Fiodoras Tiutčevas Taurogene

Dalintis:

„Tauragės kurjerio“ skaitytojai jau seniai priprato prie garsių europinio masto pavardžių, vienaip ar kitaip susijusių su Taurage (Taurogenu, Tavrigu). Visą laiką maniau, kad mano gimtasis rajonas turėtų didžiuotis šiais žmonėmis, bet štai ima ir pasirodo po vieno tokio rašinio skaitytojų (o greičiausiai net straipsnio neskaičiusių) komentarai: „nelabai suprantu kam čia gali būti įdomu“, „tai jau tikrai-ir kas če įdomaus?“ Galėtumei į tai nekreipti dėmesio, betgi tokios šiandieninio absoliutaus kičo laikotarpio nuomonės – tai savojo krašto istorijos ignoravimas, paprasčiausias nenoras sužinoti ką nors nauja.

Ir vis dėlto šiandien drįstu prisiminti dar vieną žmogų, kurio tik pavardės paminėjimas sujaudins daugelį tikrųjų literatūros, poezijos gerbėjų. Tai rašytojas Fiodoras Tiutčevas. Tik ne tas garsusis, vienas genialiausių XIX a. rusų poetų, diplomatas, Peterburgo mokslų akademijos narys korespondentas, išgarsėjęs dar ir savo meilės santykiais su ypatingomis jo gyvenimo moterimis tose vietose, į kurias jį likimas buvo nuvedęs.

Nors ir baisi nesuprasta
Mums paskutinė valanda –
Kančios ir tikro pasmerkimo, –
Bet sielai dar baisiau už tai
Stebėt, kaip miršta joj lėtai
Brangiausieji prisiminimai…

(Fiodoras Tiutčevas. Iš rusų kalbos vertė Juozas Macevičius)

Lydėjo ir trečia moteris

Fiodoras Tiutčevas turėjo devynis vaikus. Tris dukras jam padovanojo grafienė Botmer. Visos jos buvo rūmų freilinos ir anūkų nepaliko. Su antrąja žmona baroniene fon Pfefel poetas susilaukė dukters ir dviejų sūnų. Duktė palikuonimis nenudžiugino, o štai sūnūs giminės medį papildė šešiomis atšakomis.

Legendinį poetą lydėjo dar ir trečia moteris – kilminga bajorė Jelena Denisjeva. 1850 metais būdamas vedęs 47-erių Užsienio reikalų ministerijos tarnautojas ir garsus poetas Fiodoras Tiutčevas Peterburge susitiko Smolnio instituto, kuriame tada mokėsi dvi jo dukros, inspektorės 24-erių metų dukterėčią ir, kaip vėliau sakė, tokio jausmo nepatyrė daugiau niekada. Sostinės aukštuomenė griežtai smerkė labai jau keistą tam metui sąjungą. Tačiau poetas nekreipė į apkalbas dėmesio ir ne tik nenutraukė santykių, bet ir susilaukė su perpus jaunesne moterimi dukters ir dviejų sūnų. Deja, gyvenimas buvo negailestingas šiai 15 metų trukusiai meilės istorijai. 1864 metų rugpjūčio mėnesį vos 38-erių Jelena mirė nuo plaučių tuberkuliozės. Po metų 14-metė duktė, irgi Jelena, ir vienerių metų sūnus Nikolajus užgeso tą pačią dieną ir nuo tos pačios, kaip motinos, ligos. 1864 metų spalį poetas rašė J.Denisjevos sesers vyrui: „Nenoriu gyventi, mano mielasis drauge, nenoriu gyventi… Žaizda pūliuoja, neužgyja. Tik su ja aš buvau asmenybė, per jos neišmatuojamą meilę aš suvokiau save… Dabar likau kažkokiu gyvu, kenčiančiu nieku…“

Tarsi priekaištas F.Tiutčevui-vyresniajam liko vienintelis ketverių metų amžiaus pavainikis sūnus, taip pat Fiodoras, gimęs 1860 metų spalio 11-ąją Ženevoje, apie kurio gyvenimą ir ryšius su Taurage šis pasakojimas kiek vėliau. Ilgus metus žeminantis „pavainikio“ statusas lydėjo būsimąjį rašytoją. Ir vis dėlto nelinksma vaikystė nesužalojo jo sielos. Pirmiausia jį auklėjo motinos teta Peterburge, vėliau tėvo liepimu Maskvoje vyresnioji duktė, neturėjusi savo vaikų. O būdamas 13-kos berniukas neteko ir savo garsiojo tėvo.

Tapo rašytoju

Būsimojo karininko, žurnalisto ir rašytojo, Pirmojo pasaulinio karo didvyrio, tėvas, legendinis poetas Fiodoras Tiutčevas menkai domėjosi sūnumi. Pats sūnus vėliau prisiminė tas dienas: „Nuo mano išvykimo į Maskvą 1870 metais iki Fiodoro Ivanovičiaus mirties (1873) mačiausi su juo du kartus. Pirmąjį kartą licėjuje Maskvoje, kai jis atvyko pas mane, ir antrąjį Peterburge, neilgai trukus iki jo mirties… Prisimenu, kai jis anksčiau lankydavosi pas mus, beveik niekada su manimi nesikalbėdavo ir sėdėdavo delnu prisidengęs akis. Susidarė įspūdis, jog jis net nenori manęs matyti. Aš taip ir suprasdavau, todėl labai jo bijojau ir, šiaip jau būdamas ganėtinai judrus, jam pasirodžius, suakmenėdavau, netgi bijodavau kvėpuoti…“

Nepaisydamas to, Fiodoras-jaunesnysis karštai mylėjo tėvą, didžiavosi juo, saugojo šeimos relikvijas, ypač menančias jo motiną, kurią tiesiog dievino. Būtent sūnus išsaugojo ir išleido didelę dalį F.Tiutčevo-vyresniojo kūrybos. Kaip bebūtų keista, būtent garsiojo tėvo pavardė ir autoritetas slėgė sūnų, ilgai vertė jį būti tarsi garsenybės šešėlyje. Nors amžininkai pažymėjo, kad „subtiliai ir vaizdingai piešdamas karo buities vaizdus, F.Tiutčevas-sūnus neturėjo sau lygių rašytojų tarpe“.

Jaunasis Fiodoras pirmiausia mokėsi licėjuje Maskvoje, vėliau Leipcige ir Prahoje. Atsiradus šeimai, prasidėjo sudėtinga ir ilga karinė, bemaž 35-erių metų, tarnyba Atskirajame pasienio sargybos korpuse. 1888 metais gavęs žemiausiąjį kavalerijos karininko korneto laipsnį, per 27-erius metus 1915 metais tapo pulkininku. Išsitarnavęs šį laipsnį, F.Tiutčevas-sūnus pagal to meto Rusijos įstatymus susigrąžino sau ir savo palikuonims bajorystės paveldėjimo teisę ir tuo pačiu savotiškai išpirko tėvų nuodėmę.

Sėkmingai kildamas karinės karjeros laiptais, Fiodoras nemažai rašė įvairiems Peterburgo leidiniams apie pasieniečių ir muitininkų tarnybos aktualijas, kovą su kontrabandininkais. Dar iki tol, baigęs Kavalerijos junkerių mokyklą, nutarė vis dėlto atsidėti literatūrai ir atsistatydino iš karinės tarnybos. 1886 metais žurnale „Zvezda“ pasirodė pirmieji jo apsakymai „Miškininkas“ ir „Reporteris“. Po kelerių metų išleistas didelio skaitytojų susidomėjimo sulaukęs pirmasis rinkinys „F.F.Tiutčevo kūriniai“ (karinės buities eilėraščiai, istorinės apysakos ir apsakymai), kuriame buvo 30 eilėraščių, apysaka „Kruvinos dienos“, apsakymas „Adjutantas“, keletas apsakymų – esė. Vėliau pasirodė romanai „Kas teisus“, „Pikta jėga“, apsakymai „Viena diena mūšio lauke“, „Draugas“, „Batsiuvys ir muzikantas“, „Į Braziliją“, laiškų apysaka „Gordijaus mazgas“ ir daugybė kitų puikių kūrinių.

Taip pat susirgo

1884 metų balandį Tiutčevų šeimoje gimė pirmoji duktė Elena, o po dvejų metų antroji – Nadežda. Beveik penkeri įtempto kūrybinio darbo metai F.Tiutčevui pasitenkinimo neatnešė. Būtent tada, supratęs, kad vien iš žurnalistinės ir rašytojo veiklos neišgyvens, 28-erių metų literatas nutarė grįžti į karinę tarnybą ir 1889 metais pateko į pasienio sargybą tikėdamasis išvykti iš Peterburgo, kadangi žmona Marija, kaip ir jo anksti mirusi motina, ir brolis su seseria, susirgo plaučių tuberkulioze. F.Tiutčevas pradėjo tarnybą pasienyje su Prūsija Čenstakavo brigadoje. Tačiau labai silpnos sveikatos žmona pelkėtoje vietovėje išgyveno vos truputį daugiau nei metus ir 1890 metais mirė, palikdama 29-erių metų našlį su dviem šešerių ir ketverių metų dukrom. Jausdamas kaltę dėl žmonos mirties, F.Tiutčevas jos atminimui parašė autobiografinį romaną „Kas teisus?“ Su tėvo giminėmis Fiodoras nebendravo. Tik viena sesuo, buvusi Aleksandro II ir Aleksandro III rūmų freilina, Darja Fiodorovna pasirūpino našlaitėmis dukromis, padėjo įstoti joms į institutą. Deja, pulkininkas ir rašytojas Fiodoras Tiutčevas, užauginęs dvi dukras, anūkų iš jų taip ir nesulaukė. Dukros mirė praėjusio amžiaus šeštojo dešimtmečio pradžioje. Praėjus kuriam laikui po žmonos netekties, jis vedė antrą kartą – pirklio dukrą Aną Abrosimovą – kuri jam vaikų nepagimdė.

1894 metų pradžioje, palikęs dukras giminėms, F.Tiutčevas su antrąja žmona išvyko tarnauti į Kaukazą, prie Turkijos sienos, kur, vadovaudamas nedideliems pasienio būriams, gyveno septynerius metus.

Rusijos–Japonijos kare, per kurį F.Tiutčevas buvo apdovanotas keletu ordinų, sulaukė aukštesniojo laipsnio, jis ankstyvą pavasarį vienos žvalgybos operacijos metu ant žirgo perplaukė kalnų upę ir sunkiai susirgo. Bet tik karui pasibaigus išvyko valstybės sąskaita gydytis plaučių tuberkuliozės į Kanus. Savo karo įspūdžius aprašė apysakose „Širdies šauksmas“ ir „Meilės jėga“. Sugrįžęs iš užsienio, jau papulkininkis vėl atsidūrė prie Prūsijos sienos.

Komandiravo į Taurogeną

Ir štai pagaliau svarbiausias faktas, kuris paaiškins šio straipsnio atsiradimą.

1906 metų pabaigoje vadovybė komandiravo jau papulkininkį F.Tiutčevą į Taurogeną rašyti 6-osios Taurogeno pasienio brigados istorijos. Čia jis ketverius metus (1906 metų spalio 11 d. – 1911 metų sausį) tarnavo štabo ketvirtojo skyriaus viršininku. Nors ir labai gaila, bet nepavyko rasti garsiojo publicisto veiklos rezultato. Greičiausiai ši istorija saugoma Rusijos pasienio muziejuje Maskvoje, kuriam prieš daugelį metų toks atsargos generolas Savickis kartu su kitais dokumentais perdavė ir Taurogeno pasienio brigados albumą. Daug įdomios informacijos galėtų pateikti ir Rusijos valstybinio karo istorijos archyvo fondai, kuriuose saugomi 268 vienetai brigados istorijos dokumentų, apimančių 1827–1915 metus. Rusijos sieną su Prūsija (1322 varstus – apie 1400 kilometrų) XX amžiaus pradžioje saugojo 10 pasienio brigadų su 608 postais. 6-ajai Taurogeno brigadai teko 111 varstų (apie 118 kilometrų). Brigadą sudarė 4 skyriai ir 19 būrių. Tarnavo 32 štabo ir vyresnieji karininkai, 1253 žemesniojo rango pasieniečiai. Brigada turėjo 441 arklį. Gerokai vėliau, 1915-ųjų pabaigoje, pasirodė Vyriausiojo kariuomenės vado štabo viršininko įsakymas, kurio pagrindu sukurtas ir 6-asis Tauragės pasienio raitelių pulkas su 600 kavaleristų.

Taigi istorija dar gali atskleisti daug nežinomųjų. Užtat gerai žinoma, kad, net ir brigados vadovybei prieštaraujant, šiuos ketverius metus Fiodoras Tiutčevas Taurogene paskyrė aktyviam kūrybiniam darbui, užbaigė dvi apysakas, pasakojančias apie praėjusiojo karo realijas ir buitį. Kaip žinia, Taurogene buvo ne vien pasienio brigados štabas, bet ir ginklų remonto dirbtuvė, mokymo komanda, medicinos lazaretas, brigados cerkvė. Todėl rašyti tikrai buvo apie ką.

Apdovanotas Georgijaus garbės ginklu

1893 metais F.Tiutčevas persikėlė į Peterburgą, kur pasirodė jo romanai „Bėglys“ ir „Dagestano kalnai ir slėniai“. Didvyriškai pasireiškęs Rusijos–Japonijos karo mūšiuose, pagyvenęs Kanuose, jaunasis rašytojas sukaupė unikalios medžiagos savo paskutiniajam romanui „Finalas ar uvertiūra“.

Pirmasis pasaulinis karas užklupo 54-erių metų papulkininkį atostogaujantį pas antrosios žmonos gimines. Vos spėjęs jau Petrograde pasimatyti su žmona ir dukromis, buvo paskirtas bataliono vadu ir jau 1914 metų gruodžio mėnesį vedė savo batalioną į durtuvų atakas. Už ypatingai sunkų 1914 metų gruodžio 8-osios mūšį papulkininkis F.Tiutčevas apdovanotas Georgijaus garbės ginklu, o 1915-ųjų liepą jam suteiktas pulkininko laipsnis. Viename laiškų savo draugui jis apie tai rašė: „…prašau negalvoti, kad aš iš tiesų didvyris. Nieko panašaus. Aš toks pat didvyris, kaip ir dešimtys tūkstančių mūsų karininkų. Aš tiesiog atlikau, kaip mokėjau, savo pareigą ir jeigu kažkas nutarė mane taip dosniai apdovanoti, priskiriu tai išimtinai sėkmei…“   

1915 metų gegužės mėnesį mūšio metu sprogęs artilerijos sviedinys kontūzijo Fiodorą, sunkiai sužalojo kairiąją galvos pusę ir kairiąją koją, bet karininkas į ligoninę gultis atsisakė. Šios kontūzijos pasekmės kamavo nuolatos ir, ilgokai sirgęs, jis buvo priverstas grįžti į Peterburgą. Tačiau po trijų savaičių atostogų, nė kiek neatsigavęs, išvyko į frontą. Pakeliui į Berdičevo miestą, kur turėjo gauti naują paskyrimą vadovauti pėstininkų pulkui, Fiodoras pasijuto labai blogai ir pateko į 2-ąją Kaufmano karo lauko ligoninę Berdičevo mieste, kur po atliktos operacijos, kitą dieną, vasario 9-ąją, mirė. Gydytojai buvo šokiruoti išvydę, koks susidėvėjęs pulkininko organizmas, ypač širdis, ir kaip jis sugebėjo tiek ilgai atlaikyti karinio gyvenimo sunkumus. Visi leidiniai, su kuriais jis bendradarbiavo, išspausdino išsamius nekrologus, o vienas net išleido nekrologą atskira brošiūra. Draugai ir artimieji pervežė palaikus į Petrogradą ir palaidojo Volkovo kapinėse, greta motinos, senelės, sesers ir brolio. 1980 metais, tada Leningrade, ant išlikusio kapo atkurtas paminklinis antkapis.

Dalintis:

About Author

Ilgametis "Tauragės kurjerio" bendradarbis baigė Tauragės 1-ąją vidurinę mokyklą, 1977 m. baigė Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto žurnalistikos specialybę. 1977–1983 m. Vilniaus universiteto Žurnalistikos katedros Periodinės spaudos mokslinio tyrimo laboratorijos mokslinis bendradarbis, vadovavo studentų estradinių miniatiūrų teatrui. 1983–1992 m. – Lietuvos televizijos Propagandos vyr. redakcijos redaktorius, 1992–1993 m. – šios redakcijos vyriausias redaktorius. Nuo 1993 m. – Lietuvos televizijos Visuomeninių programų direkcijos visuomeninių–politinių laidų kūrybinio susivienijimo vyriausias redaktorius. Lietuvos televizijoje rengė laidas „Žmogus. Visuomenė. Įstatymas“, „Juridinis kanalas“. Nuo 1996 m. – teisinių ir politinių laidų vedėjas. [1] Nuo 1998 m. – Lietuvos Aukščiausio Teismo pirmininko padėjėjas ryšiams su visuomene, vyr. specialistas.

Rekomenduojami video:

Palikite komentarą