Edmundo Mažrimo našlė Ala: „Jis buvo mano planeta, o aš buvau jo palydovas“

Prieš dvejus metus, gruodžio 16-ąją, sunki liga pasiglemžė Tauragės garbės piliečio, istoriko, dailininko ir kraštotyrininko Edmundo Mažrimo gyvybę. Edmundas buvo viena ryškiausių Tauragės kraštotyros asmenybių, mylimas ir mylintis vyras, tėvas, senelis, kolega. Su žmona Ala santuokoje nugyveno pusę amžiaus, o jų meilė įsižiebė paauglystėje. Susitaikyti su vyro netektimi Alai vis dar sunku.

Giminingos sielos

Alos tėtis kilęs iš Tolimųjų Rytų – Vladivostoko. Antrasis pasaulinis karas jį užklupo tarnaujantį armijoje jūreiviu – netrukus vyras buvo išsiųstas į frontą ir su tarybine armija pasiekė Berlyną. Po karo likimas taip sutvarkė, kad Lietuvoje, Tauragėje, jis pažino ir vedė Alos mamą – ją su tėveliais iš Pskovo srities (netoli Sankt Peterburgo) vokiečiai ešelonuose, kaip ir kitus rusus, buvo atvežę į Lietuvą tarnauti vietos gyventojams.

– Taip mama su šeima atsidūrė Devynakių kaime. Tėveliams susituokus, gimiau aš, Tauragėje baigiau trečiąją vidurinę mokyklą. Mano vaikystė buvo auksinė, – prisimena Ala, baigusi režisūros mokslus, bet visą gyvenimą dirbusi Tauragės autobusų parke. – Edmundas – tikras tauragiškis, augo daugiavaikėje šeimoje: buvo 4 broliai ir sesuo, visi jie išsimokslino. Mes susipažinome vasarą šokiuose kultūros namuose, buvome šešiolikmečiai, vienmečiai – aš mokiausi paskutinėje klasėje, o jis jau studijavo Klaipėdoje.

Edmundas Mažrimas jaunystėje

Pasak Alos, Edmundas jai prisipažino, kad penkis šeštadienius iš eilės, kai vykdavo šokių vakarai, ją stebėjo ir grožėjosi, bet vis nedrįso pakviesti šokiui, kadangi jam atrodė labai griežta. Pirmąjį pažinties vakarą Edmundas palydėjo Alą iki namų, moteris prisimena, kad stovėdami prie vartelių tąsyk labai ilgai šnekėjosi.

– Jau pirmąjį vakarą supratau, kad esame giminingos sielos: vienodai matome gyvenimą ir mąstome vienodai, patinka tie patys dalykai – muzika, dailė. Šių metų rugpjūtį buvo mūsų pažinties 50-metis, o susituokėme mes būdami 19 metų. Gruodžio viduryje bus dveji metai, kai Edmundo nebėra su mumis, – pasakojo moteris. – Draugystės metais, kai jis studijavo ir tarnavo kariuomenėje, bendravome laiškais: jie skriedavo kas dieną, kartais net du kartus per dieną. Mūsų vaikai žino mūsų meilės istoriją, nesigėdijome ir neslėpėme, kad labai jauni pamilome vienas kitą.

Labai mylėjo vaikus

Įsimylėjėliai buvo tikri romantikai, lydėdamas Alą iš mokyklos namo, Edmundas visuomet nešdavo jos portfelį. Susikibę rankomis jie svajodavo apie būsimus namus, kad augins du vaikus, kad pirmiausia susilauks sūnaus ir jį pavadins Poliu – garsaus muzikanto ir dailininko vardu. Taip ir įvyko: pirmagimį jaunavedžiai iš tikrųjų pavadino Poliu, o šešeriais metais jaunesnę dukrelę – Rūta. Ala sako, kad jiedviem visad sunkiausi būdavo išsiskyrimai, net ir patys trumpiausi.

Edmundas Mažrimas

Edmundas Klaipėdoje studijas užbaigė aukščiausiu įvertinimu (raudonu diplomu) ir su Ala išvyko gyventi į Šiaulius. Netrukus po vestuvių buvo pašauktas į tarybinę armiją, o žmona grįžo į Tauragę pas tėvus. Baigęs tarnybą į gimtinę pas žmoną sugrįžo ir Edmundas.

– Visą gyvenimą su Edmundu turėjome apie ką kalbėti, ką aptarti ir dėl ko diskutuoti. Mūsų dukra Rūta – teisininkė, augina sūnų ir dukrelę, o sūnus Polis baigė su statyba susijusius mokslus, augina tris dukrytes. Edmundas be galo džiaugėsi visais penkiais savo anūkais, jis labai mylėjo vaikus, – prisiminė pašnekovė. – Edmundo aistra būdavo savaitę plaukti upėmis valtimi, mūsų krašte jis buvo pradininkas tokių kelionių. Plaukdavo su draugais, kolegomis, kartu pasiimdavo vaikus, vėliau – anūkus. Ir jau sirgdamas plaukė. Gamtoje atsipalaiduodavo, atgaudavo jėgas. Buvo užkietėjęs žvejys.

Pasak A.Mažrimienės, jos vyras nuo pat jaunystės buvo didelis patriotas. Ir ji tokia pat, nes čia augo, čia jos tėvynė ir šaknys. Mažiems vaikams, anūkams Edmundas įduodavo į ranką Lietuvos vėliavėlę – eidami po kambarį rateliu jie skanduodavo Lie-tu-va!

– Jis visada vaikams rasdavo laiko. Į tėvų susirinkimus mokykloje kartu eidavome. Sūnų per dieną pirmoje klasėje išmokė skaityti. Edmundas mokėjo mokyti, turėjo fenomenalią atmintį. Buvo labai darbštus, energingas ir kuklus, jo vidinė kultūra neišmatuojama. Jo, kaip ir visų biudžetininkų, atlyginimas buvo mažas, todėl dirbo trijuose darbuose: kino teatre „Jūra“ afišas kūrė, vėliau scenografijas, dekoracijas teatrui ir pats vaidino teatre. Visuomeninė Edmundo veikla buvo didžiulė, – pasakojo našlė. – Kai vaikai išskrido iš namų, aš jį atpalaidavau nuo buities, kad daugiau laiko galėtų skirti savo veiklai. Jis buvo mano planeta, o aš buvau jo palydovas.

Ala prisimena, kad Edmundas buvo įvairialypis žmogus, jo pomėgių grandinė begalinė: aistringai kolekcionavo plokšteles ir degtukų dėžučių etiketes, daug tapė, o žmoną vadino Mūza. Anūkė Viltė Marija paveldėjo senelio gabumą dailei. Edmundo sukurtą logotipą iki šiol naudoja Tauragės autobusų parkas.

Nespėjo užbaigti enciklopedijos

Edmundui įtektus apdovanojimus, tarp kurių – Gabrielės Petkevičaitės-Bitės atminimo medalis „Tarnaukite Lietuvai“ ir Tauragės savivaldybės Garbės ženklas, Ala saugo labai pagarbiai. Reginos Genienės nuotrauka

Ala prisimena, kad jos vyras miegodavo labai mažai – 5–6 val. per parą, o pastaruosius 10 metų, kai rašė knygas, miegodavo tik gal 4 val. per parą. Dažnai ir į darbą išeidavo nemiegojęs. Visuomet buvo stiprios sveikatos, todėl užklupusi onkologinė liga buvo kaip perkūnas iš giedro dangaus. Susirgęs jis nė karto nesakė: už ką, kodėl man? Dirbo sirgdamas, į ligoninę nusivežė kompiuterį. Net gulėdamas ligos patale juokaudavo, o įprastame gyvenime buvo kompanijos siela, visi mėgdavo klausytis jo pasakojamų įdomių istorijų, turėjo labai daug draugų ne tik Lietuvoje.

– Manau, kad dėl tokio gyvenimo tempo jis per greitai sudegė. Sirgdamas sakė: nemoku mirti ir gyvensiu, kol bus įmanoma gyventi. Paskutinę gyvenimo savaitę Edmundui gulint ligoninėje dėl visokių ataskaitų ateidavo kolegos, jis konsultavo. Sakė, kad Kalėdoms grįš į namus. Lankiau jį tris kartus per dieną: prieš eidama į darbą, per pietus ir vakare. Paskutinį vakarą atsisveikinome, atsibučiavome, jis normaliai jautėsi. Anksti ryte sulaukiau skambučio, kad Edmundas užgeso, – susigraudino našlė. – Jis buvo pirmoji ir vienintelė mano meilė.

Išgyventi vyro netektį Alai labai sunku – pirmus metus nuolatos verkė. Dabar, prabėgus dvejiems metams, skausmas truputį atlėgo. Kad būtų lengviau – rašo dienoraštį. Edmundas turėjo svajonę – parašyti enciklopediją apie Tauragės kraštą, bet nespėjo užbaigti pradėto darbo. Surinktą medžiagą ji dovanojo Tauragės krašto muziejui.

– Nepykstu dėl netekties ant likimo, nes nepyko ir jis. Senosiose kapinėse ant Edmundo kapo – knyga, o joje jo citata apie Tauragės kraštą, kurį be galo mylėjo.