Pranešk naujieną
Prenumerata
Kontaktai
Pradžioje keletas intriguojančių Lietuvos istorijos faktų. 1528 metais pirmą kartą istoriniuose šaltiniuose paminėtas visuotinis „žemininkų“ (bežemių) surašymas. 1861 metais ištirti Vilniaus gubernijos gyventojų religiniai ir tautiniai santykiai. 1897 metais atliktas pirmasis gyventojų surašymas pagal lyties, tikybos, verslo, amžiaus ir kitus požymius.1878, 1888 ir 1905 metais (Lietuvai esant carinės Rusijos sudėtyje) mėginta surašyti žemės ūkio, o 1908 metais – pramonės turtą.
1919 metų rugsėjo 6 dieną įkurtas Bendrosios statistikos departamentas. 1921 metų sausio 1-ąją pradėjo veikti Centralinis statistikos biuras. 1921 metų gegužės 21 dieną paskelbti Centralinio statistikos biuro ir Nuolatinės statistikos komisijos statutai, o 1922 metais Steigiamasis Seimas priėmė Visuotinio Lietuvos gyventojų surašymo įstatymą.
Iš šių pirmųjų eilučių daugelis jau tikriausiai suprato, kad šiandien vėl kalbėsiu apie labai svarbų dalyką – statistiką. Sakau vėl, kadangi ankstesniajame rašinyje jau pristačiau 90 metų senumo demografinę Lietuvos situaciją. Šiandien gi – plačiau apie ekonominį, ūkinį gyvenimą. Priminsiu, kad tarpukariu – 1922, 1928, 1925 ir 1931 metais – buvo išleista keletas išsamių informacinių leidinių „Visa Lietuva“, šiandien ypač aktualių kiekvienam, besidominčiam krašto istorija.
Natūralu, kad kiekviena šalis, norėdama planuoti ateitį, turi turėti išsamios informacijos apie bet kurią gyvenimo sritį, todėl reikia nuolatos atlikti ištisinį stebėjimą, populiariai kalbant, visuotinį surašymą. Lietuvos atveju pirmaisiais atsikūrusios valstybės metais vyraujanti ekonomikos šaka buvo žemės ūkis. Dar 1923 metais, vykdant Lietuvos gyventojų surašymą, svarstyta atlikti ir žemės ūkio surašymą, tačiau dėl lėšų stygiaus jis buvo atidėtas vėlesniam laikui. Tarptautinio žemės ūkio instituto Romoje, kurio narė buvo ir Lietuva, metinis suvažiavimas 1926 metais priėmė bendrą visoms 53 valstybėms narėms pirmojo tokio surašymo formuliarą ir paskyrė datą – 1929 ir 1930 metus.
Penimų žąsų gardai, ruošiant eksportui. 1915 m. miestai.net nuotrauka
Mūsų šalyje surašymas pradėtas 1930 metų gruodžio 30-ąją ir truko apie 10 dienų, o visi likusieji kintamieji duomenys buvo užfiksuoti pagal jų būklę naktį iš gruodžio 30 į 31 dieną. Surašymą rengė, vykdė ir medžiagą apdorojo Centralinis statistikos biuras prie Finansų ministerijos. Statistika apie pasėlių plotą, jų būklę, derlių, gyvulių kiekį, darbininkų atlyginimus buvo renkama pagal žemės ūkio korespondentų pranešimus. Tarpukario Lietuvoje valstybinės statistikos institucijos rėmėsi tarptautinių statistikos institucijų parengtais žemės ūkio surašymo, šios šakos tyrimų programomis, rodiklių sistema. Buvusiame Klaipėdos krašte statistiniai tyrimai atlikti pagal Vokietijoje nustatytą tvarką, kuri skyrėsi nuo priimtos Lietuvoje. Visi surašymo duomenys paskelbti 1932 metais lietuvių ir prancūzų kalbomis išleistame trijų tomų leidinyje „Visuotinis Lietuvos žemės ūkio surašymas. 1930 – Vytauto Didžiojo – metai gruodžio mėn. 30 d.“ Jame, be kita ko, rašoma: „Įvykęs 1930 – Vytauto Didžiojo – metais gruodžio mėn. 30 dieną visuotinis žemės ūkio surašymas Lietuvoje buvo pirmutinis. Nei prieš karą, nei atgavus nepriklausomybę ištisinių žemės ūkio surašymų nebuvo daroma“.
Apie žemę maitintoją
Taigi keliolika faktų apie žemę maitintoją. Skaičių bus daug, tačiau be jų straipsnis taptų banalia biurokratine ataskaita. O norisi realiai persikelti į tą laikmetį, pajusti tikrąją padėtį.
Surašymo duomenimis, 1930 metų gruodžio 30-ąją Lietuvos Respublikoje buvo 308 660 ūkių. Iš jų turinčių žemės mažiau kaip vieną hektarą – 21 290 ir turinčių vieną hektarą ir daugiau – 287 370 ūkių. Gausiausias žemės ūkių skaičius priklausė vidutiniams, nuo 11 iki 33 ha turintiems ūkiams, kurie sudarė beveik 60 procentų visų ūkių skaičiaus ir užėmė apie 40 procentų bendro žemės ploto. Ariamai žemei ir daržams Lietuvoje teko daugiau kaip pusė žemės ūkio ploto (2 505 955,49 ha). Toliau – pievos su ganyklomis. Likusieji plotai užėmė vos 12,60 procento.
Pabrėžiama, kad prieš Didįjį karą (Pirmąjį pasaulinį) ūkininkams daug naudos atnešę linai po karo dėl aukštų pluošto kainų buvo tapę dar svarbesni. Jų sėjamasis plotas ir sėmenų bei pluošto eksportas pastaraisiais metais vis augo. 1927 metais linais buvo užsėta 84 000 ha, 1928 metais – 95 300 ha. Tačiau štai aptariamaisiais 1931 metais jau teužsėta 50 000 ha.
Tarpukario Tauragė – Bažnyčių gatvė XX a. III dešimtmetis
Kalbant apie Lietuvos žemės ūkio gamybą, surašymo ataskaitoje akcentuojama, kad pastaraisiais metais pradėjusi plisti nauja kultūra – cukriniai runkeliai. 1931 metais jų užsodinta apie 2900 ha. Visi jie numatyti perdirbti 1931 metų rudenį baigtame statyti cukraus fabrike prie Marijampolės, numatoma gauti apie 6000 tonų cukraus. Ano meto mokslininkai vieningai sutarė, kad jeigu kainų žemės ūkio produktams konjunktūra ryškiau nepasikeis, per kelerius metus cukriniai runkeliai tiek išplis, jog vietiniu cukrumi galima bus patenkinti visą krašto cukraus vartojimą.
Kartu teigiama, kad pastebimas ryškus kviečių eksporto didėjimas. Ši kultūra, pasirodo, Lietuvoje duoda gana gerą derlių; kviečių derlingumas net mažiau priklauso nuo žiemojimo sąlygų negu rugių.
Tauragės apskrities bendras žemės plotas sudarė 249 665 ha, naujakuriai valdė 9189 hektarus. Apskrityje veikė 17 193 ūkiai (1923 metais jų turėta 22 346). Tiesa, pagal turimos žemės kiekį Tauragės apskritis buvo tik ketvirtoje vietoje, ją lenkė Šiaulių, Panevėžio, Raseinių apskritys. Kaip matyti iš surašymo duomenų, Tauragėje buvo daugiausiai pievų ir žemės po trobesiais – 5873 ha.
Ariama žemė apskrityje užėmė 113 770 ha, iš šio skaičiaus naujakurių – 4640 ha. Daugiausiai tokios paskirties žemės užfiksuota 20–30 ha plotuose. Ariamos žemės, pavyzdžiui, Skaudvilės valsčiuje būta 16 462 ha (naujakurių 343 ha), Tauragės – 11 764 ha (naujakurių 679 ha), Batakių – 7181 ha (naujakurių 202 ha), Gaurės – 4403 ha (naujakurių 316 ha).
1930 metais Tauragės apskrityje žieminių rugių buvo pasėta 20 procentų plote, žieminių kviečių – 2 procentai, miežių – 7, avižų – 21 procentas. Bulvių sodinta 8 procentai, runkelių – 1 procentas, linų ir kanapių – 2 procentai. Pūdymams palikta 12 procentų valdomos žemės. Be to, dar 16 procentų (40 061 ha) sudarė nuolatinės ganyklos.
Galima pažiūrėti ir kokiais derliais lepinosi ano meto Tauragės apskrities ūkininkai. Pavyzdžiui, žieminių rugių derlius vidutiniškai siekė 23 centnerius iš hektaro, vasarinių rugių – 17 centnerių. Daugiausiai prikulta 100–150 hektarų turėjusiuose ūkiuose – po 30 centnerių. Mažiausiai – po 21 centnerį ūkiuose, kuriuos sudarė 5–8 hektarai.
Žieminių kviečių vidutinis derlingumas buvo 25 centneriai iš hektaro, miežių – 19 centnerių, avižų – 18 centnerių.
Vidutinis kitų kultūrų derlius 1926–1930 metais Tauragės apskrityje: žirnių – 16, bulvių – 194, runkelių – 278 centneriai iš hektaro.
Labai įdomu, kad 59 procentai prieškario Tauragės apskrities ūkių naudojo dirbtines trąšas: fosforo rūgštį – 44 procentai, kalio – 2 procentai, azoto – 0,6 procento. Šimtui hektarų ariamos žemės teko 48 šimto kilogramų maišai trąšų. Batakių valsčiuje tokių ūkių suskaičiuota 758, Gaurės – 496, Sartininkų – 822, Skaudvilės – 874, Tauragės – 1452, Šilalės –731. Pabrėžtina, kad beveik 41 procentas apskrities ūkių dirbtinių trąšų buvo atsisakę: Batakių valsčiuje 208, Gaurės – 182, Sartininkų – 51, Skaudvilės – 1465, Tauragės – 425, Šilalės – 1170. Tuo pačiu vertas dėmesio ir faktas, kad trąšų buvo visai atsisakę 39 procentai naujakurių.
Manau, ne vienam taip pat bus smalsu sužinoti, kad 1930 metų pabaigoje Tauragės apskrityje augo 80 345 obelys, 13 954 kriaušės, 20 515 slyvų, 74 604 vyšnios. Daugiausia vaismedžių turėjo Skaudvilės valsčius – 11 942 obelis, 1266 kriaušes, 3562 slyvas ir 11 536 vyšnias. Batakių valsčiuje, kur sodai užėmė 111 hektarų, augo 6172 obelys, 1055 kriaušės, 954 slyvos ir 4404 vyšnios. Atitinkamai Tauragės valsčiuje šie skaičiai siekė 6808, 906, 1556, 6368.
Valstybiniai miškai Tauragės valsčiuje užėmė 63 024 ha, o iš viso miško apskrityje buvo 68 275 ha.
Ne mažiau intriguoja ir kiti duomenys. Pavyzdžiui, vidutinis Tauragės apskrityje pasėtų ir pasodintų svarbesniųjų kultūrų derlius 1926–1930 metais. Rugių per penkmetį prikulta 25 320 tonų, miežių – 5235 tonos, avižų – 9500 tonų.
Apie gyvulininkystę
O dabar keletą minučių paskirkime pažinčiai su tarpukario Lietuvos gyvulininkyste.
Surašymo rezultatai rodo, kad prieš karą Lietuvos žemės ūkis turėjo ryškią grūdų ūkio kryptį. Didžiausias ūkininko pajamas sudarydavo grūdų ir linų pardavimas. Gyvuliai, kaip pajamų šaltinis, turėjo nedidelę reikšmę.
Kaip pastebėjo to meto analitikai, gyvulininkystė Lietuvos eksporte užėmė vis tvirtesnes pozicijas. Prieš Pirmąjį pasaulinį karą labiausiai išplitusi gyvulių ūkio šaka buvo arklių auginimas. Bet pokario metais dėl pablogėjusios pasaulinės arklių rinkos jie savo ankstyvesnės reikšmės nustojo. Po Pirmojo pasaulinio karo, kuris buvo vadinamas Didžiuoju, Lietuvoje vis daugiau reikšmės įgijo galvijai ir kiaulės.
100 ha ariamos žemės 1929 metais Lietuvoje teko 22 arkliai, Latvijoje – 21, Estijoje – 20, Suomijoje – 18, Švedijoje – 16, Danijoje – 19 ir Vokietijoje – 17. Taigi, pasak to meto analitikų, galima laukti, kad, laikantis žemoms arklių kainoms ir vis labiau plintant pieno ir kiaulių ūkiams, arklių turės dar kiek sumažėti. Pavyzdžiui, 1927 metais šalyje turėti 617, 1930 metais – 559, 1931 metais – 597 arkliai.
Sparčiai didėjant pieno ūkiui, daugėjo ir karvių. 1930 metais jų Lietuvoje buvo 696, 1931-aisiais – 756.
O pradėjus auginti bekonus daugėjo ir jaunų kiaulių. Prognozuota, kad gyvų kiaulių eksportas, didėjęs iki 1930-ųjų, 1931 metais, labai kritus gyvų kiaulių kainoms, vėl turės atsilikti. Priminsiu, kad 1930 metais Lietuvoje augintos 1136, o 1931-aisiais – 1568 kiaulės.
Tauragės AB „Maistas“ – neatsiejama krašto pramonės istorijos dalis
1931 metais kiaulių gyvomis ir kiaulienos pavidalu numatyta eksportuoti per 0,5 milijono. Teigiama, kad, esant geresnėms kainoms ir daugiau skerdyklų, galima būtų buvę eksportuoti daug daugiau. Bet veikiantys trys „Maisto“ bendrovės bekono fabrikai Kaune, Panevėžyje ir Klaipėdoje didesnio kiaulių kiekio perdirbti į bekonieną neįstengs. Statomasis ketvirtas bekono fabrikas Tauragėje tepradėsiąs veikti tik ateinančiųjų metų pradžioje.
Ankstesniajame rašinyje šia tema pateikiau ištrauką iš Kauno technologijos universiteto Architektūros istorijos ir paveldo tyrimų centro vadovo dr. Vaido Petrulio straipsnio. Dar vieną tikrai įdomų tauragiškiams fragmentą apie minimąjį fabriką noriu pristatyti dabar:
„Statyboms išleidus apie 3,5 milijono litų, komplekse pastatyta skerdykla, kiaulidė, mėsos paruošimo cechai, darbininkų valgykla, krautuvė ir kt. Fabrike buvo įrengta elektros stotis, iš kurios elektra vėliau tiekta ir miestui. Darbo procesas mėsinėje veikė remiantis moderniais principais: „Pilietis, atvežęs kiaulę, iš vežimo iškelia prie svarstyklių. Čia pasveriama, apžiūrimas tinkamumas, ir, jei tinka, į ausį įsega numerį, ir kiaulė varoma į kiaulides. Kiaulidėse laikoma 4–6 dienas. Čia jos pailsi, išsilygina mėsa. Jas šeria miežiais, sėlenomis. Kiaulidės šildomos, oras vėdinamas ventiliatoriais. Paskui kiaulės varomos į skerdimo kambarį“.
Tiesa, nors įmonė ir moderni, sukūrė ne tik darbo vietų bei pajamų, bet ir paskleidė kvapų: „Esantiems netoli fabriko tikra bėda. Kai pučia pietų vakarų vėjas, tai tauragiškiai turi užsiimti nosis. Visoks kraujo, deginamų kaulų kvapas tiesiog užima nosis“.
Perskaitęs pastarąjį sakinį, ne vienas vyresnis tauragiškis tikrai prisimins ilgai Tauragės miestą nuodijusius iš jau sovietinių laikų mėsos kombinato sklidusius kvapus. Sunku man, ne specialistui, pasakyti, ar tai buvo susiję su technologija, ar tiesiog nenorėta nieko tobulinti. Bet faktas liko faktu – mano jaunystės dienomis miestiečiui atsidaryti buto langą neretai buvo savotiška šventė.
Na, bet šiandien ne apie tai, o apie tarpukario ūkį ir visagalę statistiką.
Kiaulių auginimui išplisti daug padėjo Vyriausybė, garantuodama ūkininkams tam tikras minimalias kainas už bekonines kiaules ir dalyvaudama savo kapitalais skerdyklų statyboje. Vyriausybės subsidija kiaulių kainoms paremti teikta per „Maisto“ bendrovės skerdyklas.
1930 metais labai staigiai nukrito pieno ir grietinės eksportas. Tai atsitiko dėl Vokietijos įvedimo gana aukšto muito saldžiam pienui. Mat pienas daugiausia buvo gabenamas iš Klaipėdos krašto ir kitų rajonų mažuoju pasienio susisiekimu. Vokiečiams suvaržius pieno įvežimą muitais, jo išvežimas pradėjo nebeapsimokėti.
P.S.
Ir pabaigai dar vienas įdomus faktas. 1926–1930 metais Tauragės apskrityje pas ūkininką dirbęs bernas per metus gaudavo vidutiniškai 425 litų atlyginimą, mergina – 350 litų, piemuo – 310 litų.
Antrąjį visuotinį žemės ūkio surašymą buvo numatyta atlikti kartu visose Baltijos valstybėse 1939 metais, atsižvelgiant į Tarptautinio žemės ūkio instituto reikalavimus ir rekomendacijas. Deja, prasidėjęs Antrasis pasaulinis karas šiuos planus sužlugdė.
