Girininkas Justas Vorochas miškui aukoja ne tik laiką, bet ir širdį

Tauragės girininkijos miškai, gražiai juosiantys miestą, pilni pažintinių takų ir atokvėpio vietelių. Ką tik atnaujintos dvi populiarios poilsiavietės „Šunija“ ir „Poilsio kampelis“. Ne tik rekreacijos objektai miškininkams rūpi – jie atlieka daugybę kitų svarbių darbų: sodina ir saugo medelius nuo elninių žvėrių, rūpinasi, kad sodmenų neužgožtų žolė. Girininkas Justas Vorochas atskleidė, ką jis daro, kad miškas nevirstų plantacija, kodėl plėšriųjų žvėrių populiacija miškininkams visai neįdomi ir kokį svetimkūnį tenka nešti į mišką.

Išblėsęs reikalas

Važiuojant nuo Mažonų link Tauragės, prieš pat Šunijos tiltą, dešinėje pusėje nuo senų laikų aikštelėje įrengta poilsiavietė „Poilsio kampelis“. Prieš dvejus metus sutrešusi medinė pavėsinė buvo iš ten išgabenta, jos vietoje laikinai pastatytas stalas su suolais, o dabar čia žvilgsnius traukia modernus statinys, kuriame susėstų iki dvidešimties žmonių.

– Pavėsinei pagrindą įrenginėdami atvežėme žvyro, kad ji būtų aukščiau, sausesnėje vietoje, kad nebūtų šlapia ir žmonėms nereikėtų balose teškentis. Dar pavėsinės grindinį išbetonuosim. O ten laikinai pastatytą stalą su suolais įkurdinsime gražioje vietoje atokvėpiui kur nors prie miesto. Vargstam su paliekamomis maisto ir gėrimų pakuotėmis poilsiavietėse. Kur anksčiau būdavo šiukšlinė, nors dabar ten jos nėra, miško lankytojai toje vietoje vis dar palieka šiukšles mums dovanų. Vis dėlto prieš kelerius metus likvidavę šiukšlines jaučiame, kad sumažėjo teršiančiųjų, – girininkas Justas Vorochas tikisi, kad kada nors visi miškų lankytojai elgsis pagal principą – „ką atsinešei – išsinešk“.

Tauragės girininkijoje daug pažintinių pėsčiųjų ir dviračių takų, nemažai atokvėpio vietų. Justas pastebėjo, kad miškuose besilankantys žmonės vis mažiau kažką kepa, „grilinimas“ – jau išblėsęs reikalas. Neseniai baigėsi miškasodis, kiekvieną pavasarį visų miškininkų svarbiausias darbas. Šiemet Tauragės girininkijoje jis prasidėjo balandžio pirmomis dienomis. J.Vorochas pasidžiaugė, kad girininkija turi gausų būrį sodintojų, stiprius rangovus, kurie metai iš metų tvarkingai atlieka savo funkcijas.

Atnaujinta poilsiavietė „Šunija“. Reginos Genienės nuotrauka

– Mes labai sėkmingai vykdom šitą veiklą. Ypač šį sezoną mums gelbėtojas – oras, nebuvo nė vienos blogos dienos, nebuvo nei lietaus, nei šalnų, kas trukdytų dirbti. Tai mes be perstojo keturias savaites, kaip aš sakau, Tėvynę gražinom. Šiemet Tauragės girininkijoje pavasarinio sezono metu miškų įveisimui ir atkūrimui, neprigijusių sodmenų papildymui pasodinome 170 tūkst. medelių: pušų (60 tūkst.), eglučių (38 tūkst.), juodalksnių (35 tūkst.), beržų (20 tūkst.), ąžuolų (12 tūkst.). Nepamiršome ir retesnių, įdomesnių rūšių: kriaušių (2,5 tūkst.), klevų (1,6  tūkst.), vinkšnų, sedulų ir raugerškių po 1000 vienetų, – atskleidė miškasodžio mastą girininkas.

Įdeda visą širdį

Justas Vorochas prisipažino nebijantis eksperimentuoti, stengiasi, kad nebūtų monotonijos ir miškai nevirstų plantacijomis, todėl sodina žydinčius augalus, kad pavasarį būtų gražu ne tik žmonėms, bet ir būtų naudinga įvairiems gyviams, ir bitėms, ir paukšteliams.

– Mišką reikia paversti akiai ir gamtai patrauklesne vieta. Tauragės girininkijoje dominuoja eglynai, bet miško atkūrimo būdas priklauso nuo buvusių metų kirtimo. Pavyzdžiui, jei iškirtom daugiau pušynų, tai atkursim daugiau spygliuočiais – pušimis ir eglėmis, jei kertam daugiau beržynų, drebulynų, juodalksnynų, tai vėl žiūrime, kas labiau tinka. Juodalksnyne kitko nepasodinsim, kaip tik tą rūšį, nes šlapia. Mišką nukirtę visada stengiamės jį paversti geresniu negu buvo iki tol. Jei reikia, melioruojam, nusausinam, atkuriam vertingesnėmis medžių rūšimis. Mūsų įmonės pagrindinis tikslas – prižiūrėti miškus, medieną gauti, paimti ją tinkamu laiku, su mažiausiu nuostoliu miškui, keliams ir vietos gyventojams, – kalbėjo girininkas.

Tauragės girininkijoje miško keliai nuolatos tvarkomi, kad nebūtų duobėti ir pelkėti, jie prižiūrimi prioritetine tvarka, o po kirtimų ir aplink sandėlius visada tuoj išlyginami. Miško kelių būklė, pasak girininko, svarbi ir todėl, kad žmonės lengvai pasiektų rekreacinius objektus ir vietos gyventojams nebūtų problemų pravažiuoti.

– Turime stiprią technikos bazę, karjerą neseniai atsidarėm prie Sungailiškių, Šaukėnų miške. Savo girininkijoje turime vieną didesnę meškinių česnakų plantaciją, jų augimvietės padidėjusios, džiaugiamės, kad žmonės jų neniokoja, nerauna baisiais kiekiais, o tik vieną kitą saujelę pasiskina. Sprendžiant pagal pernai, kai grybų buvo nedaug, tai manau, kad šiemet turėtų būti gausiai, nes po žiemos buvo drėgmės, prognozuoja šiltą vasarą. Mums svarbiausia, kad keturratininkai nevažinėtų po miško kultūras, kur mes įdedame visą savo širdį, meilę, kur pasodinam mišką. Jie buvo įjunkę važinėtis dujotiekio trasa, tai pristatėm ženklų, pafilmavom, chuliganus pagavome ir viskas tvarkoje, – pasakojo J.Vorochas.

Girininkas Justas pastebėjo, kad Tauragės girininkijoje žvėrių labai gausu, o miškininkus labiausiai domina tie, kurie daro žalą ėsdami sumedėjusią augmeniją. Įvairūs plėšrūnai – lapės, vilkai, lūšys, kad ir kiek jų būtų, jokios įtakos miškams nedaro, todėl miškininkams ir nerūpi.

– Miškų priešas yra kanopiniai elniniai žvėrys. Stirnos žiemą, ankstyvą pavasarį ir vėlyvą rudenį skabo medelių viršūnes, pumpurus, ypač eglių. Briedžiai krūtinėmis nulaužia pušis ir suėda pumpurus. Medį mes auginame ilgai, o briedis jį per vieną vakarą sušlamščia. Elniai laupo žievę nuo ąžuolų, uosių, eglių ir pušų. Todėl mes į mišką nešam svetimkūnį – tveriam tvoras, nes be tvorų šių žvėrių populiacijos nesuvaldysim. Ypač daug elnių aplink miestą, – problemas atskleidė girininkas.

Kiekvieną sezoną miškininkai Tauragės girininkijoje nupurškia po 250 ha šviežiai pasodintų ir 5–6 metų sodinukus repelentais, bet vis tiek žvėrys prie jų pripranta, kadangi turi maitintis, ypač tokią sunkią žiemą, kaip buvo pastaroji. Jei elniniai žvėrys suniokoja ūkininkų pasėlius, medžiotojai jiems žalą atlygina, ar turėtų jie nuostolius padengti ir urėdijai?

– Šią žiemą elniniai žvėrys pridarė didžiulių nuostolių. Kad būtų žalos mažiau, būtinas populiacijos valdymas. Kasmet po šaltojo sezono atliekame žalos apskaitą procentais ir perduodame medžiotojams kaip rekomendaciją, bet jie ne visada atkreipia dėmesį, o gal nesuspėja tiek sumedžioti ar neturi tiek pajėgumų. Labiausiai gaila įdėtos meilės, širdies ir laiko, nes miške kiekvieną medelį apčiupinėjame nuo mažiuko iki didelio, o kai atėjęs pamatai, kad per vieną naktį jų nebeliko, tai širdelė suvirpa, – situaciją atskleidė J.Vorochas.

Susižavėjo vaikystėje

Pasibaigus miškasodžiui, vienas prioritetinių darbų girininkijoje – apžiūrėti kuo daugiau ankstesniais metais pasodintų medelių ir įvertinti jų būklę. Jeigu ima stipriai želti žolė, siunčiamos darbuotojų brigados pjauti žolę ir kitą nepageidaujamą augmeniją aplink visus pernai ir užpernai pasodintus medelius.

– Svarbu, kad jauni medeliai būtų nosį iškišę iš žolės ir gautų saulės, kad nebūtų užstelbti. Po miškasodžio tai 2–3 mėnesių darbas, maždaug 200 ha turim suvaldyti žolę. Jei pušį pernykštę, jauną, užgožtų žolė ir ji negautų saulės, sunyktų ir tektų vėl sodinti. Mūsų girininkija turtinga miškų. Mūsų valdos tęsiasi iki Šaukėnų miško, Kaziškės kaimo, sodų, o Ringių pusėje, poligone, priklauso du kvartalai, paskui plotai driekiasi nuo Gaurės miestelio iki pat Laukėsos durpyno, ten turim 2 tūkst. ha. Bernotiškės miške priklauso 9 kvartalai. Esam kilometrų atstumu labiausiai išsimėčiusi po regioninį padalinį girininkija, – pasakojo girininkas.

Justas Vorochas Tauragės girininkijoje dirba ketvirtus metus, iki tol dešimt metų miškus puoselėjo Obelyno girininkijoje, kuri per urėdijos restruktūrizaciją buvo prijungta prie Ringių girininkijos. Liepos 1 d. sueis 14 metų, kai jis žengia miškininko keliu. O mišką Justas pamilo dar vaikystėje.

– Šitą kelią pasirinkau per tėtį, kuris 30 metų atidavė miškų sistemai. Jis dirbo technikos operatoriumi, mane mažą veždavosi į mišką, man kažkaip buvo artima, patiko. Kai tėtis pasakydavo – važiuojam į mišką uogauti, grybauti, traktorių pervežti ar kolegai padėti, labai džiaugdavausi. Aš dabar savo sūnų vežuosi, daug kur dalyvaujam kartu, matau, kad ir jam patinka. Norėjau būti miškininku, todėl baigiau mokslus ir toliau čia save matau tol, kol tik būsiu reikalingas, – savo pašaukimą atradęs džiaugiasi Justas.