Batakiškė – tarp geriausių Lietuvos tautodailininkų

Gelgaudiškio dvare paskelbti ten tris savaites vykusios konkursinės liaudies meno parodos „Auksinis vainikas“ laureatai ir jiems įteikti Lietuvos tautodailės apdovanojimai. Konkurse dalyvavusi medžio drožėja iš Batakių Ona Paulauskienė, anksčiau drožinėjusi angelus, o pastaruoju metu – šventuosius, laimėjo specialųjį diplomą.

Šis konkursinių parodų ciklas, rengiamas Lietuvos nacionalinio kultūros centro nuo 2005-ųjų, kasmet vyksta keliais etapais. Pirmiausia konkursas organizuojamas rajonuose, regionuose, tada pirmųjų vietų laimėtojai finale varžosi dėl aukščiausio apdovanojimo – auksinio vainiko. Šiemet Gelgaudiškio dvare varžėsi 28 tautodailininkai iš visos Lietuvos.

Batakiškė Ona Paulauskienė specialiuoju diplomu buvo apdovanota už kruopštų ir nuoširdų šventųjų vaizdavimą. Kūryba tautodailininkę lydi nuo vaikystės, kai ganydama karves pajuto malonumą iš molio lipdydama mažutę karvutę ir ne ką didesnį šuniuką. O.Paulauskienė kuria visą gyvenimą, piešimo mokėsi dailės būrelyje, o drožinėti išmoko savarankiškai. Jau daug metų jos rankose bevertis pagalys virsta meno kūriniu.

– Ten buvo dalyvių iš visų dešimties apskričių, atvyko menininkų iš visos Lietuvos. Gavau prizą, labai džiaugiuosi. Pamačiau gražią šventę senoviniuose Gelgaudiškio dvaro rūmuose, kuriuose – daug kambarių ir salė. Vieno žmogaus meno darbai užėmė vieną kambarį. Buvo įdomu. Aukso vainiko aš negausiu, nes už didelius kryžius ir koplytstulpius trijų ar šešių metrų dideliems vyrams jį duoda. Greičiau smerties sulauksiu nei to vainiko, – kuklinosi ir šmaikštavo batakiškė O.Paulauskienė.

Onos Paulauskienės drožiniai. Asmeninio albumo nuotrauka

Jau netrukus tautodailininkė pasitiks 85-ąjį gimtadienį, tačiau energijos ir atkaklumo jai užtenka – toliau drožinėja skulptūrėles, ruošiasi rudenį vėl dalyvauti „Aukso vainiko“ konkurse. Jam būtina pristatyti penkis meno dirbinius.

– Esu tris darbus jau pasidariusi, išdrožusi karalių Dovydą, karalienę Reginą ir Ceciliją. Dabar dirbu prie švento Pranciškaus skulptūrėlės. Tai didelis man darbas, nes daug žvėriukų visokiausių prigalvojau. Šventasis Pranciškus – gyvūnų globėjas. Gal antrą kartą nuvažiuosiu į respublikinio etapo finalą, – viliasi drožėja.

Batakiškė drožinėja tik šaltuoju metų laiku, nes pavasarį ir vasarą tam nelieka laiko – reikia prižiūrėti daržą, o su žolėmis jai kovoti sunkiausia, sako, kad ravėjimas daug jėgų atima.

– Žiemą pasikūrenu pečių ir drožinėju, nes daug laisvo laiko. Savo paskyros feisbuke neapleidžiu, dažnai ten bendrauju. Dukra iš Airijos man atsiunčia specialių aštrių drožtukų, bet jie maži, greitai lūžinėja, galandu juos dažnai. Išpjaunu pjūkliuku ir kalu su kaltu, vien išdrožti nevaliosi. Paskui tik dailinu. Sausis man bus sunkus ir ilgas, kol drožinėsiu Pranciškų, o per vasarį padarysiu penktą skulptūrėlę konkursui, – planus atskleidė moteris.

Kiekvieną skulptūrėlę Ona kruopščiai nuspalvina, tai ji daro pasimėgaudama, nes spalvoti drožiniai jai gražesni. Ji pasakojo nustebusi ir apsidžiaugusi, kad konkurso afišoje buvo publikuojama jos išdrožinėto Jeronimo skulptūrėlės nuotrauka, prie jo O.Paulauskienė įsiamžino.