Pranešk naujieną
Prenumerata
Kontaktai
Pačiame Maskvos centre, Arbato gatvėje, ir šiandien yra XVIII amžiaus pabaigoje statytas namas, pažymėtas 43-iuoju numeriu. Jis garsus tuo, kad čia, ketvirtajame aukšte, komunaliniame bute Nr.12, vaikystę leido būsimasis legendinis poetas, bardas Bulatas Okudžava. 2002 metų gegužės 8-ąją greta namo atidengtas pirmasis jam skirtas paminklas.
Čia gyveno ir daugiau žinomų žmonių, bet ne apie juos šį kartą kalba.
1907–1917 metais šis namas priklausė 1869 metais gimusiam pasiturinčiam Irkutsko pirkliui, prekiavusiam koksu, akmens anglimi, antracitu, durpėmis, brezentu, drobe, Abraomui Rafilzonui. Čia buvo jo ne vien Maskvoje garsėję prekybos namai su telefono numeriu 258-22. Čia, antrajame bute, A.Rafilzonas su šeima keletą dešimtmečių gyveno. O kad kokiam skaitytojui nesusidarytų nuomonė, kad rengiuosi kalbėti apie Rusijos gyvenimo dalykus, pasakysiu – šio turtingo vyro žmona buvo 1868 metų gegužės 22-ąją Taurogene gimusi Raisa Grigorjevna (Girševna)-Stolkind. Tiesa, nepavyko išsiaiškinti jos mergautinės pavardės, nes Stolkind likusi iš pirmosios santuokos. Nepavyko aptikti ir absoliučiai jokių jos biografijos detalių. Netgi moters gimimo metai pase nurodyti visai kiti – 1874-ieji. Abraomas ir Raisa susituokė 1908 metų rudenį. Sprendžiant iš to, kad A.Rafilzonas į Maskvą atkako 1907 metais, o apie kokius nors jo meilės nuotykius Irkutske ar Taurogene nesama jokios informacijos, būsimoji sutuoktinė turėjo gyventi irgi Maskvoje. Nors tai, žinoma, vien autoriaus spėlionės.
Neregėtos prabangos parduotuvės
II-osios, vėliau I-osios, gildijos pirklys Rafaelis Rafilzonas Irkutske turėjo nemažą siuvyklą, valdė dvi stambias parduotuves, prekiavo drabužiais, galanterija, metalo gaminiais. Jo žmona Marija (Mirjam Nisa) taip pat buvo II-osios gildijos pirklė.
Šeima gyveno didžiuliame name, kuriame, be šešių savo vaikų, tilpo dar ir nemažai įvaikintųjų su auklėmis, tarnaitėmis, kitu personalu. O 1904 metų kovo mėnesį, vykstant Rusijos–Japonijos karui, duktė Rozalija Rafilzon, kuri tuo metu studijavo Freiburgo universitete Vokietijoje, rašė seseriai Sofijai: „Parašyk, kur pas mus sutalpinot trisdešimt kareivių“.
Rafilzonams taip pat priklausė didelis dviejų aukštų vasarnamis prie Irkuto upės.
Viena parduotuvė „Aukso gaminiai“ buvo įsikūrusi pastate kartu su Sibiro prekybos banko Irkutsko filialu. Šio banko valdytoju ilgus metus buvo didžiojo kompozitoriaus Dmitrijaus Šostakovičiaus prosenelis Boleslovas Šostakovičius. Už dalyvavimą 1830–1831 metų sukilime jis ištremtas į Sibirą. O kadangi Rafilzonai irgi buvo banko valdytojai, pirmąjį pastato aukštą nedelsdami atidavė minėtajai savo parduotuvei.
Kita parduotuvė vadinosi paprastai – „Rafilzon“. Iš tiesų čia veikė dvi parduotuvės su atskirais įėjimais – „Metalo ir chemijos prekės“ bei „Galanterijos ir parfumerijos prekės“.
Vienas Sibiro laikraštis aprašė intriguojančią istoriją, susijusią su Rafilzonų parduotuvėmis: „1901 metų liepos 17-ąją į Irkutską atvyko turkų sultono generolas – adjutantas, misijos Kinijoje vadovas Enver Paša (tikroji pavardė Ismail Enver Pasha, – red.). Iki artimiausio greitojo traukinio į Maskvą buvo likę keletas dienų, todėl generolas ėmėsi lankyti miesto valdžią. O jo žmona su svita nutarė atsipūsti, juo labiau, kad oras Irkutske visiškai subjuro. Apsipirkinėti po viešnagės Kinijoje jau nebesinorėjo, bet vis dėlto delegacija pasidavė pagundai žvilgtelėti į keletą parduotuvių, kur jų laukė netikėtos europinės prabangos ir rytietiškos egzotikos prekės.
Raisa Rafilzon su vyro seserimis 1911 m. Irkipedia.ru nuotrauka
Jau pirmojoje Sibiro prekybos banko pastate įsikūrusioje parduotuvėje Enver Paša žmona aptiko didžiulę deimantų, įmantrių aukso ir sidabro gaminių kolekciją ir, suprantama, užtruko gerokai ilgiau nei tikėjosi. Aukšto diplomato žmonai buvo pasiūlyta apsilankyti ir kitoje žinomoje parduotuvėje „Rafilzonas ir Milneris“, bet moteris tam paprasčiausiai nebeturėjo jėgų, o atidėjo rytdienai“.
Galima priminti, kad į gildijas pirkliai tada buvo skirstomi pagal valdomo turto kiekį. Pirmosios gildijos pirkliams buvo leidžiama važinėti mieste dvikinke karieta, antrosios – vienašiu vežimėliu. Trečiosios gildijos pirkliai važinėti mieste karieta negalėjo, be to, kinkyti vežime leista ne daugiau kaip vieną arklį. Pirmosios gildijos pirklys turėjo teisę atvykti į imperatoriaus rūmus, nešioti špagą, o apsirengęs tautiniais drabužiais – kardą. Beje, tai buvo leidžiama vien šeimos galvai, bet ne jo šeimai.
Pirmosios gildijos pirkliai galėjo prekiauti užsienyje, turėti jūrinių laivų, antrosios – prekiauti Rusijos vidaus rinkoje, turėti upių laivų. O trečiosios gildijos pirkliams leista verstis smulkiąja prekyba „mieste bei apskrityje“, laikyti traktierius ir nakvynės namus.
Tėvų likimas tragiškas
Klestinčių verslininkų Rafailo ir Marijos Rafilzonų gyvenimai nutrūko tragiškai. Rafailą pakeliui į namus užpuolė plėšikai ir nuo sunkių sužalojimų kirviu vyras ligoninėje mirė. Grasinančius laiškus gavo ir sūnūs, kurie skubiai išvyko iš miesto. Po vyro mirties praėjus 40 dienų, savo namuose buvo papjauta Marija. Mieste pasklido kalbos, kad Rafilzonas priklausęs banditų gaujai ir nužudytas buvęs dėl neteisingai padalytų po miesto lombardo apiplėšimo gautų pinigų. Žinoma, šie gandai buvo akivaizdžiai absurdiški, nes vargiai pirmosios gildijos pirklys, didžiausios juvelyrinės parduotuvės savinininkas eis plėšti lombardo. Netrukus policija žudikus sulaikė, o teismas uždarame posėdyje nuteisė juos mirties bausme pakariant. Rafilzonams gi jokių bylų neiškelta.
Abu sutuoktiniai palaidoti Irkutsko žydų kapinėse. Epitafija ant kapo paminklo skelbia: „Mylimasis ir mylimoji gyvenime ir po mirties, kuri jų neišskyrė“.
Rafilzonų šeimoje augo šeši vaikai. Keturi jų tapo gydytojais, o viena duktė ištekėjo už gydytojo. Pagal to meto tradiciją po tėvų mirties šeimos kapitalas kaip šiandien nebuvo dalijamas lygiomis dalimis, o likdavo vienam vaikui. Rafilzonų šeimoje tokiu turto perėmėju tapo, likimo ironija, vienintelis aukštojo mokslo nebaigęs vyriausias sūnus – 38-erių metų Abraomas. Jis pardavė Irkutske turėtąsias parduotuves bei nekilnojamąjį turtą ir persikėlė į Maskvą. Ten, kaip jau minėta straipsnio pradžioje, nusipirko namą pačiame miesto centre, Arbato g. 43, ir ėmėsi naujų verslų. Varšuvos universitete baigęs medicinos mokslus ir apsigynęs medicinos mokslų daktaro disertaciją, vėliau dar metus pasitobulinęs Vokietijos Freiburgo universitete, į Maskvą atsikėlė ir trejais metais jaunesnis jo brolis Josifas. Jis talkino broliui versle, tapo garsiojo namo bendrasavininkiu, nors pats gyveno netoliese išsinuomotame bute. Kadangi XX amžiaus pradžioje Maskvoje gauti gydytojo darbą buvo nepaprastai sunku, Josifas metė visus reikalus ir išvyko dirbti kaimo gydytoju į Kostromą. Iš šešių šeimos vaikų Irkutske liko tik dvi dukros.
Natalja Rafilzon 1936 m. Irkipedia.ru nuotrauka
Rafilzonų šeima buvo nepaprastai draugiška. Šeimos archyve išliko per tūkstantį 1893–1917 metų atvirukų su tekstais, kurie, vėliau nukopijuoti, sudarė 116 mašinraščio puslapių. Šeimos nariai vos ne kasdien, o kartais ir po keletą kartų per dieną, rašė vienas kitam laiškus apie savo planus, reikalus, svajones, rūpinosi artimaisiais. Tegul tai ir labai tolimi laikai, bet kaip mums viso to trūksta šiandien…
Turtą nusavino
Tai štai į kokią giminę įsiliejo buvusi taurogeniškė Raisa Stolkind. Nors, kaip minėjau straipsnio pradžioje, nėra absoliučiai jokios jos asmeninio gyvenimo informacijos, norėčiau spėlioti, kad ji, žinoma, teoriškai, galėjo būti vieno iš dviejų Maskvoje gyvenusių ir visoje Rusijoje garsėjusių Stolkindų žmona. Pirmiausiai todėl, kad ir ištekėjusi nepanorėjo keisti pavardės, o tai rodo, jog ši pavardė jai buvo labai svarbi. Kita vertus, moteris su buvusiu sutuoktiniu turėjo lankytis stambių verslininkų renginiuose, kitaip tikrai nebūtų susipažinusi su A.Rafilzonu. Klubų ar diskotekų carinėje Rusijoje, kaip žinia, nebuvo. Gatvėje stabdyti patikusią moterį ar vyrą irgi buvo nepriimta. Pagaliau, tegu atleidžia man moterys, Raisai buvo jau 40 metų ir ji tikrai turėjo daug gyvenimiškos patirties. Tai štai, vien autoriaus spėlionėmis tie garsūs vyrai galėjo būti Rusijos spaudos magnatas, rašytojo Ivano Bunino draugas Abraomas Stolkindas ir legendinis parfumeris Leopoldas Stolkindas, garsėjęs savo gaminamais ir pardavinėjamais homeopatiniais vaistais bei parfumerija. Pirmasis lyg ir atkristų, nes buvo 14 metų jaunesnis už Raisą, o tai to meto Rusija nelabai toleravo. Lieka parfumeris. Kas žino, gal tai tiesa, o gal vien žurnalisto įtarimai…
1911 metų kovo mėnesį Abraomui ir Raisai gimė duktė Natalja. Ji Maskvos valstybiniame universitete įgijo organinės chemijos specialybę, paskelbė nemažai mokslinių darbų. 1935 metais ištekėjo, bet pavardės, kaip ir jos mama, nepakeitė. Vyras nuskendo besimaudydamas Juodojoje jūroje Sočyje. Vaikų šeima nesusilaukė.
Rafilzonų namas Maskvoje. Irkipedia.ru nuotrauka
Po spalio revoliucijos ir garsiuosius prekybos namus, ir visą Rafilzonų verslą naujoji valdžia nusavino. Nuo tada iki mirties Abraomo darbo knygelėje per 15 metų atsirado 24 įrašai. Vyrą atleisdavo dėl tariamo etatų mažinimo arba dėl reorganizacijos. Iš tiesų gi jis po verslo nusavinimo buvo laikomas netekusiu balsavimo teisės, kuri atkurta tik 1929 metais.
1926 metų gyventojų surašymo duomenimis, tuometėje Sovietų sąjungoje užregistruota 147 mln. gyventojų. Netekusių balsavimo teisės buvo kiek daugiau nei 1 mln. – 1,63 proc. visų rinkėjų. Negalėjo būti renkami nei balsuoti asmenys, samdę kitus ir siekę praturtėti, gaudavę įvairių pajamų iš kapitalo, įmonių pelno, pirkliai ir tarpininkai, vienuoliai ir kulto tarnai. Daugiausiai tarp jų buvo pirklių ir tarpininkų – 43,3 proc. Toliau ėjo šventikai, asmenys, turėję nedarbo pajamų, buvę caro kariuomenės karininkai. Beje, balsuoti neturėjo teisės ir pilnamečiai neturinčiųjų balsavimo teisės šeimų nariai. Tokių 1926 metais būta 6,4 proc.
1927 metais neturėjusiųjų balsavimo teisės gerokai padaugėjo – iki 4,27 proc. Tiesa, sumažėjo nepatikimų prekybininkų ir kulto tarnų, bet išaugo neturėjusių teisės šeimos narių skaičius (nuo 6 iki 60 proc.)
***
Nepaisant visų šių peripetijų, antrojo dešimtmečio pabaigoje, NEP-o laikotarpiu, A.Rafilzonas savo buvusiame name Arbate sugebėjo atidaryti didžiulę parfumerijos parduotuvę, aprašytą ne vienoje Rusijos rašytojų knygoje.
1935 metais, sulaukęs vos 65-erių, garsusis verslininkas netikėtai mirė nuo krūtinės anginos (anksčiau vadintos stenokardija) priepuolio.
Žmona Raisa pergyveno vyrą aštuoneriais metais ir paliko šį pasaulį 1943-iųjų spalio 3-iąją.
Duktė Natalja mirė 1975 metais būdama bemaž tėvo amžiaus – 64-erių.
