? Nelabai įsivaizduoju. Mes bendraujame nuotoliniu būdu – peržiūrime nuotraukas, planuojame ateitį, diskutuojame apie knygas. Labai mėgstu perskaitytą knygą pristatyti savo artistams. Rekomenduoju perskaityti ir jiems, po to įdomu padiskutuoti, nes kiekvienoje knygoje galima rasti teatro arba ką į jį atnešti.

Juk spektaklio statymas prasideda daug anksčiau nei tu sukvieti aktorius. Idėja turi susigulėti. Turėjau keletą pjesių dar nuo studijų laikų, kurias sakiau, kad kada nors pastatysiu. Su lenkų dramaturgo Jerzy Janicki pjese „Susitikimas kalvėje“ daug metų vaikščiojau mintyse. Vėliau ją pastačiau Tauragės liaudies teatre. Atėjo laikas, subrendo ir lengvai įgyvendinau.

Rašau pjeses mėgėjiškiems teatrams. Keletą jų yra pastatę kai kurie kolektyvai. Ir va vienai pjesei niekaip nesugalvojau pabaigos. Nuvažiavau į vieną teatrą, į kitą, bet nepatinka man ta pabaiga. Ir vieną dieną važiuojant į darbą tiesiog šauna į galvą mintis. Atvykęs į darbą puoliau rašyti ir dabar esu patenkintas. Kodėl apie tai kalbu? Todėl kad kultūrinis darbas tavyje vyksta nuolatos. 

– Grįžkime prie renginių. Juk planuojate kažkokius. Juolab girdėjau, kad ir finansavimas skirtas tradiciniams renginiams. Pagėgiai žymūs savo žąsų turgumi, Joninėmis ant Rambyno kalno.

– Taip, tai šio krašto vizitinės kortelės. Mes jau pernai su Joninėmis turėjome atitinkamos patirties. Aš tik buvau pradėjęs dirbti. Gavome finansavimą iš Kultūros tarybos, ruošiamės labai rimtai, pakvietėme atlikėjus, renginį sustygavome. Tačiau mūsų vadovai liepė renginio nebedaryti. Kaip nedaryti? Tuo metu dar nemokėjome kitaip gyventi. Dabar jau mokam suktis iš padėties. Vis dėlto išsiprašėm, kad renginys vyktų. Tačiau Joninės išėjo labai „skystos“. 

– Sigitai, ko palinkėtum visai kultūros bendruomenei?

– Nepasimesti. Neišsigąsti. Laikas mus jau patikrino. Visas geras idėjas, geras mintis reikia dėti į „stalčių“. Ir kai baigsis korona, trauksime viską lauk ir driokstelėsime. Tad jeigu kūrybinis procesas neveikia rankomis, kojomis, tegul veikia galvoje. Toks būtų mano palinkėjimas.

Kalbėjosi Renaldas Malychas

Dalintis:

About Author

Rekomenduojami video:

Palikite komentarą