Černobylyje dirbę tauragiškiai jaučiasi pamiršti

Prieš 39 metus, 1986 m. balandžio 26 d., Ukrainos teritorijoje, netoli Pripetės miesto, sprogo atominė elektrinė. Iki šiol tai didžiausia avarija visos branduolinės energetikos istorijoje. Likviduoti sprogimo padarinių sovietų valdžia siuntė armijoje tarnavusius vyrus. Tarp jų buvo ir tauragiškių.

Kaip siaubo filme

Pavardės nenorėjęs atskleisti Tauragėje tarnavęs kariškis Antanas į Pripetės sritį buvo išsiųstas 1986 m. spalį ir ten išbuvo keturis mėnesius. Tauragiškis nedirbo pačiame katastrofos epicentre – jis rūpinosi maisto sandėliavimu ir transportavimu į kareivinių, kurios buvo specialiai pastatytos avarijos padarinius likviduojantiems „partizanams“, valgyklas. „Partizanais“ vadinti visi vyrai, jau atlikę privalomąją karinę tarnybą, pasirinkę civilių gyvenimą, tačiau visada pasiekiami, jei vėl jų tarybų valdžiai būtų prireikę. Antanas net ir po daugelio metų aiškiai atsimena, kad vos išlipus iš traukinio Pripetės apskrityje, gerklę užgniaužė šleikščiai saldus kvapas, o akis patraukė neįprastai aukštos piktžolės. Tačiau, kaip černobylietis sako, net dabar pagaugai kūnu nubėga prisiminus, kokia spengianti tyla visur tvyrojo – tiek gamtoje, tiek kadaise gyventuose kaimuose. Nei paukščiuko balso, nei šnarančios žolės.

–  Kaip kokiam siaubo filme, – net nusipurto Antanas.

Kareivinėse galiojo viena griežta taisyklė – negerti vandens tiesiai iš čiaupo, maisto ruošimui ir gėrimui naudoti tik virintą vandenį, tačiau atsirasdavo drąsuolių, kurie įspėjimų nepaisydavo. Sugrįžęs į Lietuvą Antanas daug metų jautė nuolatinį, gan stiprų galvos skausmą, tačiau vyras patikina, kad vėliau skausmas pranyko.

Krito dantys

Dar vienas tauragiškis, išvesdintas tiesiai iš darbovietės ir išsiųstas tvarkyti Černobylio AE sprogimo paliestų apylinkių, yra Pranas Poška. Jis buvo vienas iš 24 tauragiškių, tądien išvežtų į Pripetę. P.Poška teigia, kad nė vienas iš autobusu vežamų vyrų nežinojo, į kur vyksta, tačiau, kadangi neseniai buvo įvykusi Černobylio katastrofa, netrukus prasidėjo svarstymai, ar tik nebus ši kelionė į liūdnai pagarsėjusią Pripetę. Visi kartu vykę vyrai buvo atitarnavę armijoje ir pradėję kurtis savarankišką gyvenimą Tauragėje. Po ilgiau nei parą trukusios kelionės tauragiškiai pasiekė Palecko kaimą. Kaimas pasirodė tuščias, tačiau, kaip vėliau paaiškėjo, gyvenvietėje buvo likę keliolika senyvo amžiaus žmonių. Paklausti, kodėl nesitraukė iš radiacijos veikiamo kaimo, atsakydavo: „Kur mes bėgsim? Neturim kur. O gyventi reikia toliau“. P.Poška ir buvo sovietų valdžios įdarbintas stogdengiu bei įvairių darbų meistru Palecko kaimelyje. Vyras sako, kad kaimelio senukai visada buvo draugiški, gailėjo visų į Pripetę priverstinai atvežtų žmonių ir buvo labai vaišingi, tačiau P.Poška niekada nevalgydavo net ir nuoširdžiai siūlomo Palecko gyventojų maisto, neskindavo gundančiai atrodančių, labai didelių braškių ir obuolių.

Vos išlipęs iš autobuso tauragiškis taip pat iškart pajuto labai neįprastą orą.

– Mus pasitiko dusinantis oras. Aštrus kvapas. Pradėjom visi kosėti, bet po kelių valandų apsipratom. Vėliau man pradėjo skaudėti smilkinius, spengti galvoje. Galvos skausmas, po beveik keturiasdešimties metų, jau gerokai sumažėjo. Po dviejų savaičių gyvenimo Pripetės rajone pradėjo klibėti ir kristi dantys, – šiurpiais prisiminimais pasidalijo černobylietis, sakantis, kad dar vienas baisus dalykas Černobylio apylinkėse buvo absoliuti tyla gamtoje.

Dabar – pamiršti

Po pusės metų P.Poška grįžo į Lietuvą. Tarybinės armijos patikėtiniai tauragiškius Pripetėje laikė ilgiau negu buvo leista pagal medicinos reikalavimus, o ir elgėsi kaip su menkaverčiais – karštomis vasaros dienomis varydavo dirbti ant stogų, neduodavo darbinių pirštinių, apsauginius rūbus nuo radiacijos suteikdavo tik tam laikui, kol vizituodavo svarbūs asmenys.

P.Poška yra vienas iš nedaugelio Tauragės černobyliečių, gavusių pažymą apie sveikatai padarytą žalą likviduojant Černobylio AE avarijos padarinius. Daugelio P.Poškos likimo draugų jau nebėra tarp gyvųjų.

Lietuvai atgavus nepriklausomybę, 1990-ųjų pradžioje, Tauragėje buvo įsteigta černobyliečių draugija, bet ji gyvavo neilgai – galbūt nebuvo stiprių lyderių ir draugijos veikla natūraliai nutrūko. Dabar tiek Antanas, tiek P.Poška jaučiasi valstybės pamiršti. Vyrai sako, kad nereikėtų Černobylio avarijos padarinius šalinusių ir Pripetėje ne savo noru buvusių žmonių išbraukti iš dabarties. Sveikata jiems vis dar brangiausias turtas, tad nors įstatymiškai leistinas siuntimas į sanatoriją būtų priimamas su džiaugsmu.