Pranešk naujieną
Prenumerata
Kontaktai
Seniūnas Vidmantas Skirius Gaurės seniūnijos reikalais rūpinasi jau beveik 17 metų. Sako, kad šiame darbe jam smagiausia, kai gali kuo nors padėti žmonėms, o skaudžiausi esantys nepelnyti priekaištai. Rūpi seniūnui ir Gaurės mokyklos ateitis, ir istorinės Fišerio koplyčios likimas, norėtų, kad kaime atsirastų modernaus daugiafunkcinis centras ir kad kultūra klestėtų. Turi seniūnas ir asmeninę svajonę, tačiau įgyvendinti jai dar neatėjo laikas.
Nuo gimtinės nenutolo
Vidmantas Skirius, vos paprašytas pokalbio, iš karto patikino, kad yra vietinis gyventojas – gimė ir užaugo Gaurės seniūnijos Traklauko kaime, kuris ribojasi su Jurbarko rajonu. Vėliau taip pat neišsikraustė toliau už seniūnijos ribų – pasistatė namą ir iki šiol gyvena Stirbaičių kaime.
– Kai stojo Lietuva, grąžino žemes, 1994-aisiais pasistačiau daržinę, po metų – ūkinį pastatą. Kol vyko statybos, teko mažoje virtuvėlėje pagyventi. 2004 metais gyvenamajam namui rūsį įrengiau, o po metų uždengiau stogą. Iki šiol ūkininkauju, todėl labai gerai suprantu kaimo žmones. Su žmona Loreta mes kartu 33-ejus metus, laikom dešimt melžiamų karvučių, viską dirbame patys. Užsiauginam daržovių, turim šiltnamį, sodą. Mano visos 364 dienos per metus prasideda labai anksti – be 15 minučių penktą valandą ir tęsiasi tiek, kiek tądien reikia, – kalbėjo seniūnas.
Likus penkeriems metams iki Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo V.Skirius baigė Gaurės vidurinę mokyklą ir privalėjo tarnauti tarybinėje armijoje, pateko į Nemaną (Kaliningrado sritis). Grįžęs įsidarbino Tauragės ryšių ir telekomunikacijos įmonėje, ten jį įsuko pertvarkos verpetas.
– Laikai buvo sudėtingi, vykdant reformas kas pusmetį mažino darbuotojų. Dirbau telekome mechaniku, iš pradžių rūpinausi įmonės transportu Tauragėje, paskui pridėjo Šilalę, Jurbarką ir Šilutę. Vėliau priskyrė ir pastatus. Neakivaizdžiai mokiausi Šiaulių technikume, likus apginti diplominį darbą su trimis Klaipėdos krašto kolegomis buvau atleistas, nes vadovai nusprendė, kad mums per mažai darbo. Bet gavau gerą išeitinę, dėl jos teko derėtis net Vilniuje. Taip pavyko uždengti namui stogą ir susidėti langus, – nelengvą laikotarpį prisiminė vyras.
Nuo viduramžių Gaurė garsėjo kaip valsčius, ten stovėjo dvaras, buvo pasienis kelyje į Prūsiją, vykdavo sekmadieniniai turgūs, veikė karčiama, policijos nuovada, girininkija, parduotuvėlės, bažnyčios, buvo aktyvūs knygnešiai. Miestelis buvo net sudegęs, teko jį atkurti. Senus laikus mena bažnyčios varpinė, šventoriaus tvora ir vartai. Reginos Genienės nuotrauka
Po atleidimo, nuo 2005 metų, V.Skirius dvejus metus gyveno iš ūkio gautų pajamų. Jis džiaugiasi, kad tąkart ūkio neišplėtė, nes darbas kaime labai sunkus. Ūkio didinti nebuvo tikslo ir todėl, nes nė viena Skirių dukra – nei Karolina, nei Vilmantė ūkininkavimu nesidomėjo. Šiuo metu jos gyvena ir dirba Kaune.
– Po dvejų metų įsidarbinau komunalinio ūkio inžinieriumi, o laimėjęs konkursą nuo 2007 metų lapkričio 15 dienos iki šiol einu seniūno pareigas. Šiai dienai tarp seniūnų esu amžiumi, man 57-eri metai, ir stažu vyriausias, turiu labai didelę patirtį, – neabejoja pašnekovas.
Bemiegės naktys
Laisvalaikio seniūnas turi mažai, sako, kad net į koncertą kur nors didmiestyje nuvykti negalėtų, nes tik išsiruošti išvykti kartu su žmona gali tik pašėrę ir pamelžę karves. Vidmantas dėkingas savivaldybės administracijos direktorei, kad per visus darbo metus Gaurės seniūnijoje užpernai turėjo galimybę su kolegomis išvykti į Vokietiją, o pernai viešėjo Barselonoje. V.Skirius patikino, kad tai ir visos jo gyvenimo kelionės. Nors myli gimtąsias vietas, neišsižada gyvenimo mieste – vis pasvajoja apie įsikūrimą arčiau dukrų, kai nebepajėgs tiek dirbti ir galės pagyventi sau.
Paklaustas, iš kur semiasi energijos turėdamas tiek veiklos, sakė nežinantis. Džiaugiasi sulaukęs svečių, jam smagu pabendrauti, tačiau pavakarojęs privalo keltis kaip visada labai anksti. Gyvena prie pat Šešuvies upės, todėl ištaikęs minutę pasivaikščioja paupiu. Savaip poilsiauja dirbdamas miške, iš kirtavietėje likusios medienos ruošdamas malkas žiemai – nors darbas fiziškai sunkus, tačiau ramus.
Gaurės kapinėse įrengtas apšvietimas ir ilgas takas išklotas trinkelėmis. Reginos Genienės nuotrauka
– Nėra seniūno duona lengva. Man nepavyko užsiauginti tokios skūros, kad neimčiau į galvą. Bet koks skambutis, ypač kai šiemet labai sunku su keliais, tai naktys bemiegės. Sakau atvirai – neužmiegu, pergyvenu. Šis darbas įdomus tuo, kad bendrauju su daug įvairiausių žmonių. Smagu, kad galiu kažką žmogui padėti, išspręsti kokią problemą. Mano tikslas – kad žmonėms būtų kuo geriau. Daugiausia nesusipratimų kyla dėl kelių, dėl jų sulaukiu grasinimų paskųsti, tada skaudu, nes ne viskas seniūno rankose. Kiek paskirta lėšų – tiek, jų daugiau iš niekur neatsiras, – darbo specifiką atskleidė pašnekovas.
Seniūnas tvirtino, kad be stiprios savo komandos, be seniūnijos specialistų, puikiai išmanančių savo darbą, daug nuveikęs nebūtų. Gyrė gerus ir darbščius seniūnijos gyventojus. O kelių fondo lėšų skirstymui pagal formulę nepritaria, kai finansavimą 60 proc. sudaro gyventojų skaičius, o 40 proc. – kelių ilgis. Jo nuomone, sumažėjus gyventojų keliai nesusitrauks. V.Skirius atskleidė ir kitą problemą – nors Gaurės seniūnijoje daug kaimų, gyvena apie 2100 žmonių, tačiau trūksta jaunimo, nedaug jaunų šeimų, todėl bendruomenės sensta.
– Skaičių nenuslėpsi. Lyginant tarybinių laikų pabaigą ir dabartinį laiką, mūsų seniūnija trečdaliu sumažėjusi. Mano karta jau mažiau vaikų augino. Aš užaugau keturių vaikų šeimoje, o į gyvenimą išleidom du vaikus. Iš keturių mokyklų seniūnijoje liko viena pradinė Gaurėje. Ir tai neaišku, kokia jos ateitis. Tas pastatas nuo Naujųjų metų perėjo seniūnijos žinion. Jaunos šeimos važiuodamos į darbą mieste nusiveža ten į darželius ir vaikus, – apie pokyčius kaime kalbėjo Vidmantas.
Daug darbų ir planų
Gaurės seniūnijoje daug darbų nuveikta, sutvarkyta ir prižiūrima aplinka, aptvertos trejos kapinės, o Gaurės kapinėse įrengtas apšvietimas ir takas trinkelėmis išklotas, Joniškės kapinėse gręžinys išgręžtas, tačiau, V.Skiriaus teigimu, dar daug ką reikia padaryti. Didžiausia bėda su žvyrkeliais, apšvietimo trūksta mažesniuose kaimuose. Stragutėje įrengtas apšvietimas, 14 šviestuvų bus ir Milgaudžiuose, Eičių gyvenvietėje reikia jį suprojektuoti. Baltrušaičiuose trūksta šaligatvių, Kunigiškių gyvenvietėje nėra nė vieno metro trinkelėmis iškloto šaligatvio.
– Darbų be galo daug, galima dirbti ir dirbti, tik lėšų reikia. Seniūnijoje stambėja ūkininkų ūkiai, bet melžiamų karvučių jau mažai belikę. Yra dideli daržovių ir braškių ūkiai. Buvo ambulatorija, bet nuo Naujųjų metų tik medicinos punktas Gaurėje likęs. Punktą Baltrušaičiuose uždarė, liko Kunigiškiuose ir Eičiuose. Prieš trejus metus susirinkime gyventojai nepritarė Gaurės kultūros namų nugriovimui. Tačiau manau, kad jie niekada nebus veikiantys. Remontui reikia milijono eurų, bet šis pastatas niekada savęs neišlaikys. Anksčiau ar vėliau vis tiek jį turės nugriauti, – nuomonę išsakė seniūnas.
Kultūros namų viename korpuse įsikūrusi seniūnija, o didžioji pastato dalis viduje sunykusi, šone įrengtas muziejus ir bendruomenė ten turi salę, nepritaikytą žiūrovams, kurią tebešildo seniūnija. Mokyklos pastatas beveik 2100 kv. metrų, yra tik vienas būsimas pirmokas, todėl abejojama, ar rugpjūtį jų atsiras daugiau. Dvi klases užėmė vaikų dienos centras, bendruomenės pirmininkas žada įsikurti viename kabinete. Seniūnas nežino, kaip tokį didelį mokyklos pastatą reikėtų įveiklinti.
– Mažėja gyventojų visur, tai sprendimai vis tiek turės būti priimti. Kokius kultūros namus turi Žygaičiai, tai tokio pastatėlio užtektų ir Gaurei. Būtų ekonomiška ir efektyvu. Mūsų kultūra – mūsų palikimas, tegul moterys, pasipuošusios tautiškais kostiumais, dainuoja. Tose kapelose jau tik senoji karta, netikiu šiuolaikinių bendruomenių teigimu, kad kultūrą pakels į kitą lygį. Aš prieš, kai kitos bendruomenės samdosi atlikėjus, tai nėra lygio pakėlimas, – įsitikinęs pašnekovas.
Vidmnatas Skirius pasakojo, kad istorinė Fišerio koplyčia stovi nepakitusi, kadangi ne bendruomenės, kaip buvo pasiūlyta, jėgoms ją restauruoti, nes kaimo žmonės tikrai nesurinks kelių šimtų tūkstančių eurų. Istorinį Kiukiškių piliakalnį turistai aplanko, seniūnijai link jo vedantį žvyrkelį nelengva prižiūrėti, kadangi juo rieda ir sunkioji ūkininkų technika. Paklaustas, kokią Gaurės, kuri garsėjo istoriniuose šaltiniuose nuo 1500 metų, mato ateitį, seniūnas sakė pozityviai mąstantis, o svarbiausia, kad būtų lėšų ir būtų kam vaikščioti tais seniūnijos kaimų šaligatviais.
