Pranešk naujieną
Prenumerata
Kontaktai
Ne visi tikintieji, sekmadieniais apsilankę Tauragės Švč. Trejybės bažnyčioje, po mišių skuba namo. Vienas kitas pasuka į parapijos namus. Sekmadieniais, po dešimtos ir dvyliktos valandos mišių, parapijos namuose laukiami tie, kurie nori pabendrauti, paskanauti deserto ir išgerti puodelį arbatos ar kavos.
Pokalbiai prie arbatos puodelio
Indrė Dadūrienė, maisto gamybos vadovė, atsakinga už sekmadienio arbatos klubo skanėstus, pakalbinta vieną darbingą sekmadienį, sako, kad niekada nežinosi, kiek žmonių po mišių užsuks pasivaišinti kava.
– Pavyzdžiui, šiandien, po dešimtos valandos mišių, buvo užimti visi staliukai. Sugužėjo gal apie 40 tauragiškių. O būna, kad ateina keturi, – patirtimi dalijasi Indrė.
Šių eilučių autorei apsilankius po Sumos mišių, į socialinių dirbtuvių „Draugų kiemelis“ erdvę Indrės virtų spurgų ir keptų obuolių paskanauti sugužėjo 19 parapijiečių. Visad apsilanko ir kunigai. Nemažai garbaus amžiaus damų išskirtinai pasipuošusios – į bažnyčią kaip į šventę einama. Kalbintieji visi iki vieno gyrė Indrės verdamas spurgas ir čeburekus bei sakė, kad vien dėl jų po mišių užsukti į „Draugų kiemelį“ verta. Taip pat visi patikino, kad į arbatos klubą susirenka tiesiog pabendrauti, pabūti tarp savų. Ir tikrai – arbatos klubo „nariai“, palinkę virš garuojančių gėrimų puodelių, kalbasi, juokiasi, šnekučiuojasi, dalijasi prisiminimais, o Indrė ir jos savanorė asistentė Dalia nardo tarp stalelių atnešdamos spurgų, obuolių bei kavos ar arbatos.
– Čia, žinokit, žmonės atsigauna. Retai kada vyresnio amžiaus senjorai kur išeina. Kai pasikalbi, akivaizdi tendencija – namai, bažnyčia ir vėl namai. O čia atrandi bendraminčių. Viena močiutė aną kartą buvo atsinešusi savo vestuvių nuotraukų. Visi jas peržiūrėjome, kai kurios moterys prisiminė ir savo vestuves, kai vestuvėse būdavo iki 20 pamergių, ar tiesiog nuklydo į savo jaunystės dienas, kai ir aprangos stilius kitoks buvo, ir papuošalai, ir šukuosenos. Čia močiutės tuokart „čirškė“, – linksmai vieną sekmadienį prisiminė Indrė.
Indrė Dadūrienė niekada neskaičiuoja, kiek porcijų skanumynų gamina. Moteris sako, kad gamina gal apie 50–60 vienetų bet kokio patiekalo, o jei ir lieka, lieka nedaug.
– Mūsų šeima didelė. Kunigai, patarnautojai, tikintieji… Maistas greit išsidalina, – atvirai sako virtuvės fėja.
Savanoriavimas
Tauragės „Carito“ savanorė Vitalija Šlepavičienė pasakoja, kad arbatos klubą, tik dar be tikslesnio pavadinimo, „Carito“ savanoriai ir parapijos kunigai pradėjo vystyti dar prieš Covid-19 pandemiją.
– Ir dabar, ir anuomet kunigai po mišių visada visus pakviečia neišsiskirstyti ir ateiti atsigerti kavos ar arbatos, pabendrauti. Matėme, kad parapijiečiams idėja patinka. Bet dar prieš visiškai viskam nusistovint ir įsivažiuojant pasaulį sukaustė kovido pandemija. Buvo įvestas karantinas. Ir kurį laiką arbatos klubo tolimesnis vystymas savaime pasitraukė į antrą planą. Vėliau pradėjome teikti socialines paslaugas, populiarumo sulaukė „Carito“ maitinimo įstaiga „Draugų kiemelis“. Taip sakant, išsitestavome poreikį tokiems projektams ir po truputėlį su bendraminčiais išsigryninome arbatos klubo idėją. Nuo gegužės vėl visus kviečiame po mišių pabūti kartu, – su arbatos klubo pradžia supažindina V. Šlepavičienė.
„Carito“ savanorė neslepia, kad arbatos klubo tikslas – įtraukti kuo daugiau senjorų į savanorišką veiklą. Kad garbaus amžiaus tauragiškiai jaustų prasmę ne tik būti kartu, bet ir prasmę daryti kažką gero. Vitalija ir kiti „Carito“ savanoriai, socialiniai darbuotojai, parapijos kunigai – kasdieniai liudininkai to, kaip savanorystė keičia gyvenimus. Dabar sekmadieniais savanorių trūksta. Yra dvi I. Dadūrienei padedančios moterys, tačiau maisto gamybos vadovei kartais tenka ir vienai darbuotis: viena savanorė – uoli katalikė, tad dažnai važiuoja į įvairius religinius seminarus ir kongresus, todėl jos Tauragėje dažnai nebūna, o Dalia kurį laiką buvo išvykusi aplankyti savo vaikų į Norvegiją.
– O kurti ir daryti pokytį yra neįkainojama patirtis ir nuostabus jausmas, – tvirtai sako Vitalija. – Norime, kad senjorai pamatytų, jog jie yra reikalingi. Jie irgi yra kūrėjai.
Ateityje, jei viskas gerai klostysis, arbatos klubo sekmadieniai, kuriuose, beje, pasak I. Dadūrienės, populiariausias gėrimas – kava, plėsis ir į kitas veiklas. Gal apsilankys koks įžymus žmogus, gal bus žaidžiamas bingo. Idealiu atveju arbatos klubo sekmadieniai taps kartų susibūrimo centru, kur jaunimas galės iš senjorų pasisemti išminties, o vaikai ir paaugliai vyresniąsias kartas pamokyti, kaip, pavyzdžiui, naudotis socialiniais tinklais. V. Šlepavičienė patikina, kad bus atsižvelgiama į arbatos klubo lankytojų pageidavimus. Taip pat tikimasi, kad iš arbatos klubo idėjos išsivystys kokia nors paslauga.
Nemokama
Paklausta, kodėl galima sekmadieninį arbatos klubą laikyti išskirtiniu, kai Tauragėje yra galimybė pasirinkti, kur eiti išgerti arbatos ir ne tik sekmadieniais užsiimti kokia nors širdžiai miela veikla, Vitalija išsyk atsako:
– „Carito“ inicijuotas arbatos klubas dabar vienija katalikų bendruomenę. Žinoma, priimami visi žmonės, svarbiausia, kad būtų tikėjimas. Tą patį galiu pasakyti apie visas „Carito“ iniciatyvas – kai nori ir tiki, viskas įmanoma.
Arbatos klube, įsikūrusiame „Draugų kiemelyje“, visi parapijiečiai laukiami sekmadieniais po dešimtos ir dvyliktos valandos mišių. Vaišinama kava, arbata, keletu rūšių patiekalų. Apsilankymas arbatos klube – nemokamas, tačiau galima paaukoti norimą pinigų sumą – surinktos lėšos panaudojamos maisto produktams, iš kurių gaminami patiekalai arbatos klubo lankytojams vaišinti, pirkti.
