Iš karto privalau atsiprašyti gerbiamųjų skaitytojų, kadangi tai, ką netrukus perskaitysite, patiks tikrai ne kiekvienam. Greičiau gal daugeliui liks nesuprantamas šios publikacijos tikslas. Šiandien noriu sugrąžinti į gimtinę labai prieštaringos reputacijos, sudėtingo likimo žmogų – ne politiką, ne dar vieną generolą, ne visuomenės veikėją. Latvijos sovietinę rašytoją, poetę ir dramaturgę Aną Brodelę.
„Su mėlynais varpeliais, kai skamba vasara,
Kai liepų šakos nugrimzta į medaus vonią –
Aš tave labai myliu rytoj,
Mano tėvyne!“
Ana Brodelė
Nors jos pavardė įtraukta į įvairiausias enciklopedijas, nors kūriniai išversti į įvairias užsienio kalbas, tauragiškiams tai bus bene pirmoji pažintis. Kaip, beje, ir daugeliui lietuvių, nes lietuvių kalba 1978 metais išleista tik jos apysaka „Žydrasis žvirblis“. Šiandien požiūris į šią rašytoją Latvijoje visai kitoks nei sovietiniais metais, ji galėtų būti prilyginama lietuviškajam Aleksandrui Gudaičiui-Guzevičiui. Betgi seniai žinoma, kad užmiršta istorija dažnai muša antru galu. Šiandienos Rusijos agresija Ukrainoje irgi rodo, kad istorijos pamokos Sovietų sąjungos palikimo perėmėjos nieko neišmokė.
Sovietinio partinio ir NKVD veikėjo, vadinamojo rašytojo A.Gudaičio-Guzevičiaus biografiją rasime ir lietuviškose enciklopedijose, ir įvairiuose kituose leidiniuose. Kitas dalykas – kaip tai vertinsime. Todėl ir apie Aną Brodelę, apdovanotą Sovietų sąjungos ordinais bei medaliais, pagerbtą nusipelniusios meno veikėjos vardu, drįstu kalbėti.
O dabar, po visos šios įžangos, svarbiausia. Būsimoji Ana Brodele (tada dar Ana Elizabetė Kalviška) 1910 metų rugsėjo 16 dieną gimė Tauroggene, girininko Juliaus Kalviško šeimoje. Tiesą sakant, tai ir viskas, ką pavyko rasti apie būsimosios rašytojos vaikystę mieste prie Jūros, šeimą, apskritai Kalviškų atsiradimą Tauroggene. Aišku viena – gyveno jie čia ne per ilgiausiai, nes mokslus Ana ėjo jau Latvijoje – pirmąsias šešias klases Viesytės pagrindinėje ir 1924–1927 metais Jekabpilio vidurinėje mokykloje.
Prieš tęsdamas pažintį su rašinio heroje, noriu užbėgti įvykiams už akių. Po daugelio metų Viesytės „Sēlijos“ muziejaus skyriuje „Paula Stradiņa skola“ įrengtas garsios rašytojos atminimo kabinetas. Buvusi Dzirnavu gatvė Viesytėje pervadinta rašytojos Anos Brodelės garbei. Visa tai padaryta todėl, kad A.Brodelė šiame mieste gyveno 20 metų – nuo 1940 iki 1960-ųjų.
Tiesa, reikia pasakyti, kad dekomunizacijos vėjai kaip Lietuvoje, taip ir Latvijoje, šiandien pučia vis stipriau ir tikrai negaliu teigti, kad šie garbės ženklai nedideliame 30 kilometrų nuo pietų Latvijos Jekabpilio miesto nutolusiame miestelyje šiandien tebėra.
Pernai liepos mėnesį Latvijos spaudoje pasirodė informacija, jog istorijos daktaro Kārli Kangeri vadovaujamas Visuomenės atminties centras, ištyręs Latvijos miestų ir gatvių pavadinimus, išsiaiškino, kad mažiausiai 78 gatvių pavadinimai vis dar šlovina okupacijos metų kolaborantus, Raudonosios armijos ar bolševikų „žygdarbius“, revoliuciją Rusijoje. Daugiausia tokių gatvių – 16 – esama Rygoje, toliau eina Daugpilis su devyniais ir Jūrmala su šešiais tokiais pavadinimais.
Nuo 1927 metų Ana Kalviška gyveno Rygoje, o nuo 1930-ųjų dirbo įvairius darbus, daugiausia SSRS Prekybos laivyno valgykloje Rygos uoste. 1927 metais žurnale „Domas“ pasirodė pirmoji jos eilėraščių publikacija. Už nelegalios literatūros platinimą 1932 metais buvo suimta ir nuteista pusketvirtų metų laisvės atėmimu, o bausmę atliko Rygos Termincietum bei Jelgavos kalėjimuose.
1937 metais Ana susituokė su buvusiu politiniu kaliniu Janiu Kupšiu, apie kurį informacijos rasti nepavyko, ir kuriam laikui tapo rašytoja Ana Kupše. Beje, vėliau galima buvo rasti ir kūrinių, pasirašytų lieratūriniu Annos Pūķis pseudonimu. Santuokoje gimė duktė Gunda, kurios likimas nežinomas. Deja, šeimai gyvuoti buvo lemta neilgai – Janis Kupšis 1941 metais žuvo mūšyje.
1940 metais Sovietų sąjungai okupavus Latviją, Ana dirbo techninių straipsnių redaktore, buvo laikraščio „Padomju Latvija“ bendradarbė ir žurnalo „Sarkanā Palīdzība“ techninė redaktorė. 1941 metais evakavosi į Rusijos Jaroslavlio sritį, darbavosi kolūkyje. Vėliau persikėlė į Ivanovo miestą, kur rašė eilėraščius ir vienaveiksmes pjeses Latvijos SSR valstybiniam meno ansambliui, vėliau Rašytojų sąjungos siuntimu įstojo mokytis į Maskvos M.Gorkio literatūros institutą.
1943 metų rugsėjo 12-ąją Anos išrinktuoju tapo dešimčia metų jaunesnis kultūros ir švietimo darbuotojas Janis Brodelis, ilgametėje sąjungoje su rašytoja pergyvenęs žmoną 17 metų. Ankstyvoje jaunystėje jis norėjo tapti kunigu, tačiau Antrasis pasaulinis karas sugriovė šią vyro svajonę ir jis pradėjo aktyviai bendradarbiauti su SSRS okupaciniu režimu. Po karo tapo Profesinio techninio mokymo komiteto pirmininku. Janis ir Ana susilaukė dukters Ados bei sūnaus Janio, vėliau tapusio aktoriumi ir žurnalistu, Rygos miesto tarybos nariu. Pastarasis 17 metų buvo Dailės teatro aktoriumi. Nuo 1992-ųjų dirbo Latvijos radijo aktualijų redakcijoje.
1944 metų rudenį grįžusi į Latviją Ana Brodelė pradėjo dirbti Jaunatnės teatre Literatūros skyriaus vedėja, taip pat redaktore Kinematografijos ministerijoje. O nuo 1948 metų atsidėjo vien rašymui.
Anos Brodelės pjesės, daugiausia skirtos kolūkinio gyvenimo temoms, o pagrindinės veikėjos dažniausiai yra jaunos moterys, buvo statomos Rygos dailės ir kituose teatruose. Meninis šių pjesių lygis, švelniai tariant, menkas. Tai tipiški asmenybės kulto laikotarpio kūriniai su aštriu veikėjų skirstymu į teigiamus ir neigiamus.
Rašytojos prozos kūryba prasidėjo nuo orientuotos į autobiografiją apysakos „Marta“, pirmą kartą periodikoje paskelbtos 1949 metais. Joje pasakojama apie darbininkės merginos kelią į pogrindinį revoliucinį judėjimą. Vienas ryškiausių A.Brodelės darbų – apysaka „Mėlynasis žvirblis“ (1965, Čekijos televizijos filmas 1972) ir jos tęsinys „Tai mano laikas “ (1969), betarpiškiau atspindintis tikrąjį to meto gyvenimą, jame kalbama apie jaunimo problemas. Istorijos centre – mergina, kuri visuomenėje jaučia žodžių ir veiksmų prieštaravimus ir skausmingai ieško savo vietos gyvenime.
Šiandienos skaitytojui, juo labiau, jaunam, nepatyrusiam anų laikų, keistai atrodys, bet A.Brodelės prozos kūriniai išversti į daugelį buvusios SSRS kalbų. Negana to, apysaka „Tai mano laikas“ 1969–1980 metais latvių ir rusų kalbomis sulaukė septynių leidimų. Po 1956 metais parašyto romano „Širdimi ir krauju“ režisierius Rolands Kalniņš 1959 metais Rygos kino studijoje sukūrė filmą „Ilzė“.
Šiandien visa tai atrodo keista, bet negalima užmiršti, kokie tai buvo laikai ir kokios literatūros, muzikos, teatro reikėjo. Ilgus metus tokie autoriai buvo vadinami klasikais, apdovanojami ordinais ir medaliais, premijomis. Istorija parodė, kas ko yra vertas. Ir aš, grąžindamas į gimtąją Tauragę latvių literatūros įžymybę, nesiekiu jos šlovinimo šioje žemėje. Tiesiog faktas, kad miestas prie Jūros upės padovanojo pasauliui dar vieną talentingą, labai prieštaringu metu gyvenusią ir kūrusią asmenybę. O vertina viską jo didenybė Laikas.
Mirė Ana Brodelė 1981 metų rugsėjo 29-ąją Rygoje, palaidota J.Rainio kapinėse. Po 17 metų greta jos atgulė vyras Janis, o 2010 metų rudenį – sūnus, irgi Janis, palikęs dvi Anos Brodelės anūkes Anną ir Ilzę.
Redagavo Elita Žemaitienė