Pranešk naujieną
Prenumerata
Kontaktai
Prasidėjo mokinių vasaros atostogos, ir tikriausiai niekas nepaneigs, kad tai pats smagiausias laikotarpis, kai galima ilgai žaisti ir skaityti knygas, su tėveliais keliauti ar padėti jiems buityje, viešėti pas senelius ir mėgautis jų lepinimu. Nors nereikia ruošti namų darbų ir kas rytą skubėti į mokyklą, vis dėlto yra vaikų, kuriems ne atostogos galvoje –trokšdami rimtos veiklos jie net sukurpia naudingą sau ir kitiems planą. Kaip tik tokios yra dvylikametės Deimantė ir Fausta.
Betrūksta pudelio, gyvatės ir šeško
Į susitikimą Pilies aikštėje mergaitės atėjo šiek tiek anksčiau, nei sutarta, pokalbio metu stebino nuoširdumu, buvo labai mandagios, linksmos ir atviros. Prisistatė esančios geriausios draugės nuo antros klasės, klasiokės, o liepos mėnesį abi švęs 12-uosius gimtadienius. Pasišnekučiuoti atėjo gavusios tėvelių sutikimą, o kodėl nuotraukoje slepia veidus – netrukus sužinosite. Trumpai drūtai tariant mus suvedė skelbimas, pamatytas autobusų stotelėje, informuojantis, kad mergaitės gali pavedžioti šuniukus, prižiūrėti įvairius smulkius gyvūnėlius, kol šeimininkai tvarkys savo reikalus ar ilsėsis.
– Pirmas mano gyvūnas – katinas, tuomet man buvo ketveri. Jo labai mama norėjo, bet aš irgi, labai jį mylėjau ir prižiūrėjau. Persikraustę kitur įsigijome šunį, ir dabar jį tebeturime, tada gavome katiną, triušį turėjom ir žiurkėną. Mūsų vokiečių aviganis Puldemaras gerai išauklėtas, klauso visų komandų. Ir katinas Zigmas labai protingas, o katytė – Pumytė. Dovanotą dvejų metų žiurkėnę Neilą pervadinau Pupa, norėjau, kad derintųsi su Puma, – lenkdama pirštus savo augintinius vardijo Deimantė.
Mergaitė prisipažino svajojanti apie šešką ir pudelį, nes jai labai patinka garbanoti šuniukai, tikisi jį gauti gimtadienio proga, kuris jau netrukus. Mama neprieštarauja, tačiau Deimantė turi laikytis sąlygų – ir toliau būti atsakinga ir kad namai būtų tvarkingi. Deimantės draugė Fausta – ne ką mažesnė gyvūnų mylėtoja, ji ypač žavisi ropliais. Pas gyvūnų globėją Sigitą Klymantą draugės ne kartą lankėsi, todėl pažįsta visus jo sodybos gyventojus. Fausta iki šiol prisimena, kokia buvo laiminga S.Klymantui uždėjus jai ant kaklo smauglį. Patiko ir S.Klymanto vėžliai, o akliems šunims davė daugiausia maisto. Sakė, kad kadaise ją buvo išgąsdinę pikti šunys, bet vis tiek jiems dešrytės numetė. Nuo mažens Fausta žavisi visais gyvūnais, svajoja kuo daugiau turėtų jų namuose.
– Būdama mažesnė turėjau juodą katinėlį Barnį. Jis buvo laukinis, pasiėmėme visai mažiuką. Bandėm laikyti namie, bet jam nepatiko, nes jis – laukinis katinas. Dabar turim anglų buldogę Belą, su ja anksčiau buvo labai smagu, mėgo bėgioti, labai žaisminga, tik paseno, tapo lėtesnė. Turim kelių metų špicą Ričį, pūkuotą ir švelnų. Esam laikę juodą katytę Micę ir papūgą Džo, jis dažniausiai atkartodavo mane, todėl būdavo labai smagu. Tikiuosi gimtadienio proga gauti gyvatę arba žiurkėną ir dar vieną auskarą, – savo norus atvirai vardijo Fausta.
„Šuo bus tikrai laimingas“
Deimantė patikino irgi norėjusi gyvatės, tik bėda, kad mama jų bijo. Augintų mergaitė baltą gyvatėlę ir vadintų ją Alfredu. Žodis po žodžio ir mažosios pašnekovės atskleidė savo planą – nori pavedžioti žmonėms šunis. Iš pradžių Faustai kilo tokia mintis – savo idėją išguldė ant popieriaus lapo, viską surašiusi, parodė močiutei. Idėja susižavėjo ir Deimantė. Klasiokės bendrą savo planą rezgė dar per mokslo metus mokykloje per ilgąsias pertraukas, sukurtą skelbimą atsispausdino bibliotekoje. Beje, apie jų projektą tėveliai žino, ir verslumo jau mokykloje moko.
– Du berniukai mūsų skelbimus nudraskė, bet mes ir vėl užklijuosim laiptinėse, parke, aikštėje, o parduotuvėje neleido. Prie Mažvydo mokyklos mažoje aikštelėje ant raudonos sienos daugiausia žmonių mūsų skelbimą skaitė. Mes jiems siūlėm, ėjom prie vaikštinėjančių su šunimis ir sakėm – gal pavargot, mes čia tam, kad už jus pavedžiotume jūsų augintinį. Šuniukų savininkai sakė pagalvosią, o gal mums paskambins ar parašys, „Facebook“ mūsų paskyra „Šunų Vedžiotojos“, – viliasi mergaitės, jos sako, kad dauguma jųdviejų užkalbintų tauragiškių malonūs, tik vienas kitas – bambeklis.
Paklausiau mergaičių – jei turėtų pinigų, kur juos išleistų? Fausta nė nemirktelėjusi tvirtino norinti padėti močiutei, kadangi ji neturi kojos.
– Mes galėtume ir daržus ravėti, ir sodus laistyti, daug ką daryti, gyvūniukus prižiūrėti, bet pasirinkome šunų vedžiojimą vien dėl to, nes norime parodyti savo meilę šunims ir kad padėtume savo artimiems žmonėms. Fausta nori padėti močiutei, o mes statome namą. Aš labai noriu padėti tėvams, noriu kuo greičiau į naują namą kraustytis, – atviravo Deimantė.
Atostogų metas, kiti vaikai žaidžia ir knygas skaito, pramogauja, negi Deimantei ir Faustai to nesinori? Tačiau jos įsitikinusios, kad rimtą veiklą galima puikiai suderinti su pomėgiu.
– Mums čia kaip pramoga – šunis vedžioti, nes mėgstame vaikščioti, o ir gyvūnai patinka. Aptariame ir matematiškai – kad ir 1 eurą dalinsimės per pusę. Norime straipsnio, tik kad neviešintumėte mūsų veidų. Niekam, nė auklėtojai nesakėme apie savo planą, tik vienai klasiokei prasitarėme. Klasiokai prašo tėvų pinigų ir viską perka, o mes norime ir tėvams padėti, ir pačios pirktis daiktus, – sakė mergaitės.
Daug pomėgių ir svajonių
Beje, draugės ne tik šunis vedžioja, bet ir katinus, tik pirmiausia reikėtų užpildyti mergaičių parengtą anketą, nes joms būtina kuo daugiau sužinoti apie augintinį – ramus jis ar piktas, mėgsta bėgioti ar vaikščioti, kam yra alergiškas ir kuo negalima šerti. Jos pasirengusios viską aptarti, vedžiotų dviese. Paglobotų ir šinšilas, žiurkėnus, jūrų kiaulytes, papūgas ir kitus mažus padarėlius, nes ir jiems vasarą reikia gryno oro.
– Mes visada gražiai pašnekiname ir laukines katytes – taip joms parodome savo meilę. Mano mama – labai didelė gyvūnų mylėtoja, dažnai su ja kartu leidžiame laiką, vakarais grožimės dangumi, o vasarą jis labai gražus būna, mėgstu fotografuoti saulėlydžius, – pasakojo Deimantė ir tuoj pat prisiminė, kad neseniai jai įbrėžė laukinė katė, tik ji neišsigando.
Ne ką draugiškesnis Faustai pusbrolio katinas Kefyras – teko ilgai jaukintis, kol leidosi paglostomas. O kaip reagavo mergaičių tėveliai, kad jos nori vedžioti tauragiškių šunis? Pasak draugių, mamoms rūpėjo, ar jos nebijo, ar yra pasiruošusios, nes svetimas gyvūnas ir įkąsti gali. Tačiau draugės nesibaimina, sako, kad turi patirties, juk turi vokiečių aviganį ir buldogę. Paklaustos, kaip joms sekasi mokslai, Fausta patikino, kad neblogai, jai labai patinka matematika, anglų kalba, gamtos mokslai ir kūno kultūra. Mergaitė vis pasvarstė, kuo norėtų būti užaugusi – sako, kad ir veterinare, ir policininke, žavisi ir teisininko profesija. Deimantė sakė šiek tiek Faustai nusileidžianti moksluose, tačiau stengiasi. Ji norėtų užaugusi dirbti du darbus – būti kosmetologe ir dar vieną su gyvūnais. Gyvūnus vedžioti mergaitės planuoja tik vasarą, nes rudenį prasidės mokslai ir namų darbai, be to, jos lanko daug įvairių būrelių: siuvimo, šokių, lipdymo iš molio, Deimantė net futbolu susidomėjo. Draugės tvirtina turinčios panašių pomėgių – mėgsta gaminti valgį, kartais patinka tvarkyti namus, mėgsta kurti, rašyti įvairius tekstus. Deimantė džiaugiasi, kad turi „plačią fantaziją“, net mokytoja pastebėjusi, kad turi „gyslelę“ ir ji gali ateityje tapti rašytoja. Deimantė dar labai norėtų keliauti, o štai Fausta jau pabuvojo Anglijoje, Airijoje, Olandijoje ir visai neseniai – Turkijoje.
