„Lietuvos SSR Rašytojų sąjungos žurnalo „Pergalė“ redakcija parengė spaudai pirmąją serijos „Tremties archyvai“ knygą pavadinimu „Šiaurės eskizai“, kurios autorius Vladas Vyšniūnas. Lietuvos Glavlitas kontrolei gavo leidinio rankraštį, kurį pateikėme susipažinti respublikos KGB ir Lietuvos KP Centro komitetui. Mūsų nuomone, leidinys neprisidės prie lietuvių liaudies konsolidavimo, nepagerins santykių tarp respublikoje gyvenančių tautų“. Ši citata paskatino pasidomėti paskutinėmis Lietuvos glavlito dienomis. Kas buvo ir kaip veikė ši organizacija? Tai labai svarbu žinoti ir įvertinti šiandien, gyvenant laisvoje šalyje, kasmet gegužės pradžioje minint Spaudos laisvės ir Spaudos atgavimo dienas.
Cenzūravo viską, kas parašyta
Su SSRS kultūros, literatūros, žiniasklaidos visų rūšių (karinės, politinės, ideologinės ir kitos) išankstinės cenzūros institucija – Glavlitu – susidurdavo kiekvienas kūrėjas. Glavlitas kontroliavo visą žiniasklaidą, knygų leidybą ir platinimą, kino filmus ir teatro spektaklius, žemėlapius, muziejų ekspozicijas, viešas parodas, masinę dailės produkciją, ypač valdžios atstovų portretus. Draudė skelbti karinius ir pramoninius objektus, minėti kai kurias pareigas. Vykdė ir politinę, ideologinę cenzūrą, kuri nebuvo aiškiai reglamentuota. Nuo jos labiausiai nukentėjo grožinės literatūros kūriniai.
Lietuvoje Glavlito padalinys buvo įkurtas po sovietų okupacijos 1940 metais. Iki 1941 metų birželio 21-osios buvo parengti keturi draudžiamų spausdinti autorių ir leidinių sąrašai, į kuriuos įtrauktos 167 pavardės, 355 leidiniai, patikrintos miestų ir apskričių bibliotekos, pradėtos tikrinti valsčių bibliotekos. Iš bibliotekų, knygynų, leidyklų išimta ir sunaikinta pusė milijono knygų.
Bibliotekų fondų valymas vyko nuolat – iki 1989 metų. Išimtos emigravusių rašytojų knygos. Nuo 1958 metų iš užsienio siųsti leidiniai lietuvių kalba buvo tikrinami Vilniuje.
1990 metų vasario 26 dienos Lietuvos SSR Ministrų tarybos nutarimu Glavlito padalinys panaikintas. Ir vis dėlto, net paskutinėms imperijos dienoms einant, cenzoriai nenorėjo paleisti vadžių iš rankų. Galima juos suprasti – juk tiek metų jie valdė visą kultūrą, mokslą, švietimą. Ką norėjo, leido, ko nenorėjo – ne. Naujieji persitvarkymo vėjai išpūtė pagrindą iš po kojų. O, kad būtų galėję tie visagaliai užčiaupti laisvės žodį… Ačiū Dievui, jau nebegalėjo, nors spardėsi iki galo.
Nors ne apie tai šiandien kalbėsime, tačiau yra kai kurių su šiuo raštu, paminėtu straipsnio pradžioje, susijusių neaiškumų. O viskas dėl to, kad jis nepasirašytas ir be datos. Teigiama, kad „Pergalė“ parengė spaudai pirmąją serijos „Tremties archyvai“ knygą, pavadinimu „Šiaurės eskizai“. Knygos metrikoje pažymėti išleidimo metai – 1990. Vadinasi, Glavlitui rankraštis turėjo būti pateiktas bent jau 1989 metais. Tačiau štai Visuotinė lietuvių enciklopedija, šiaip jau pateikianti objektyvią ir rimtai patikrintą informaciją, teigia, kad knygų serija „Tremties archyvai“ pradėta leisti 1988 metais… O kiti šaltiniai nurodo pirmąja serijos knyga buvus Marijos Garbačiauskienės „Jei laimė nebūtų lydėjusi: Atsiminimai iš tremties laikų“.
Bet tai tik detalės. Jos nemenkina faktų, su kuriais šiandien susipažinsime.

1990 metais Vlado Vyšniūno parengti tremties prisiminimai „Šiaurės eskizai“ buvo išleisti – knygą sudarė 179 puslapiai. Lietuvos istorijos ir etnografijos leidinių knygyno nuotrauka
***
Iš rašto: „Įžangoje leidinių serijos „Tremties archyvai“ redakcinė kolegija aiškina, kad „lietuvių tauta tapo tremtine savo žemėje, tapo tauta – nusikaltėle, nes mumyse vis dar gyvas laisvės troškimas. Ir tai ne praeitis, ne istorija, o pati gyviausia dabartis“. Redkolegija laiko, jog „žmogus, kuris tiek kentėjo ir buvo taip žeminamas, turi teisę būti kategoriškas vertindamas tą sistemą, tą visuomeninę santvarką, tuos valdžios organus, kurie sukūrė jam fizinę ir dvasinę panieką“.
Mokytojavo Tauragės apskrityje
Vladas Vyšniūnas gimė 1922 metų sausio 2-ąją Radviliškyje. Baigęs Linkuvos gimnaziją ir mokytojų kursus Ukmergėje, pradėjo mokytojauti Tauragės apskrities Bokštų pradinėje mokykloje, vėliau – Lyduvėnų, o nuo 1944 metų spalio mėnesio dirbo Radviliškio antrosios pradinės mokyklos vedėju. Statybininkas, rašytojas, partizanas, politinis kalinys. 1945 metų balandžio mėnesio pabaigoje, pabėgęs nuo saugumo arešto, įstojo į Žaliąją Rinktinę. Per susišaudymą su NKVD kareiviais V.Vyšniūnas buvo kontūzytas ir pateko į nelaisvę. 1946 metų rugpjūčio 24-ąją Lietuvos TSR NKVD kariuomenės tribunolas nuteisė V.Vyšniūną dešimčiai metų kalėti lageryje ir penkerius metus tremties be teisių. Atbuvęs bausmę įvairiuose lageriuose, buvo ištremtas į Karagandą. Su pagyrimu baigė Karagandos Kalnų technikumo pramoninės statybos skyrių.
1961 metais grįžęs į Lietuvą V.Vyšniūnas apsigyveno Klaipėdoje. Dirbo Klaipėdos remonto-statybos valdyboje darbų vykdytoju, Komunalinio ūkio projektavimo instituto Klaipėdos skyriuje konstruktoriumi, Paminklų konservavimo instituto Klaipėdos skyriuje grupės vadovu. Suprojektavo daug labai svarbių ir unikalių objektų. V.Vyšniūnas mirė 1998 metų gegužės 10-ąją. Taigi rytoj sukanka šio svarbaus Lietuvos istorijai žmogaus 25-osios mirties metinės.
***
Ištrauka iš rašto: „Daugelyje memuarų vietų pateikiami išimtinai neigiami komunistų partijos, kaip visų žiaurumų Rusijoje, Ukrainoje, Pabaltijo respublikose organizatorės, vertinimai. SSRS pristatoma kaip vergvaldiška blogio imperija, kuriai nepavyks išvengti liūdno senovės Babilono likimo. Su pasimėgavimu aprašomi girtų stribų (naikintojų, kaip liaudis vadino liaudies gynėjus) siautėjimai, aiškinamos lietuvių masinės ginkluotos pokario metų kovos kilimo priežastys – tai nepriklausomos valstybės okupacija, rusų komunistų žiaurumai, vietos gyventojų trėmimas į Šiaurę ir Sibirą, lietuvių tautos naikinimas. NKVD darbuotojai lyginami su viduramžių inkvizitoriais. Net „rudieji išsigimėliai“ (hitlerininkai), autoriaus žodžiais, buvo daug humaniškesni už savo raudonuosius kolegas, nes pirmųjų tikslas buvo vien žmonių naikinimas, o enkavedistai juos dar ir kankino, mėgaudamiesi jų kančiomis“.
Vladas Vyšniūnas: „Sovietinis belaisvis – pigiausias mechanizmas visame pasaulyje. Jo eksploatacija kainuoja kapeikas, jis retai genda ir remontui praktiškai nereikia išlaidų.
Aš niekinau save už tai, kad kantriai nešiau kryžių ir leidau save kankinti praradusiems žmogiškąją esmę okupantams. Daug kartų buvau nutaręs savanoriškai užbaigti šitą gėdingą žmogiškąją kelionę, bet negalėjau įveikti gamtos įžiebtos gyvenimo jėgos ir laukimo teorijos, nugalėjusios visas kitas filosofijas. Raminau save ir kitus, tvirtindamas, jog mes – ne vergai. Tokiais galima laikyti tik tuos, kas patys save tokiais padarė…“

Tauragės tremties ir rezistencijos muziejuje galima apžiūrėti skaudžias dienas menančią ekspoziciją. Tauragės muziejaus „Santaka“ nuotrauka
***
Ištrauka iš rašto: „Daugelyje vietų juodinami partijos ir Lietuvos SSR lyderiai Sniečkus ir Paleckis, abejojama 1940 metais vykusių rinkimų į Lietuvos Liaudies Seimą ir 1941 metų sausį surengtų rinkimų į SSRS Aukščiausiąją Tarybą sąžiningumu, detaliai aprašoma, kaip vyko tos falsifikacijos. Rusų liaudis pristatoma kaip barbarų, okupantų, tamsių ir žiaurių žmonių, trokštančių savo tautiečių bei kaimyninių respublikų žmonių kraujo liaudis“.
Kaip vyko „rinkimai“
Vladas Vyšniūnas savo prisiminimuose labai vaizdžiai ir literatūriškai pasakoja apie rinkimų į SSRS Aukščiausiąją Tarybą „spektaklį“, vykusį 1941 metais, kadangi jo herojus pats buvo gyvenvietės rinkimų komisijoje:
„Komunistu nebuvau. Tada mūsų kaime ir apylinkėse nė vieno tokio nebuvo. Buvau mažažemis valstietis, be to, laisvamanis. Gyvenau Drobūkščių kaime netoli Kvėdarnos. Už laisvamanybę ant manęs labai pyko vietos kunigas… Greičiausiai to ir užteko, kad komunistų partija parodė man tokį pasitikėjimą.
Paklausykit, kaip vieningai mūsų kaime buvo išrinkti deputatai į SSRS Aukščiausiąją Tarybą. Iš vakaro į mokyklą, kur įsikūrė rinkimų apylinkė, iš Tauragės rajono partijos komiteto atvyko NKVD karininkas. Tas geriausias Lietuvos sūnus, nemokėjęs nė vieno žodžio lietuviškai, buvo paskirtas kontroliuoti, kad rinkimai vyktų teisingai. Tvarkai ir rinkimų laisvei palaikyti iš apskrities atvažiavo dar ir milicininkas. Rinkimai vyko ramiai, be incidentų. Įdomiausia prasidėjo, kai, suskaičiavus balsus, paaiškėjo, jog balsuoti atėjo tik 27 procentai rinkėjų, o tvarkingus biuletenius į urną įmetė tik 17 procentų turinčių balsavimo teisę gyventojų. Tada ir pamatėme, kokiu tikslu partija atsiuntė NKVD karininką. Jis liepė komisijai nedelsiant perskaičiuoti biuletenius ir visus, perbrauktus kryžiumi, bei tuos, kur buvo užrašyti įvairūs prakeiksmai, laikyti kaip balsavusius už kandidatus. Balsavusiais prieš pripažinti tik tie biuleteniai, kuriuose viena ištisine linija buvo perbraukti kandidato pavardė, vardas, tėvo vardas. Tokiu būdu balsavusiųjų „už“ padaugėjo iki 27 procentų. O jūs žinot, kaip buvo gaunami 99,5 procento?
Kadangi agitpunkte ir visame kaime nebuvo telefono, NKVD karininkas įsakė komisijai neišsiskirstyti, o pats skubiai išvyko į apskritį. Grįžęs pranešė, jog Paleckis ir Sniečkus pasirašė nutarimą atimti balsavimo teisę visiems liaudies priešams, t.y. tiems, kurie nebalsavo. Prieš paskelbdamas šitą nutarimą enkavedistas padėjo ant stalo pistoletą ir visi komisijos nariai, uždėję ant jo dešinę ranką, privalėjo pasižadėti, jog niekam apie tai nepasakos. Nei tėvams, nei žmonoms. Tas, kuris paslaptį išplepės, bus sušaudytas be teismo. Tik pagalvokite: Lietuvos Aukščiausioji Taryba priėmė nutarimą, už kurio atskleidimą grasinama mirties bausme.
Rinkimų komisija privalėjo surašyti protokolą ir nurodyti, kam konkrečiai atimta rinkimų teisė. Mūsų nuostabai NKVD karininkas išsitraukė iš kišenės jau parengtą protokolą ir liepė pasirašyti. Perskaitę mes netekome žado. Ten buvo parašyta, kad rinkimų teisė atimama 300 kunigų ir vienuolių, 200 dvarininkų bei buožių, visiems nepatenkintiems sovietų valdžia vokiečiams. Protokole jų taip pat buvo nurodyta keli šimtai, nors kaime gyveno vos keletas šeimų ir, beje, visi atėjo balsuoti bijodami, kad jeigu nebalsuos, gali negauti repatriacijos į Vokietiją. Čekistas paėmė rinkėjų sąrašus ir ėmė išbraukinėti paeiliui visus, kas nebalsavo. Štai, kaip vyko patys demokratiškiausi ir teisingiausi pasaulyje rinkimai.
Komisija vieningai atsisakė pasirašyti politruko duotąjį protokolą. Mes jam kalbėjom, kad mylim sovietų valdžią, bet negalim taip niekšiškai apgaudinėti. Juk kaime nėra nė vieno kunigo ar vienuolio, nė vieno dvarininko, o vokiečių kraštutiniu atveju šimtą kartų mažiau negu parašyta protokole. Bet enkavedistas nekreipė į tai jokio dėmesio, išsitraukė pistoletą ir pasakė, jog duoda mums pamąstyti dešimt minučių. Po to tuos, kas protokolo nepasirašys, pėsčiomis varys į Tauragę kaip nepataisomus liaudies priešus. O iki Tauragės per 40 kilometrų, be to, tą naktį siautė pūga.
Vienas solidaus amžiaus komisijos narys ištarė, kad jis dėl sveikatos nepakels tokio kelio. Politrukas nusijuokė ir ramiai pasakė, jog tokiu atveju jį nušaus ir bus apdovanotas, kad neleido liaudies priešui pabėgti. Kai baigėsi nustatytas mums dešimties minučių laikas, čekistas atsistojo su pistoletu prie durų ir įsakė visiems klauptis. Tada komisijos pirmininkas, vietos mokytojas, paprašė pratęsti ultimatumą dar penkiomis minutėmis. Tuo metu mes sugalvojom išeitį iš padėties: mokytojas po protokolu įrašė pastabą, kad jis surašytas diktuojant atsiųstam iš Tauragės politrukui, ką ir patvirtina žemiau pasirašiusieji“.
***
Iš rašto: „126 puslapyje aprašomas kažkokio Uvarnovo apdovanojimas SSRS Didvyrio Žvaigžde už tai, kad jis, traukiantis Sovietinei Armijai, liepė nuskandinti Dunojuje kartu su kareiviais plaukusias bulgarų moteris, nes tai leido išsigelbėti patiems kareiviams.
129 puslapyje pasakojama, kaip Ukrainos komjaunuolių būrys kolektyvizacijos metais atiminėjo iš valstiečių grūdus. Jeigu valstietis tvirtino, kad grūdų neturi, jam degino padus, jeigu ir tai nepadėjo, liepė išsikasti duobę ir užkasdavo žmogų joje iki kaklo, palikdami lėtai mirčiai. Kai vienas komjaunuolis apie tokius metodus papasakojo savo tėvui, šis, nesuvokdamas klasių kovos reikšmės, ėmė sūnų barti ir šis įsižeidęs komjaunuolis išdūrė tėvui šakute akis“.
„Žmogus turi išmokti laukti“
Vladas Vyšniūnas: „Mes niekada neplojome nei Stalinui, nei Hitleriui. Tikrieji vergai – tai Sniečkus, Paleckis ir jų padlaižiai. Mes nepuolėme ant kelių prieš okupantus, o priešinomės ir ne mūsų kaltė, kad pasaulis nepadėjo apsiginti nuo giganto užpuoliko. Mus ištrėmė į katorgą toli nuo Tėvynės, bet kartu suteikė galimybę parodyti savo dvasios ir kūno jėgą. Nors dienos eina lėčiau nei sraigė, bet laikas nestovi vietoje. Žiauri komunistų priespauda engia ne vien mus, bet ir pačią rusų tautą. Istorijos logika ne kartą įrodė, kad teroro ir priespaudos imperijos ilgai negali išsilaikyti. Jos visada baigiasi, reikia tik mokėti laukti. Neturėdamas galimybės kovoti už laisvę, žmogus negali prarasti vilties ir pats save laidoti. Jis turi išmokti laukti…“
Šie žodžiai kaip niekada aktualūs šiandien. Ir pasakyti, rodosi, vos prieš keletą dienų. Deja, V.Vyšniūnas mirė prieš 25-erius metus. Seniai išnyko ta daugiataute šalimi vadinta blogio imperija, nors, net Sąjūdžio mitingams ošiant, tūkstančiams žmonių pradėjus laisviau kvėpuoti, represinės struktūros vis dar buvo pilnos vilčių.
Kaip jau minėjau, nors Glavlito raštas, apie kurį šiandien kalbėjome, niekieno nepasirašytas, nebėra dešiniajame jo kampe tradicinio antspaudo „Visiškai slaptai“, dešimtmečiais išbujojusi priešų paieškos dvasia juntama. KGB žmonės, reikia manyti, pasimetę skaitė gautąjį dokumentą ir spaudė kumščius. Bet jau nieko pakeisti negalėjo.
Lietuvos komunistų partijos (dar ne LDDP) Centro komitete raštas pateko į ideologijos sekretoriaus Valerijono Baltrūno rankas. Jis susipažino, ką liudija autografas kairiajame viršutiniame kampe. Po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo V.Baltrūnas išvažiavo į Maskvą, 1991–1992 metais buvo SSRS ambasadorius Nigeryje, vėliau dirbo Rusijos URM Konsulinio departamento direktoriaus pavaduotoju, 1997–2001 metais – Rusijos nepaprastuoju ir įgaliotuoju ambasadoriumi Senegale, taip pat Gambijai. Dabar gyvena ramų pensininko gyvenimą Vilniuje, Žvėryne.