Ekstrasensų kovos

Anądien sutikau seniai matytą ponią, pakviečiau kavos. Sėdim ir šnekam. Ne, nešnekam –  tai ji apie save pasakoja: kaip ministerijoj sekasi, kiek senas automobilis sveikatos atima, na, ir dar apie nesibaigiantį buto remontą bei nieko gero nerodančią televiziją. Jei ir pasižiūri ji ką – tai tik ekstrasensų kovas per TV3. „Ar žiūri? – klausia ji manęs. – Velniškai protingi ten žmonės, tik gaila, kad Lietuvoje tokių nėra“. Paakintas tokio pokalbio  ir aš nutariau papasakoti, ką apie tuos ekstrasensus žinau. O apie tą ponią bus dar ir pačiame rašinio gale.

Žinoma, keista yra, kad lietuviškoji televizija rusišką produkciją transliuoja. Bet suprantu: ne vienas gi ir Tauragėj šeštadienio popietę tą trečią kanalą atsisuka. Nes detektyvines istorijas mėgsta. Arba pasakėles apie pakaruoklius. Jei esate matę, tai tose laidose beveik visuomet rodomos kapinės ir išblyškęs mėnulis. Ir tai padeda koronavirusą užmiršti. Dar vyrams patinka tradicinė laidos spėlionė: kuriame automobilyje lavonas paslėptas. O paskui pasirodo, kad tai gyvas žmogus. O tų automobilių garaže – jei matėte – gausybė. Kaip atspėti?

Atspėti būtų neįmanoma, jei visi tie automobiliai būtų vienos spalvos ir vienos markės. O kai jie spalvoti ir visiškai skirtingi – yra labai lengva tą spėjimą iš anksto… nupirkti. Žinau net ir kainą – 40 000 rublių (480 eurų). Susitarti su laidos vedėju dėl tam tikrų akiai nepastebimų nuorodų nėra sunku. O jei ne visi pasislėpėlį randa – tai, vadinasi, taip ir reikia! Nes, jei visi rastų, neįdomu būtų. Bet žinok: jei pirmame ture nesusimokėjai, toliau kaina tik augs. Bet važiuokime į pačią pradžią.

Kai patiklūs žiūrovai parašo redakcijai laišką (girdi, atvažiuokite, nes mūsų kaimo vyrai visai prasigers; arba apie tai, kad kiekvieną mėnesį tame kaime kas nors vis pasikaria; arba apie tai, kad nuteistas nekaltas, o žudikas laisvėje), tuomet į tą kaimą atvažiuoja du redaktoriai. Jie su moterimis pasikalba ir su vyrais alaus išgeria. Po to į restoraną nusiveda vietinės policijos įgaliotinį. Išklausinėja. Ir pasižada greitai su filmavimo grupe atvykti. Bet po dviejų savaičių atvyksta ne filmavimo grupė: užsuka kaiman koks dujų ar vandentiekio inspektorius iš rajono centro. Svečią  vietinė valdžia vėl pamaitina ir pagirdo. Todėl jis prie trūkumų nesikabinėja. Bet papildomos informacijos (netgi kas su kuo miega) taip pat gauna. Nes joks inspektorius jis, o tik išankstinis „Ekstrasensų mūšio“ agentas. Tikri filmuotojai atvažiuos dar po mėnesio. Su visa istorija ir jau paruošta byla. Su trimis ar keturiais ekstrasensais. Bet tarp tų atsivežtųjų lygybės taip pat nebus. Susimokėjusieji redakcijai po 50 tūkstančių rublių (600 eurų) informaciją gaus. Bet ne visą, tik dalį jos. Tie, kurie susimokėjo po 75 tūkstančius (900 eurų), sužinos daugiau. Ir t.t. Žinoma, galima ir iškart „Ekstrasensų mūšio“ finalininko vardą nusipirkti. Bet tai kainuos – eurais, jūs nepatikėsite! – apie 200 tūkstančių. Kartoju: eurais, o ne rubliais!

Vakar dienos duomenimis, vienas Rusijos rublis buvo vertas 0,012 euro. Bet mes – ne apie tai. O apie kitus pinigus.

Laimėjęs arba į finalinį etapą patekęs ekstrasensas – tas, kurį matė vos ne šimto milijonų auditorija (ir kai kurie tauragiškiai – taip pat) – po to savo naujame arba jau turėtame būrimo ir kitų smagumų salone – veiklą išplečia vidutiniškai triskart. Ir tada už vieną dešimties minučių „konsultaciją“ jis ima 15 arba 16 tūkstančių rublių, o už valandinį pokalbį ir „darbą“ – iki 100 tūkstančių rublių. Išversiu: 15 000 yra 184 eurai, 100 000 yra 1229 eurai. Ne varguolio pinigai! Bet jūsų pažįstami – jei laidas žiūrite – Merilin Kerro (Estija) ar Aleksandras Šepsas (Sankt Peterburgas) tiek uždirba kasdien. Nes gabūs. Turintys charizmos. Puikiai įvaldę minios psichologiją. Ir, žinoma, kasdien vis dar besimokantys, kaip seanso dalyvius ir TV žiūrovus „išmuilinti“.

Nesitobulinantiems sekasi prasčiau. Štai kaip vieną šio žaidimo finalininkų apgavo žurnalistė iš Maskvos Natalija Pantelejeva: atsinešė dvi nuotraukas ir pasakė ekstrasensui niekaip negalinti pasirinkti vieno iš dviejų savo gyvenimo vyriškių. Seansas, žinoma, kainavo. O rezultatas štai koks: išanalizavęs nuotraukas, jis pasiūlė ištekėti už Butyrkų kalėjime bausmę atliekančio vagies. Kitoje nuotraukoje buvo tuometinis (2016) Islandijos ministras pirmininkas Sigismundas Gunlaugsonas. Pastarąjį „ekstrasensas“ apibūdino kaip gerą, bet labai į alkoholį įnikusį mechaniką.

Kas čia žino? Savo laiku televizijoje tuos per sieną matančius lietuviškus keistuolius dažnai parodydavau ir aš. Tačiau tuos reportažus prisimenantys turėtų prisiminti ir visuomet tais laikais pasakomą frazę: „Mes pasitikime savo žiūrovais ir žinome, kad jie moka teisingai pasilinksminti…“

Kaip žadėta: apie tą pradžioje aprašytąją ponią. Kaip keista bebūtų, ir ji pasisakė, kad visai neseniai buvo užsukusi pas lietuviškąjį ekstrasensą: „Žiauriai geras! – pasakė ji. – Jis gi negalėjo žinoti, kad butą remontuoju. Bet net sienų spalvą atspėjo!“

– Geltona, – pasakiau ir aš. Nes ant ponios rankinuko švietė geltonų dažų dėmelė.