Pranešk naujieną
Prenumerata
Kontaktai
Straipsniuose apie autokroso varžybas ne kartą nuskambėjo ir Mariaus Zajančausko, kaip Tauragės krašto atstovo, pavardė, nors jis su šeima gyvena Pagėgių savivaldybėje, Piktupėnuose. Sportininkas sako, kad šiųmetis sezonas buvo kupinas įvairių gedimų, tačiau dėl to vairo iš rankų jis nepaleidžia ir jau planuoja, ką darys kitais metais.
Sujungė „Subaru“
Tarp gausybės mažoniškių, besirungiančių autokroso „Folkrace“ klasėje, dažnai minimas Marius Zajančauskas į varžybas važiuoja iš Piktupėnų. Valstybės sienos apsaugos tarnyboje dirbantis trijų vaikų tėtis savo laisvalaikį skiria adrenalino iškrovai autokroso trasoje. Įdomu tai, kad Mariaus šeimos namų kieme stovi ne vienas „Subaru“ markės automobilis. Keturi draugai – Marius Zajančauskas, Vilius Kiniulis, Donatas Černauskas ir Edgaras Merkelis – susipažino būtent dėl šių automobilių pomėgio. Tačiau lenktynėse Marius pasirodo visai kita transporto priemone.
– Šita automobilių markė sujungė keturis žmones – mane su Viliumi, Donatu ir dar Edgaru Merkeliu. Tada prasidėjo bendravimas, bendri interesai, prisidėjo ir adrenalino poreikis. Aišku, buvo tas žavesys, kad „Subaru“ yra nepagaunama mašina, gerai lekia. Bet pirminė tos markės automobilių paskirtis buvo ralis. Mus traukė ta linkme, – pasakojo M.Zajančauskas.
Įdomu tai, kad kaip ir kiti kalbinti autokrosininkai Marius su šeima liko gimtajame kaime, kur susilaukė su žmona trijų atžalų. Lenktynininkas prisimena, kad sąlytis su technika jį lydėjo nuo mažumės.
– Tėvai užsiima žemės ūkiu. Sena technika genda, reikia remonto, tai mechanikavimas prasidėjo kaip visiems vaikams – nuo raktų padavinėjimo ir žibintuvėlio laikymo. Kiekvienas vaikas siekia viską daryti pats, tai ir aš bandžiau, pradėdamas nuo dviračio. Vėliau tik perėjau prie vidaus degimo variklių, – prisiminė pašnekovas, patikindamas, kad mopedo taip ir neturėjo.
Kartais į varžybas keliauja ir jaunėlė Mėta su Gustu. Asmeninio albumo nuotrauka
Be jokios abejonės, pirmuoju Mariaus automobiliu tapo „Subaru“. Meile šiems automobiliams jis užkrėtė ir žmoną Ingą. Marius sako, kiekvienas serga sava liga: kam žvejyba, kam šokinėjimas parašiutu, kam automobiliai. O kai pats sergi, tai ir kitus tuo virusu užkreti.
Į autokrosą – išbandęs slalomą
Autokroso „Folkrace“ klasėje Marius pasirodė ne iškart. Pirmiausia jėgas išbandė slalome. Tik pašnekovas čia atvirai pripažįsta – slalome adrenalino pritrūko, nors greitį galima išvystyti nemažą, trasoje vienam važiuoti nėra taip įdomu.
– Norėjosi daugiau greičio, adrenalino, tad kai to nebeužteko, žengėme į kitą etapą. Slalome nuobodu, nes važiuoji vienas – vienas stoji prie starto, išvažiuoji ir parvažiuoji vienas. O autokrose prie starto stoja bent penki automobiliai. Turbūt bet kas sugebėtų važiuoti, kai niekas nesiveja, lengva – gali prilėtinti, atidžiau į duobes žiūrėti. O kai lipa ant kulnų, turi išlikti šaltų nervų, – įsitikinęs M.Zajančauskas.
Ne paslaptis, kad Marius išbandė jėgas ir jau mūsų puslapiuose ne kartą minėtose „Weekend grand race“ lenktynėse. Tačiau vos vieną sezoną važiavo drąsiai be apsaugos lankų – jų niekas ten nereikalauja. Vėliau nusprendė, kad saugumas ir atsakomybė prieš save bei savo šeimą svarbiau. O vairavimo subtilybių teko mokytis pačiam.
– Startas buvo gan paprastas – jokių lankų ar kitų apsaugų, pilna įprastinė mašina. Tik vėliau atėjo supratimas: gal sėdynių nereikia, gal ir apdailos detalės nebūtinos? Visa tai sudaro papildomą svorį. Pravažiavęs vieną sezoną supratau, kad saugumas labai svarbus, mes vieni pirmųjų susidėjom apsaugos lankus, – apie papildomas investicijas į automobilį pasakojo lenktynininkas.
Tokį sprendimą lėmė vienose varžybose išvystas gerokai aptrankyto „Honda Civic“ vaizdas, kai vairuotojo durelės ir slenkstis buvo sustumti kone iki pat vairuotojo sėdynės – lenktynininkai automobilyje pasikeisdavo per bagažinę. Tiesa, Marius su savo komanda tuomet važiavo „Audi“. To priežastis paprasta – keturiais ratais varomi automobiliai varžybose rungdavosi neįskaitinėje klasėje. O juk kiekvienas į varžybas atvažiuoja tikėdamasis reikšmingesnio rezultato. Todėl pasirinktas priekiniais ratais varomas automobilis. Vėliau komanda persėdo į „VW Golf“.
Marius Zajančauskas. Mortos Mikutytės nuotrauka
Žinias kaupia per patirtį
Įsigytas „VW Golf“ netenkino Mariaus. Kaip jis sako, gatvėje mašina konkurencinga, tačiau trasoje sureaguoja per lėtai.
– Jo variklio galia yra kitame diapazone, nei reikia varžyboms. Trasoje yra molio, juo apkimba ratai, iš posūkio išvažiuojant apsukos nukrenta ir kol pasieki reikiamą variklio galingumą, užtrunka – varžybose tai amžinybė, nors ir su tokiu esam laimėję Sungailiškių trasoje. Kai užkalė variklis, atsirado kitas golfas, – prisiminė M.Zajančauskas.
Žinių trūkumą keisti išmanymu teko pačiam. Jau ne vienas lenktynininkas „Tauragės kurjeriui“ patvirtino, kad informacija – neįkainojamas dalykas, kuriuo trasos varžovai nesidalija.
– Tie, kas profesionaliai važiuoja, informacijos nepaleidžia – draugai draugais, kol susitinka trasoje. Ten jau konkurentai. Kam sau konkurentą auginti? Nors mes draugų rate ir informacija pasidalinam, ir mechaniniais gebėjimais, – lenktynių užkulisius šiek tiek atskleidė pašnekovas.
Marius Zajančauskas sako, kad pirmą kartą nuvykus į tuomet dar „Palūtarkų“ klasės varžybas akys buvo didelės, emocijų daug. Akivaizdu, kad organizavimas rimtesnis, taisyklių daugiau, o ir atsipalaiduoti nebuvo kada, nes rungtis teko su labai skirtingais varžovais – nebuvo atskirų klasių pagal variklio galingumą.
– Tokio masto renginyje buvome pirmą kartą. Teko važiuoti pagal federacijos taisykles. Rungėmės visi kartu, pirmąją vietą laimėjo keturiais ratais varomas automobilis. Faktas, kad jam pralaimėjome, nenuliūdino, bet supratom, kad jis nėra visagalis – Vilius net buvo vienu momentu jį aplenkęs, tik paskui padarė klaidą. Tai ir davė mintį, kad „weekendas“ ne mums, – prisiminė patirtus įspūdžius Marius.
Vežasi daugybę atsarginių dalių
Perėjimas rungtis į autokroso „Folkrace“ klasę, anot Mariaus, išėjo bent šiek tiek finansiškai į naudą. Pašnekovas skaičiuoja, kad „Weekend Grand Race“ lenktynėse vieną automobilį vairuoja pasikeisdami trys komandos atstovai. Per kvalifikacinius važiavimus kiekvienas važiuoja po 15 minučių, tada – kiekvieno komandos nario finaliniai ratai. Lenktynininkas skaičiuoja, kad per vienas tokias varžybas automobilis nuvažiuodavo tiek pat kilometrų, kiek dabar rungiantis autokrose nuvažiuoja per visą sezoną.
Pirmasis autokroso sezonas Mariui buvo itin sėkmingas – bendrojoje įskaitoje iškovota pirmoji vieta. Marius sako, kad jau pirmame posūkyje tampa aišku, kas iš tiesų geriau vairuoja. Tik šiemet sezonas buvo įtemptas ir pilnas išbandymų – patirtas ne vienas automobilio gedimas.
– Šiemet sekėsi ne taip, kaip norėčiau. Rezultato prasme gan neblogai, bet kaip varžybos – taip gedimas. Kupiškyje nebaigiau finalo, nes lūžo traukė, kvalifikacijoje vis nesisekė, o jos metu sprendžiama starto pozicija finale. Neturėjau šiemet varžybų, kad nebūtų kas nors sugriuvę ar lūžę. Žinoma, buvo ir mano klaidų – į vieną posūkį įvažiavau per greitai, kitose varžybose per vėlai pamačiau provėžą, – nuostolius skaičiavo autosporto mėgėjas.
Tokie atvejai gaišina brangias sekundes ir, žinoma, tuština piniginę. M.Zajančauskas į kiekvienas varžybas vežasi pilną bagažinę atsarginių detalių, bent du padangų komplektus, nes niekada nežinai, ko gali prireikti. Tik variklio ir pavarų dėžės nesiveža, nes elementaru – jų greitai lauko sąlygomis nepakeisi.
Kone į kiekvienas varžybas keliauja ir žmona Inga, dukros Ieva ir Mėta, sūnus Gustas. Pasak Mariaus, ištikimiausios sirgalės – žmona ir keturmetė Mėta. O Ieva jau bando pati vairuoti. Kas žino, gal autokroso trasoje išvysime ir ją jaunimo klasėje.
