Gilios pėdos Tauragės žemėje: Antanas Naraškevičius (1944-01-02 – 2007-01-04)

Dalintis:

Sausio 2-ąją Antanui būtų sukakę 80 metų, o vakar buvo lygiai 17 metų, kai jo nebėra su mumis. Deja, ratelis su juo kartu dirbusiųjų, kūrusiųjų taip pat retėja šiuolaikiniais tempais. Bet juk sakom, kad kol atsimename žmogų, kol apie jį kalbame, tol jis gyvas. Apie Antaną kalbame, atsimename, štai rašome, nes tai žmogus, palikęs ryškų pėdsaką Tauragėje ir Lietuvoje, ypač mėgėjų teatro srityje. Antano Naraškevičiaus padeda neužmiršti ir jo atminimui skirta bei turistų dažnai lankoma meninė kompozicija prie Tauragės kultūros rūmų, kurios autorius – tauragiškis kalvis Kęstutis Plyskaitis.

Lemtingas susitikimas

Su Antanu susipažinau vos atvykęs į Tauragę. Susėdom kartu naujojoje Kryžkalnio autobusų stotyje  1975 metais ir laukėm autobuso į Tauragę. Įsišnekom ir ta pažintis, peraugusi į draugystę, tęsėsi iki pat Antano dienų galo. Į miestą prie Jūros, kur abu pasilikom visam laikui, jis jau buvo atvykęs metais anksčiau. O palaidotas jis savo numylėtame Vindeikių kaime, Širvintų rajone, netoli Musninkų. Tas pasimatymas Kryžkalnyje buvo lemtingas, po to su Antanu bendravome labai turiningai, bendradarbiavome, kūrėme televizijos laidas. Man pradėjus dirbti Tauragės tuometinėje 5-ojoje vidurinėje mokykloje, Antaną pakviečiau dėstyti etikos pamokų. Šios naujos disciplinos mokytojų tuomet nebuvo. Reikėjo eruditų, o Antanas kaip tik toks ir buvo.

Ilgus metus kartu kūrėme vietinės televizijos laidas, jas bekuriant būdavo pačių įvairiausių nutikimų, tiesioginio eterio laidų su garsiausiais to meto Sąjūdžio, valdžios žmonėmis.

Keletas autentiškų prisiminimų

„Pirmąjį spektaklį Tauragėje pastačiau dar tada, kai dirbau Lietuvos televizijoje. Buvome atvažiavę kurti filmo apie tuo metu garsų Tauragės miškų ūkį. Mėnesį čia buvome komandiruotėje. Per tą mėnesį kilo sumanymas pastatyti spektaklį, nes tuo metu teatras buvo likęs be režisieriaus. Tai buvo „Dangus ir pragaras“. Po to tuometinis Kultūros skyriaus vedėjas Juozas Šimkus pakvietė dirbti. Sakau, jei duosite butą, atvažiuosiu. Rudenį skambina ir sako, kad butas yra. Vilniuje tuo metu su butais buvo striuka, turėjau šeimą, todėl ir atsidūriau Tauragėje“.

Į ekskursiją Tauragėn atvykę Antano Naraškevičiaus kraštiečiai iš Vindeikių labai nustebo ir liko sužavėti kraštiečio įamžinimu Tauragėje. Eugenijaus Šalčio asmeninio albumo nuotrauka

***

„Mano nuostata visada buvo tokia, kad statyti reikia tik originaliąją, nacionalinę dramaturgiją. Taip beveik visą laiką ir dariau. Klaipėdoje vyko konkursas ir mes buvome labai gerai įvertinti. Tauragės teatras pirmasis pradėjo atgaivinti senąją, nacionalinę, lietuvišką iki tol užmirštą pirmojo nacionalinio atgimimo, XIX a. pab. – XX a. pradžios dramaturgiją“.

***

„Mano visas gyvenimas ėjo tarp scenos ir ekrano. Baigiau kultūros mokyklą, dramos režisūrą, paskui, iš armijos grįžęs, įsidarbinau televizijoje, telefilmo grupėje, kuri statė dokumentinius filmus. Dirbau režisieriaus asistentu. Šitas darbas buvo arčiau žurnalistikos negu režisūros. Dėl to universitete baigiau žurnalistiką. Bet, besimokydamas žurnalistikos, perėjau dirbti į teatrą“.

***

„Norėjau parodyti, kad ir mes turime savo literatūrą, savo dramaturgiją, savo praeitį. Tada ir ėmiausi, pasitardamas su specialistais, ieškoti nacionalinės mūsų dramaturgijos, būtent pirmojo tautinio atgimimo ištakų. Tai buvo savotiška protesto prieš rusinimą forma, tylios rezistencijos būdas“.

Eruditas ir režisierius

Apie literatūrą, dailę su Antanu buvo galima kalbėtis valandų valandas. Puikiai išmanė ir vertino pasaulio klasiką, ypač literatūros Nobelio premijų laureatus. Lietuvių autorius, tokius, kurie nepelnytai buvo užmiršti ir jokiuose vadovėliuose nebuvo minimi, jis cituodavo iš atminties, stebindamas savo žiniomis. Žurnalo „Pergalė“ publikuojamus naujausius romanus, noveles, vertimus atskirai įrišdavo. Jo namų biblioteka buvo pilna vertingiausių literatūros, publicistikos leidinių. Gal dėl to jo ir žmonos Verutės (beje, taip pat režisūros studijas baigusios ir dirbusios Kupiškio kultūros namuose režisiere, kai Antanas ten filmavo pirmąjį lietuvišką muzikinį televizijos filmą „Kupiškėnų vestuvės“, ten ir susipažino, ten ir įsimylėjo) vaikai Jurga ir Andrius, kuriuos teko mokyti, tokie gabūs ir į jokius rėmus gerąja prasme neįspraudžiami. Jų visų humoras buvo subtilus, išnešiotas, elitinis, kartais paslėptas, užmaskuotas, ne primityvus, ne banalus.

Antanas Naraškevičius Tauragės liaudies teatro režisieriumi dirbo 17 metų. Per tuos metus pastatė apie 20 spektaklių. Antra tiek jų pastatyta su tuomet stipriais grūdų, pieno, vaisių ir daržovių kombinatų, skaičiavimo mašinų elementų, „Keramikos“ gamyklų mėgėjų teatrų kolektyvais. Buvo daug spektaklių, Antano režisuotų, kurie labai plačiai nuskambėjo Lietuvoje. Dar 1974 metais Vytauto Rimkevičiaus „Balius pirtyje“ respublikiniame konkurse laimėjo pirmąją vietą. 1980 metais Antano režisuotas „Kaip išsirinkti žmoną iš panų milijono“ vėl sudrebino Lietuvą. Jis statė užmirštų autorių Gurauskio, Fromo-Gužučio, Vaižganto pirmuosius dramaturgijos opusus. Dar buvo vienas spektaklis, kurį jis laikė neblogai pavykusiu ir turėjusiu didžiulį pasisekimą – „Ponai ir mužikai“. Tai buvo Žemaitės, Gabrielės Petkevičaitės-Bitės ir Fromo-Gužučio kūriniai. Tiesa, nereikia užmiršti inscenizacijos pagal Jono Marcinkevičiaus „Pasmerktuosius“. Kai kurie jo romanai, kurių pagrindu A.Naraškevičius kūrė inscenizaciją, sovietiniu laikotarpiu buvo draudžiami, tačiau tuomet niekas neuždėjo tabu. Teisybės dėlei reiktų pasakyti, kad dėl tokių pastatymų, kuriuose aiškiai jautėsi nacionalinio išsivadavimo idėja ir dvasia, tekdavo eiti „ant kilimo pasiaiškinti“ dėl Antano, vėliau tapusio Sąjūdžio aktyvistu ir Sąjūdžio laikraščio Tauragėje redaktoriumi, pažiūrų, netoleruojamų anais, sovietiniais, laikais.

Dirbti su mėgėjų teatru Antanas sakė jaučiąs prasmę. Ypač XX a. devintojo dešimtmečio pradžioje, kai Lietuvoje sustiprėjo rusinimo procesas. Mokyklose mažėjo lietuvių kalbos pamokų, o daugėjo rusų. Savo darbe režisierius matė atsvarą šiam procesui.

Su teatro spektakliais aplankyta visa Lietuva, gastroliuota daugybėje kaimų. Visą šią vertingą informaciją turi sukaupusi buvusi Antano bendradarbė Genovaitė Urmonaitė, jo pakviesta atvykti į Tauragę, visiems gerai žinoma režisierė, aktorė, asociacijos „Mažoji scena“ įkūrėja ir vadovė.

Antanas dirbo režisieriumi ir ligos pakirstas. Įsivaizduokite, ką jam reikėjo jausti – aktoriui, režisieriui – netekusiam pagrindinio savo darbo įrankio – balso. Bet dirbo, statė spektaklius ir sunkiai sirgdamas.

Redaktorius

Labai gerai teko pažinti Antaną kaip redaktorių, nes turbūt gerą dešimtmetį teko su juo dirbti Tauragės savivaldybės televizijoje. Jis redaguodavo tekstus, kurdavo laidas, montuodavo tuomet dar primityvoka technika laidas. Metas buvo labai įtemptas, vesdavome tiesiogines televizijos laidas, tiesiai į eterį. Jis už ekrano reguliuodavo visus reikalus, atsakinėdavo į telefono skambučius, pakišdavo man žiūrovų klausimus, juos gražiai perrašęs ir suredagavęs. Tiesioginių laidų būta su pačiais aukščiausiais šalies valdžios atstovai – Algirdu Brazausku, Vytautu Landsbergiu, Česlovu Juršėnu, Romualdu Ozolu, Kazimiera Prunskiene, Kazimieru Antanavičiumi, ekonomistais, mokslininkais, istorikais. Būta daug diskusijų, pokalbių laidų. Visiems tuo metu tai buvo labai aktualu, įdomu. Rengdavome apklausas gatvėse, filmuodavome mitingus, susirinkimus, visus dabar jau istorinius įvykius. Antano sukauptas filmuotos medžiagos archyvas labai vertingas, ir malonu, kad operatorius Valdas Šarakvasas šio archyvo dalį yra suskaitmeninęs. Dabar dažnas smagiai pasijuokia iš televizijos laidų, kurios filmuojamos paslėpta kamera. A.Naraškevičius tokius „šposus“ krėtė jau prieš keletą dešimtmečių. Atsimenu, paprašė teatro aktoriaus Rimo Šimaičio, kad šis dienos vidury atsigultų miesto centre ant žolės, o pats pro viešbučio langą filmavo ir žiūrėjo, kokia bus žmonių reakcija į gulintį žmogų. Daug kas praeidavo pro šalį ir nekreipdavo dėmesio, bet buvo ir tokių, kurie pasiteiraudavo, ar nebloga, ar nereikia pagalbos. Tuos žmones vėliau pakalbindavome, padėkodavome už parodytą žmogiškumą.

Antanas redagavo ir savo bičiulio poeto Vlado Blinstrubo poezijos knygas, pats, dar studijuodamas Vilniuje, buvo išleidęs savo pirmąją knygelę. O paskutinioji jo knyga „M preparatas“ išėjo jau po mirties. Antanas buvo talentingas vertėjas. Prisimenu, išvertė iš rusų kalbos žinomų rašytojų dvi apysakas ir sako, kad reiktų išleisti. Nusiunčiau rankraštį į Šiaulių universiteto leidyklą. Redaktorė sako „liuks“, jokių priekaištų vertimui. Tačiau Antanas sumąstė išversti ir trečiąją apysaką, kad knyga solidesnė būtų. Grįžtame kartu iš Vilniaus lygiai prieš 17 metų tą dieną, kai jis mirė, klausiu Antano, kada baigs versti, reikia išleisti, paramos reikia ieškoti. Parodė du pirštus ir lūpomis sako (jau nekalbėjo, bet labai aiškiai kaip aktorius lūpomis artikuliuodavo) – dvi. Klausiu, ar dvi dienas dar laukti, ne, sako, dvi savaites. Tačiau nebeužteko jėgų. Grįžome namo, padėjau užkopti laiptais į butą. Nuėjo į savo kambarį ir ramiai iškeliavo amžinybėn. Aplankęs gydytojus, savo jaunystės miestą Vilnių, atsisveikinęs su žmona ir draugu. Taip jau sutapo, kad teko būti kartu paskutines akimirkas. Knygą užbaigė ir išleido duktė Jurga, be galo mylėjusi savo tėvą. Apie Antaną liko labai daug puikių prisiminimų: upėtakių gaudymas kartu su Vladu Blinstrubu, vėžiavimas, pokalbiai apie literatūrą, vykimas į žurnalistinę stažuotę Švedijon (iš ten parvykęs Antanas kurį laiką redagavo „Tauragiškių balso“ literatūrinį priedą „Gijos“), jo meninio filmo „Maniako naktis“ kūrimas ir pristatymas, kūryba naktimis pusrūsyje, pastate, kur buvo įsikūręs partijos komitetas, vėliau Tauragės apskrities administracija. Ten glaudėsi savivaldybės televizija, stovėjo aparatūra, kur įskaityta, įrašyta daugybė įvairiausių tekstų.

Pėdos

Sėdėdamas prie šito rašinio, pasikalbėjau su Antanu tarsi su gyvu. Jaučiu jo ironišką žvilgsnį, matau jį nuoširdžiai besišypsantį, regiu jo eiseną, galvą, įtrauktą į pečius, regiu spektaklių afišas, scenoje girdžiu jo aktorius, jaučiu jo pėdas, įspaustas Tauragės ir Lietuvos žemėje. Jos tokios gilios ir ryškios.

Dalintis:

Rekomenduojami video:

Komentarų: 1

  1. P.Genovaitė on

    Šiltas,nuoširdus rašinys apie daugeliui žmonių gerai pažinojusį talentu ir darbštumu apdovanotą A.A Antaną.

Palikite komentarą