Dar vienas generolas iš Tauroggeno

Dalintis:

Šio straipsnio herojaus likimas – labiau nei įdomus. Šešiolikos metų karinę karjerą pradėjęs Liepojoje įsikūrusio 111-ojo Dono pėstininkų pulko unter karininku (puskarininkiu), karjerą baigė 56-erių pulkininko laipsniu, būdamas tuo metu Šiauliuose dislokuoto 113-ojo Starorusios pėstininkų pulko vadu. 1912 metų gruodžio 21-ąją maloningai patenkintas jo atsistatydinimo dėl ligos prašymas ir ta proga suteiktas generolo majoro laipsnis su teise nešioti mundurą bei solidžia 1830 rublių pensija. Gal kam pasirodys neįdomu, bet tuo laiku, pavyzdžiui, vyriški batai kainavo nuo 4 iki 10 rublių, kiaulienos filė kilogramas apie 49 kapeikas, pusė kilogramo grietinės – 28 kapeikas.

Dauglaukis turėtų didžiuotis

Ir dabar jau girdžiu nebylų ne vieno skaitytojo klausimą – tai kas tas žmogus, ką bendro jis gali turėti su Taurage ir kodėl mums reikia apie jį žinoti?

Apie viską paeiliui.

Ivanas-Leonas Kibortas. Tinklalapio google-info.org nuotrauka

Kokia buvo tiksli herojaus pavardė, sunku šiandien pasakyti. Bet į carinės Rusijos karo istoriją jis įėjo kaip Leontijus (Leonas Liucijus) Kibortas. O kad galutinai baigtume žaisti detektyvą, pasakysiu, kad gimė herojus 1855 metų vasario 11 dieną tuometės Raseinių apskrities dabartinio Tauragės rajono Dauglaukio kaime, pasiturinčių tėvų ūkyje.

Išlikę labai mažai informacijos apie šią šeimą. Tėvas – irgi Leontijus (Leonas Francas), gimęs 1824 metais. Motina Viktorija Kibort (Milevskaja) – dvarininkė. Būsimasis generolas turėjo keturis brolius: Antoną, Stanislavą, Juzefą Janą ir Stanislavą Feliksą.

1909 metais įregistruota Leono Liucijaus Kiborto santuoka su dvarininke Žozefina Kitovskaja. Jiedu užaugino penkis vaikus – keturias dukras ir sūnų. Istorijos šaltiniai pabrėžia, kad šeima savo nekilnojamojo turto neturėjo. Tik štai ilgai neramins klausimas, kaip apskritai tėvai – Leontijus ir Viktorija – atsidūrė Tauragės krašte. Kol kas atsakymo rasti nepavyko. Lieka vien faktas, dauglaukiškiams ir visam Tauragės kraštui turintis kelti pasididžiavimą, nes tolimesni Rusijos caro armijos aukšto rango kariškio karjeros pokyčiai tikrai verti, kad apie juos kalbėtume plačiau.

Pavardė greičiausiai surusinta

Nors herojaus pavardė akivaizdžiai surusinta, šiaip jau ji, kaip žinia, labiausiai paplitusi Lietuvoje ir Baltarusijoje. Ir šį kartą noriu spėlioti vyriškį buvus greičiausiai Leonu Kybartu, jo tėvą irgi Leonu Pranu. Sūnų vardai teoriškai galėjo skambėti ausiai maloniau: Antanas, Stanislovas, Juozas Jonas ir Stanislovas Feliksas. Patys rusų karybos istorikai pažymi, kad populiarus Leontijaus vardas XIX amžiaus antrojoje pusėje dažniausiai buvo keičiamas į rusišką analogą Levas, ypač tėvavardžiuose. Neužmirškime, kad Lietuva nuo Trečiojo Abiejų Tautų Respublikos padalijimo 1795 metais iki Pirmojo pasaulinio karo pabaigos 1918-aisiais buvo okupuota Rusijos imperijos. XVIII amžiaus pabaigoje didesnė Lietuvos dalis prijungta prie Rusijos imperijos, o Užnemunė – prie Prūsijos.

Kibortų šeimos herbas. Tinklalapio forum.vgd.ru iliustracija

Kai kurie lingvistai aiškina, kad tokia pavardė, tikėtina, susijusi su lietuvių kalbos žodžiu „kibus“. Galima galvoti pravardę palaipsniui tapus giminės vardu, o gal galėjo tiesiog prilipti prie kokio griežtesnio amatininko ar viso jų cecho prižiūrėtojo. Pagaliau tokį vardą galėjo gauti ir kokios nors šeimos galva, dažnai būdavęs nepatenkintas namiškių darbu. Kiborto (lenkiškai Kibort, liet. Kibartas) pavardes turėjo ne viena lietuvių, baltarusių, lenkų giminė, priklausiusi Abdankų, Jastržembcų, Losytianskių, Ravičių, Deputų, Toporų herbams.

Asmeninis gyvenimas liko paslaptyje        

L.Kibortas priklausė nuo XVI amžiaus gyvavusio Losiatinskių herbo giminei. Kaip rodo Kauno ir Vilniaus dvarininkų deputatų susirinkimų 1799 ir 1845 metais patvirtinti dokumentai, L.Kiborto šeima kildinama iš Jurijaus Kiborto, 1690 metais savo ūkį užrašiusio palikuonims. Pagal XVI–XIX amžiais Rusijos imperijoje gyvavusį vienintelio paveldėtojo principą šeimos ūkį perimdavo vienas, dažniausiai vyriausias, sūnus. Kitiems broliams nelikdavo nieko kito, kaip tik eiti tarnauti į kariuomenę. Greičiausiai dėl to dauglaukiškis Leonas, būdamas šešiolikos, ir tapo puskarininkiu.

Vėliau buvo mokslas Rygos pėstininkų junkerių mokykloje ir laipsniškas kilimas aukštyn.  Šeštasis Armijos pėstininkų batalionas, Bobruisko rezervinis batalionas, 21-asis rezervinis Kadrų batalionas, praporščikas, kvartirmeisteris, bataliono teismo pirmininkas. Po to 133-iojo Simferopolio pėstininkų pulko papulkininkis, karininkų susirinkimo pirmininkas. 1904 metų gegužę – tarnyba Mandžiūrijos armijos apygardos štabe, birželį – Liaojango įtvirtinimo rajono įgulos valdyboje, liepą – 8-ajame Sibiro Tomsko pėstininkų pulke. 1905 metų kovo mėnesį už nuopelnus mūšiuose su japonais Rusijos-Japonijos kare L.Kibortui suteiktas pulkininko laipsnis.  Nuo 1906 metų balandžio kraštietis tapo 133-iojo Simferopolio pėstininkų pulko bataliono vadu, o netrukus pradėjo vadovauti ir visam 113-ojo Starorusios pėstininkų pulkui, kartu laikinai suderindamas 29-osios pėstininkų divizijos brigados vado pareigas.

L.Kiborto autografas. Tinklalapio commons.wikimedia.org iliustracija

Beje, Pirmojo pasaulinio karo metu, kai L.Kibortas jau gerus pustrečių metų mėgavosi civiliu gyvenimu, šis pulkas kovojo Rytų Prūsijoje ir, 1915 metų vasario mėnesį patekęs į apsupimą, kartu su 20-uoju armijos korpusu buvo beveik visiškai sunaikintas.

Karininko nuopelnai už sąžiningą 40 metų tarnybą įvertinti aukštais Rusijos imperijos ordinais (Šv. Stanislovo 3 laipsnio, Šv. Anos 3 laipsnio, Šv. Stanislovo 2 laipsnio, Šv. Vladimiro 4 laipsnio su kaspinu) ir medaliais.

1910 metų liepos 4–5 dienomis atidengiant Rygoje paminklą  Lifliandijos (Vidžemės) prijungimo prie Rusijos 200 metų garbei, L.Kibortas, kartu su 29-osios pėstininkų divizijos batalionų atstovais dalyvavo iškilmingame parade, kurį stebėjo imperatorius Nikolajus II su visa imperatoriškąja šeima. Šį įvykį įamžino operatorius Aleksandras Stanke ir tai buvo pirmoji Latvijoje nufilmuota kino juosta.

Tarp buvusių L.Kiborto pavaldinių buvo tuo metu poručikas, o vėliau garsus estų karo ir politinis veikėjas, Estijos Respublikos kariuomenės generalinio štabo viršininkas generolas majoras Andres Larka.

Dar viena garsenybė, tarnavusi vadovaujant L.Kibortui, buvo štabskapitonas Aleksandras Tenisonas – Rusijos ir Estijos karvedys bei politinis veikėjas, 1934 metais – Tartu, 1939–1940 metais – Talino meras. 1937 metais išrinktas Estijos nacionalinio susirinkimo vicepirmininku, generolas majoras.

Deja, jeigu karinis Leontijaus Kiborto gyvenimas ganėtinai plačiai aprašytas, beveik nieko nežinoma apie jo šeimos likimą.

Beveik neišliko ir nuotraukų. Kaip vėliau prisiminė L.Kiborto anūkės, 1920–1930 metais jos matė namuose vienintelę Pirmojo pasaulinio karo gailestingųjų seserų uniforma apsirengusių savo tetų fotografiją. Dukros istorijai paliko vien savo vardus. Žinoma tik, kad 1920–1930 metais Jekaterina Bronislava, ištekėjusi už V.Tomaševskio, gyveno Radomyslio mieste netoli Žitomyro, Ukrainoje. Vienintelis sūnus Ivanas Leonas tapo inžinieriumi elektrotechniku, aktyviai prisidėjo 1920 metais elektrifikuojant ir telefonizuojant Saratovo guberniją. Jo palikuonys gyvena Maskvoje, Krasnodare, Maikope. L.Kiborto brolio sūnus Josifas nuo 1907 metų dirbo Kaune, lentpjūvėje, 1909 metais persikėlė į Maskvą ir įsidarbino „Tilmanso“ metalo įmonėje. Su Raudonosios gvardijos būriais dalyvavo Maskvos sukilime, mūšiuose su Laikinosios vyriausybės kariuomene. Vėliau tapo Raudonosios Armijos karininku, dalyvavo pilietiniame kare, prisidėjo kuriant NKVD organus ir net tapo vienu žiaurios sovietų sistemos geriausiųjų – „Garbės čekistu“.

Neaiški, deja, ir tiksli Leontijaus Kiborto mirties data, žinoma tik, kad tai buvo po 1912 metų. Išėjęs į atsargą jis su šeima gyveno Vilniuje. Ten ir palaidotas vienose katalikų kapinėse.

Dalintis:

About Author

Ilgametis "Tauragės kurjerio" bendradarbis baigė Tauragės 1-ąją vidurinę mokyklą, 1977 m. baigė Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto žurnalistikos specialybę. 1977–1983 m. Vilniaus universiteto Žurnalistikos katedros Periodinės spaudos mokslinio tyrimo laboratorijos mokslinis bendradarbis, vadovavo studentų estradinių miniatiūrų teatrui. 1983–1992 m. – Lietuvos televizijos Propagandos vyr. redakcijos redaktorius, 1992–1993 m. – šios redakcijos vyriausias redaktorius. Nuo 1993 m. – Lietuvos televizijos Visuomeninių programų direkcijos visuomeninių–politinių laidų kūrybinio susivienijimo vyriausias redaktorius. Lietuvos televizijoje rengė laidas „Žmogus. Visuomenė. Įstatymas“, „Juridinis kanalas“. Nuo 1996 m. – teisinių ir politinių laidų vedėjas. [1] Nuo 1998 m. – Lietuvos Aukščiausio Teismo pirmininko padėjėjas ryšiams su visuomene, vyr. specialistas.

Rekomenduojami video:

Palikite komentarą